Gimęs 1895 metų rugsėjo 26-ąją Viurcburge, Vokietijoje, O.Dirlewangeris Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Prūsijos armijos kulkosvaidininku 123-iajame grenadierių pulke. Kaip rašo warhistoryonline.com, jis kovėsi mėsmale virtusiuose Belgijos ir Prancūzijos frontuose.
Buvo šešis kartus sužeistas ir apdovanotas pirmosios ir antrosios klasės Geležiniais kryžiais, vėliau tapo 121-ojo pėstininkų pulko leitenantu. Karui baigiantis tarnavo Rytų fronte Rumunijoje, kur ir turėjo būti internuotas po paliaubų, tačiau atsisakė paklusti įsakymui ir nuvedė 600 vyrų iš savo ir kitų dalinių iki Vokietijos.
O.Dirlewangeris jau prieš karą turėjo alkoholiko reputaciją ir buvo žinomas dėl savo savo polinkio smurtauti. Po karo viskas tik pablogėjo.
O.Dirlewangeris jau prieš karą turėjo alkoholiko reputaciją ir buvo žinomas dėl savo savo polinkio smurtauti. Po karo viskas tik pablogėjo. Pokariniuose policijos raportuose jis buvo apibūdinamas kaip „psichiškai nestabilus ir žiaurus fanatikas bei alkoholikas, linkęs nuolat smurtauti, kai yra apsvaigęs nuo narkotikų“.
Vokiečių biografas Knugas Stangas rašė, kad karas buvo pagrindinis faktorius, nulėmęs tolimesnį O.Dirlewangerio gyvenimą ir suformavęs jo „teroristinės karybos“ metodus, nes „ir taip į alkoholį ir sadistinius seksualinius nukrypimus linkusią jo amoralią asmenybę papildomai sukrėtė žiauri ir barbariška Pirmojo pasaulinio karo fronto patirtis“.
„Gelbėtojas nuo raudonųjų teroristų“
Nesugebėdamas prisitaikyti prie taikaus gyvenimo, O.Dirlewangeris prisijungė prie dešiniųjų pažiūrų sukarinto Savanorių korpuso (Freikorps) ir dalyvavo 1918–1919 metų Vokietijos revoliucijoje, padėjo slopinti komunistinių spartakistų sukilimą 1919 m. sausį, kovėsi su komunistais Rūre ir Saksonijoje, su lenkų nacionalistais – Aukštutinėje Silezijoje.
1921-aisiais O.Dirlewangeris vadovavo sukarintam studentų būriui. Tų metų Velykų sekmadienį, kovo 27-ąją, jo būrys šarvuotu traukiniu mėgino atakuoti Zangerhauzeno miestą Saksonijoje, kurį tuo metu buvo užėmę komunistai, tačiau puolimas žlugo ir O.Dirlewangerio vyrai buvo apsupti. Juos išgelbėjo tik naktį į pagalbą atėję vyriausybiniai kariuomenės daliniai – komunistams teko atsitraukti iš miesto. Per šį mūšį O.Dirlewangeris ir vėl buvo sužeistas – kulka kliudė jo galvą.
Jau vėliau, 1935-aisiais, kai nacistai buvo galutinai įsitvirtinę valdžioje, O.Dirlewangeriui buvo suteiktas Zangerhauzeno garbės piliečio vardas. Jis buvo pagerbtas kaip „gelbėtojas nuo raudonųjų teroristų“. Skamba paradoksaliai, bet tuo metu jis juokais buvo pavadintas Gandhi – dėl savo išskirtinio liesumo, nors sadistinės natūros smurtautoją su taikaus pasipriešinimo judėjimo lyderiu nebūtų galima daugiau lyginti pagal jokius kriterijus.
Nors O.Dirlewangeris trečiojo dešimtmečio pradžioje beveik visą laiką dalyvavo kokiuose nors kariniuose Vokietijos pilietinio konflikto veiksmuose, tuo pačiu metu jis sugebėjo ir studijuoti.
Nors O.Dirlewangeris trečiojo dešimtmečio pradžioje beveik visą laiką dalyvavo kokiuose nors kariniuose Vokietijos pilietinio konflikto veiksmuose, tuo pačiu metu jis sugebėjo ir studijuoti. 1922-aisiais Frankfurto Goethes universitete jam buvo suteiktas politikos mokslų daktaro laipsnis. Kitais metais O.Dirlewangeris prisijungė prie Adolfo Hitlerio Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos (VNSDP), įstojo į sukarintos nacių partijos grupuotės SA smogikų gretas. Dirbo įvairiuose darbuose, o 1928–1931 metais buvo vienos žydiškos tekstilės įmonės Erfurte vykdantysis direktorius. Tuo metu pasitraukė iš aktyvios veiklos SA, tačiau finansiškai toliau rėmė šią organizaciją, – manoma, kad iš įmonės, kurioje dirbo, kasos pasisavintais pinigais.
Išsiųstas į koncentracijos stovyklą kaip seksualinis recidyvistas
O.Dirlewangeriui periodiškai tekdavo sėsti už grotų – tai už lėšų iššvaistymą, tai už nelegalų ginklų laikymą, o 1934-aisiais buvo įkalintas už lytinius santykius su keturiolikmete iš Vokietijos mergaičių sąjungos – nacistinės jaunimo organizacijos. Kalėjimo bausmė taip pat buvo skirta už tai, kad girtas pavogė valstybei priklausiusį automobilį ir jį sudaužė.
Atrodė, kad O.Dirlewangerio gyvenimas galutinai sugriuvo: VNSDP išmetė jį iš savo gretų, iš jo buvo atimtas daktaro laipsnis ir kariniai apdovanojimai. Praleidęs dvejus metus kalėjime, laisve džiaugėsi neilgai – netrukus vėl buvo suimtas dėl neleistinų lytinių santykių ir išsiųstas į Velcheimo koncentracijos stovyklą kaip seksualinis nusikaltėlis-recidyvistas.
Ir tada O.Dirlewangeris netikėtai sulaukė kovos draugo iš Savanorių korpuso laikų Gottlobo Bergerio pagalbos. G.Bergeris, vėliau tapęs SS Vyriausiosios valdybos (SS-HA) vadu, buvo artimas SS reichsfiurerio Heinricho Himmlerio bičiulis. O.Dirlewangeris buvo ne tik išleistas į laisvę, bet ir įtrauktas į SS rezervą.
Prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui, O.Dirlewangeris 1936-aisiais išvyko į šią šalį ir įstojo į frankistų pusėje besikovusį Ispanijos užsieniečių legioną. Vėliau perėjo į vokiečių Kondoro legioną ir jo sudėtyje kovėsi iki 1939-ųjų. Kaip jau tapo įprasta, buvo sužeistas tris kartus.
Grįžęs į Vokietiją O.Dirlewangeris vėl buvo priimtas į nacių partiją, jam taip pat buvo sugrąžintas Frankfurto universiteto daktaro laipsnis.
Kovai su partizanais – brakonierių dalinys
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui O.Dirlewangeris savanoriu stojo aktyvion tarnybon į SS, jam buvo suteiktas unteršturmfiurerio laipsnis (atitinkantis leitenanto laipsnį vermachte).
1940-ųjų pradžioje, po Lenkijos okupacijos, G.Bergeris pavedė O.Dirlewangeriui suburti ypatingą karinį snaiperių dalinį iš nuteistų brakonierių, kuris būtų skirtas kovai su partizanais. Kovo 23-iąją Teisingumo ministerijai buvo pranešta, kad A.Hitleris nusprendė sustabdyti nuosprendžio vykdymą už brakonieriavimą nuteistiems asmenims, suteikdamas jiems galimybę visiškai išpirkti savo kaltę fronte.
Vėliau buvo patikslinta, kad pageidautina, jog tokie kandidatai būtų kilę iš Bavarijos arba Austrijos, o taip pat būtų teisti ne už kilpų ar spąstų statymą. Mintis paprasta: taikliai šaudantys, gerai miške besiorientuojantys ir įžūliai įstatymų nepaisantys asmenys turėjo būti puiki komanda kovai su partizanais.
Jau 1940-ųjų viduryje O.Dirlewangeris Oranienburge atsirinko 55 brakonierius ir tų metų birželį SS sudėtyje buvo suformuotas dalinys Wilddiebkommando Oranienburg (Oranienburgo brakonierių komanda). O.Dirlewangeris tapo jo vadu. Tokia buvo bene daugiausia šiurpių nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo metu įvykdžiusios žudikų ir prievartautojų divizijos istorijos pradžia.
Taikliai šaudantys, gerai miške besiorientuojantys ir įžūliai įstatymų nepaisantys asmenys turėjo būti puiki komanda kovai su partizanais.
Nuo pat savo egzistavimo pradžios O.Dirlewangerio dalinys sulaukė kritikos tiek iš VNSDP, tiek ir iš pačios SS – kodėl nuteisti nusikaltėliai, kurie negali būti pašaukti tarnauti į vermachtą ir neturi teisės laikyti rankose ginklą, yra elitinės SS organizacijos dalis. Kadangi O.Dirlewangeris turėjo užtarėjų aukščiausiuose SS sluoksniuose, buvo surasta išeitis – paskelbta, kad ši komanda nėra SS dalis, o tik pavaldi SS.
Karo metu Vokietijos kariuomenėje pradėti kurti drausmės batalionai ir kiti nubaustų karių daliniai. Jeigu į paprastus drausmės batalionus kaltės išpirkti kariai buvo siunčiami už nedidelius nusižengimus ar nusikaltimus, tai pas O.Dirlewangerį buvo siunčiami tyčines žmogžudystes įvykdę kariškiai, žagintojai, padegėjai ir plėšikai. O.Dirlewangeris suteikdavo jiems galimybę bei laisvę ir toliau nebaudžiamiems žudyti ir žaginti. Šių uniformuotų vyrų vykdomų nusikaltimų pobūdis ir mastas buvo toks, kad jais skųsdavosi net „standartines“ egzekucijas vykdantys SS padaliniai.
Jau 1940-ųjų rugsėjį O.Dirlewangerio dalinį sudarė 300 vyrų, o pats H.Himmleris jam suteikė oberšturmfiurerio (atitinka vyr. leitenanto) laipsnį. Nusikaltėlių antplūdis į dalinį pakeitė jo pobūdį, pirminė idėja apie taiklių brakonierių grupę tapo praeitimi.
Pomėgis – leisti strichnino injekcijas
Laikui bėgant O.Dirlewangerio komanda keitė pavadinimus ir augo. Ji virto batalionu, vėliau pulku, brigada ir galiausiai, 1945 metų vasarį – 36-ąja SS grenadierių divizija. Pats O.Dirlewangeris karo pabaigoje buvo užsitarnavęs SS oberfiurerio laipsnį (atitinka brigados generolo laipsnį).
Ilgainiui, ypač į karo pabaigą, dalinio sudėtis darėsi vis margesnė. Jis buvo papildomas ne tik nusikaltusiais kariškiais, bet ir įkalintais civiliais iš koncentracijos stovyklų, rusų ir ukrainiečių savanoriais, net beprotnamių pacientais, homoseksualais, internuotais čigonais ar už pasipriešinimą naciams ar antinacinius įsitikinimus nuteistais politiniais kaliniais, tarp jų ir komunistais, – žmonėmis, kurie nacistinėje Vokietijoje buvo apskritai už įstatymo ribų. Dalis jų patys veržėsi į O.Dirlewangerio dalinį, tikėdamiesi išvengti sunaikinimo, o esant galimybei dezertyruoti.
Pirmasis O.Dirlewangerio dalinio paskyrimas 1940-ųjų vasaros pabaigoje buvo į Stary Dzikuvą okupuotoje Lenkijoje netoli Liublino. Čia jam buvo pavesta darbo stovyklos apsauga. Tuo metu stovyklos dar buvo panašesnės į kalėjimus, nei masinių žudynių vietas, tačiau O.Dirlewangeris manė ir elgėsi kitaip.
Jo komanda kėlė siaubą visoje apylinkėje. O.Dirlewangerio vyrai nuolat rengdavo plėšikiškus reidus į Liublino getą ir reikalaudavo išpirkų. Richardo Grunbergerio knygoje „12 metų reichas: socialinė nacistinės Vokietijos istorija“ rašoma, kad tarp kitų O.Dirlewangerio nusikaltimų buvo ir pomėgis leisti strichnino injekcijas jaunoms žydėms moterimis, prieš tai jas išrengus ir išplakus. Galvažudžiai smagindavosi žiūrėdami, kaip aukos miršta apimtos konvulsijų. Taip pat nuolat buvo vykdomi masiniai moterų prievartavimai.
O.Dirlewangerio siautėjimas pasiekė tokį lygį, kad SS teisėjas Georgas Konradas Morgenas ėmėsi tyrimo ir pripažino jį kaltu dėl žmogžudysčių, korupcijos ir rasinio tyrumo įstatymo pažeidimų (seksas su rasiškai nepriimtinais žmonėmis). Viskas baigėsi tuo, kad O.Dirlewangeris vėl sulaukė G.Bergerio ir H.Himmlerio paramos, o teisėjas buvo pažemintas laipsniu ir išsiųstas į Rytų frontą.
Po karo G.Bergeris per apklausą sakė, kad O.Dirlewangeris „nebuvo labai geras vaikinas, bet jis buvo puikus karys ir turėjo vieną didelę bėdą – nežinojo, kada sustoti gerti.“
Vis dėlto į centrą iš vietos nesiliovė plaukti skundai O.Dirlewangerio komandos elgesiu ir galiausiai, 1942 metų vasarį, buvo nuspręsta dalinį perkelti į okupuotos Baltarusijos teritoriją.
Mėgiamas tokios „kovos“ su partizanais metodas buvo suvaryti civilius kaimo gyventojus į vieną kluoną ir jį padegti.
Karas prieš civilius
Baltarusijoje O.Dirlewangeriui buvo pavesta kova su partizanais. Mėgiamas jo tokios „kovos“ metodas buvo suvaryti civilius kaimo gyventojus į vieną kluoną ir jį padegti, o į mėginančius gelbėtis nuo ugnies – šaudyti iš kulkosvaidžių.
Civiliai gyventojai buvo naudojami ir teritorijų išminavimui – jie tiesiog būdavo verčiami grupėmis žygiuoti per minų laukus. Vien per 1942-uosius O.Dirlewangerio dalinio nužudytų aukų skaičius pasiekė 30 tūkstančių. Kitais paskaičiavimais, dviejuose šimtuose sunaikintų kaimų aukų galėjo būti net iki 120 tūkstančių.
„Kai O.Dirlewangerio zonderkomanda pasiekė savo pirmuosius 15 tūkstančių aukų, pati buvo praradusi tik 92 žmones. Neabejotina, kad daugelis iš jų žuvo nuo draugiškos ugnies ar nelaimingų atsitikimų, susijusių su alkoholiu. Toks santykis įmanomas tik tuomet, kai aukos yra neginkluoti civiliai“, – rašė Yale'io universiteto istorikas Timothy Snyderis.
O.Dirlewangerio „žygiai“ vėl sukėlė saviškių pasibjaurėjimą, tad dar kartą buvo pamėginta inicijuoti SS teismo tyrimą, tačiau ir vėl bergždžiai.
1943-iaisiais O.Dirlewangerio zonderkomanda buvo pagausinta iki ypatingojo SS pulko (SS-Sonderregiment Dirlewanger). Gęgužę pulką papildė apie pusė tūkstančio už sunkiausius nusikaltimus teistų kriminalinių elementų o ši dabar maždaug 1,2 tūkst. galvažudžių šutvė tęsė savo kruviną veiklą Baltarusijoje ir nužudė dar mažiausiai 14 tūkstančių žmonių, daugiausia civilių. Už tai O.Dirlewangeriui buvo įteiktas auksinis Vokietijos kryžius.
Beje, 1985 metais Sovietų Sąjungoje buvo sukurtas ir didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukė dviejų dalių vaidybinis filmas „Eik ir žiūrėk“, pasižymėjęs natūralistinėmis scenomis. Jo režisierių Elemą Klimovą įkvėpė būtent O.Dirlewangerio baudėjų siautėjimas Baltarusijoje karo metais.
Tikruose mūšiuose – didžiuliai nuostoliai
Lapkritį O.Dirlewangerio pulkas pagaliau pateko į tikrą frontą ir susikovė su Raudonąja armija. Dėl karinės kompetencijos ir patirties stokos pulkas patyrė didelių nuostolių ir metų pabaigoje turėjo likusius vos 259 vyrus. Vargu, ar kitaip ir galėjo būti: O.Dirlewangerio vyrai buvo nedisciplinuoti, įpratę vykdyti baudžiamąsias akcijas, o ne kautis su ginkluotu priešu.
Jėgų papildymui iki 1944 metų vasario pulke buvo sulaukta kelių šimtų amnestuotų nusikaltėlių, ir O.Dirlewangeris vėl galėjo grįžti prie antipartizaninės veiklos. Tačiau jau tų pačių metų birželį pulkui teko su mūšiais ir vėl patiriant didžiulių nuostolių trauktis į Lenkiją nuo „Bagrationo“ operaciją pradėjusių sovietų pajėgų.
„Kiaulių banda“
Kai Armija Krajova rugpjūtį pradėjo Varšuvos sukilimą, O.Dirlewangeris buvo priskirtas SS grupenfiurerio Heinzo Reinefartho kovos grupei ir pasiųstas jo malšinti. Čia O.Dirlewangerio baudėjai pranoko patys save. Net kovos su Varšuvos sukilėliais vyriausiasis vadas SS obergrupenfiureris Erichas von dem Bachas-Zelewski po karo O.Dirlewangerio pulką pavadino „kiaulių banda“.
Varšuvą pasiekė 865 pulko vyrai. Netrukus jie sulaukė didelio pastiprinimo – 2,5 tūkst. karių, iš kurių net 1,9 tūkst. buvo nuteistieji iš Dancigo-Mackau SS bausmės lagerio. Klausydami tiesioginių H.Himmlerio įsakymų O.Dirlewangerio baudėjai gavo laisvę žudyti, kankinti ir prievartauti. Jų aukomis ateinančiomis savaitėmis tapo ne tik sukilimo dalyviai, bet ir civiliai, moterys ir vaikai. Lenkų istorinėje atmintyje O.Dirlewangeris visiems laikams liks Varšuvos skerdiku. Vien Varšuvos Volios rajono skerdynėse nuo rugpjūčio 5 iki 12 dienos, kuriose dalyvavo O.Dirlewangerio pulkas, buvo nužudyta nuo 40 iki 50 tūkst. lenkų.
Volios rajone O.Dirlewangerio žudikai sudegino tris ligonines su jų pacientais, slauges išžagino, o vėliau nuogas pakorė kartu su daktarais, dainuodami liaudies dainą „Miunchene yra aludė“. Svaiginimasis alkoholiu, žaginimai ir žudynės, nepaisant aukų lyties ir amžiaus, tęsėsi iki pat sukilimo numalšinimo spalio pradžioje.
Daug kraupių detalių paaiškėjo po karo, kai savo liudijimais pasidalijo Mathiasas Schenkas. Šis Belgijos vokietis Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo vermachto inžineriniame dalinyje ir Varšuvos sukilimo laikotarpiu buvo priskirtas O.Dirlewangerio pulkui, kad kartu su kitais inžinieriais padėtų sprogdinti įvairias kliūtis. Tada jam buvo 18 metų.
M.Schenkas prisiminė, kaip pirmą kartą susidūrė su O.Dirlewangeriu ir jo esesininkais. Jis su keliais kovos draugais buvo įstrigęs kažkokiame Varšuvos namo sode, iš kurio negalėjo ištrūkti daugybę valandų, nes teritoriją iš visų pusių apšaudė lenkų sukilėliai.
„Ir tada atvyko SS dalinys. Jie atrodė keistai. Neturėjo jokių skiriamųjų laipsnių ženklų ant uniformų ir dvokė degtine. Jie iš karto metėsi į ataką šaudami „Valiooo!“ ir čia pat žuvo dešimtimis. Jų vadas, apsirengęs juodu odiniu lietpalčiu, siautėjo užnugaryje ir stūmė savo vyrus į ataką. Atvažiavo tankas. Mes su esesininkais šokome už jo. Likus keliems metrams iki pastatų tanką pamušė ir jis sprogo. Vėl nubėgome slėptis.
Vaikas nukrito po vikšrais ir buvo sutraiškytas. Moteris ėmė šaukti iš siaubo. Tada vieno esesininko veidas persimainė ir jis iššovė moteriai į galvą.
Antras tankas dvejojo. Mes pridengėme priešakį, o SS vyrai varė civilius iš jų namų ir statė aplink tanką, kai kuriuos vertė sėstis ant šarvų. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokį dalyką. Jie skubino vieną lenkę ilgu lietpalčiu. Ji laikė mažą mergaitę rankose. Ant tanko susispietę žmonės padėjo jai užlipti. Kažkas paėmė mergaitę. Kai jis tiesė ją atgal motinai, tankas pajudėjo į priekį. Vaikas nukrito po vikšrais ir buvo sutraiškytas. Moteris ėmė šaukti iš siaubo. Tada vieno esesininko veidas persimainė ir jis iššovė moteriai į galvą. Tankas važiavo toliau. Jei kas mėgino pabėgti, buvo nušauti“, – M.Schenko prisiminimus cituoja tinklalapis warsawuprising.com.
Vėliau M.Schenkas sužinojo, kad karininkas su juodu odiniu lietpalčiu buvo O.Dirlewangeris.
„Jie atrodė kaip valkatos, – tokius O.Dirlewangerio vyrus prisiminė M.Schenkas. – Purvinos ir apdriskusios uniformos, Ne visi net turėjo ginklus, jie pasiimdavo juos iš žuvusiųjų. Kas rytą jie gaudavo degtinės. Mes, šturmo inžinieriai, taip pat gaudavome. Gerdavome ją ant tuščio skrandžio – prieš ataką niekas nevalgydavo. Jeigu būsi sužeistas į tuščią skrandį, turi galimybę išgyventi. Jeigu tau peršaus pilną skrandį – mirsi dideliame skausme.
Dirlewangeris eidavo užnugaryje, kartais važiuodavo tanku, visada būdavo geroje priedangoje. Jis varydavo savo vyrus pirmyn. Tuos, kurie vilkdavosi gale, pats šaudė į nugaras.“
Vaikų kraujas tekėjo laiptais
Kai buvo priskirti O.Dirlewangerio pulkui, M.Schenkas ir kiti karo inžinieriai privalėdavo išsprogdinti pastatų duris ir veržtis vidun, o tada iš paskos įgriūdavo ir esesininkai. M.Schenko dėka atskleisti anksčiau nežinoti žvėriškumo atvejai. Pavyzdžiui, apie pusės tūkstančio mažamečių vaikų žudynes.
„Mes išsprogdinome duris. Manau, kad tai buvo mokykla. Salėje ir ant laiptų stovėjo vaikai. Daugybė vaikų. Visi iškėlę savo mažas rankas. Mes žiūrėjome į juos kelias akimirkas, kol atbėgo Dirlewangeris. Jis įsakė visus juos išžudyti. Jie šaudė į juos, lipo per jų kūnus ir daužė jų mažas galvas šautuvų buožėmis. Kraujas tekėjo laiptais žemyn. Dabar toje vietoje yra memorialinė lenta, kad buvo nužudyta 350 vaikų. Manau, kad jų buvo gerokai daugiau, galbūt 500“, – pasakojo M.Schenkas.
„Arba ta lenkė. Kaskart, kai mes šturmuodavome rūsius ir viduje rasdavome moterų, Dirlewangerio kariai jas prievartaudavo. Daugybę kartų visa grupė žagindavo tą pačią moterį. Greitai, laikydami ginklus rankose, – pasakojo M.Schenkas. – Po vienos kovos stovėjau drebėdamas atsirėmęs į sieną ir negalėjau sutvardyti nervų. Įvirto Dirlewangerio kariai. Vienas iš jų pačiupo moterį. Ji buvo graži. Ji nerėkė. Tada jis ėmė ją prievartauti, stipriai spausdamas jos galvą prie stalo ir kitoje rankoje laikydamas durklą. Iš pradžių jis perpjovė jos palaidinę. Tada vienu pjūviu perrėžė kūną nuo pilvo iki gerklės. Pasipylė kraujas. Įsivaizduojate, kaip greitai kreši kraujas rugpjūtį?“
„Arba ta maža mergaitė, kuri netikėtai pasirodė iš rūsio. Ji buvo liesa ir mažo ūgio, maždaug 12 metų. Suplėšyti drabužėliai, susivėlę plaukai. Vienoje pusėje mes, kitoje – lenkai. Ji stovėjo prie sienos, nežinodama, kur bėgti. Ji pakėlė rankas ir pasakė „Nicht Partizan“ (vok. – ne partizanė). Pamojau jai ranka, kad nebijotų ir prieitų arčiau. Ji ėjo iškėlusi savo mažas rankas. Viename delne kažką spaudė. Ji jau buvo visai arti, kai išgirdau šūvį. Kulka pataikė į galvą ir bloškė ją į šoną. Iš rankos iškrito duonos gabalėlis. Tą vakarą prie manęs priėjo būrio vadas, jis buvo iš Berlyno, ir pasididžiuodamas pareiškė: „Tai buvo meistriškas šūvis, ar ne?“ Jis išdidžiai šypsojosi.
Vaikai dažnai ateidavo pas mus. Jie negalėdavo rasti savo tėvų ir norėdavo duonos. Mažas lenkas berniukas nešiodavo mums maistą, kai mes stovėdavome sargyboje. Nežinau, ar jis buvo belaisvis. Nežinau. Tada budėjau tekstilės fabriko rūsyje. Berniukas nemokėjo vokiškai, bet mes susikalbėdavome gestais. Kai turėdavau, duodavau jam cigarečių.
Pro šalį ėjo esesininkas. Jis pamojo berniukui, kas tas sektų iš paskos. Berniukas ėmė sekti. Tada išgirdau šūvį. Ėmiau bėgti jo link. Berniukas negyvas gulėjo ant laiptų. Esesininkas nukreipė ginklą į mane. Ilgai žvelgė į mane, bet galiausiai nuėjo.
Vienas invalidas vaikas buvo tarsi mūsų talismanas. Jam buvo 12 metų. Buvo netekęs vienos kojos, bet galėdavo labai greitai šokuoti kita. Jis labai didžiuodavosi šiuo sugebėjimu. Berniukas nuolat šokinėdavo greta karių, šen ir ten. Sakydavome, kad tai neša sėkmę, atrodydavo, kad tai iš tiesų padeda.
Vieną dieną esesininkai pasikvietė jį. Jis noriai pas juos nušokavo. Jie juokėsi ir paprašė jo nušokuoti iki medžių. Iš toli pamačiau, kad jie įdėjo dvi granatas į jo krepšį. Jis to nepastebėjo. Jis šokavo, o jie juokėsi ir šaukė jam „Schneller, schneller! (vok. – greičiau, greičiau). Berniukas susprogo“, – tokie epizodai M.Schenkui įsirėžė į atmintį visam gyvenimui.
Anot jo, savo galvažudžiams nenusileido ir pats jų vadeiva: „Pamenu mažą vaiką Dirlewangerio rankose. Jis atėmė jį iš moters, stovėjusios minioje, gatvėje. Jis aukštai pakėlė vaiką ir tada metė jį į ugnį. Tada jis nušovė motiną.“
O.Dirlewangerio vyrai Varšuvoje išžudė dešimtis tūkstančių sukilėlių ir civilių, tačiau ir patys buvo stipriai ištaršyti. Iš maždaug 3,4 tūkst. karių (įskaitant papildymus) mūšiuose su lenkais per du mėnesius žuvo net 2 733 esesininkai. Nepaisant to, O.Dirlewangerio nuopelnai buvo įvertinti: jis paaukštintas iki oberfiurerio ir apdovanotas Geležinio kryžiaus Riterio kryžiumi, o jo pulkas sustiprintas iki 4 tūkst. žmonių ir paverstas SS brigada.
Karo pabaiga
Iš karto po Varšuvos sukilimo numalšinimo O.Dirlewangerio dalinys buvo pasiųstas slopinti Slovakijos nacionalinio sukilimo, o po to, gruodį, – į Vengriją stabdyti žygiuojančios Raudonosios armijos. Kovos fronte vėl smarkiai praretino O.Dirlewangerio brigados gretas ir ji buvo atitraukta į Slovakiją sustiprinti.
1945 metų vasarį priimtas sprendimas O.Dirlewangerio brigadą paversti SS divizija ir papildyti ją reguliariosios kariuomenės grenadierių pulku, pionierių brigada ir prieštankiniu batalionu. Divizija buvo pasiųsta į Oderio–Nysos gynybinę liniją ir čia balandį vėl susikovė su sovietais.
O.Dirlewangeris, suvokęs, kad karas galutinai pralaimėtas, balandžio 22-ąją ėmė slapstytis ir buvo suimtas tik po gero mėnesio – birželio 1-ąją.
Balandžio 16 dieną prasidėjęs Raudonosios armijos puolimas padėjo tašką O.Dirlewangerio karjeroje. Netrukus jis buvo sunkiai sužeistas – jau dvyliktą kartą – ir evakuotas į užnugarį. Po kelių dienų ir jo divizija nustojo egzistuoti. Jos likučius gegužės 1-ąją Halbės katile netoli Berlyno nušlavė sovietai, o tie, kam pavyko išvengti apsupties, po poros dienų pasiekė amerikiečių pozicijas prie Elbės upės ir pasidavė jiems.
Pats O.Dirlewangeris, suvokęs, kad karas galutinai pralaimėtas, balandžio 22-ąją ėmė slapstytis ir buvo suimtas tik po gero mėnesio – birželio 1-ąją. Aptiktas jis buvo netoli Altshauzeno, Aukštutinėje Švabijoje, Prancūzijos okupacijos zonoje, vilkintis civiliais rūbais ir besiglaudžiantis vienišoje medžiotojų trobelėje. Nors jis mėgino prisidengti svetimu vardu, buvo atpažintas vieno žydo, buvusio koncentracijos stovyklos kalinio.
Mirtis apaugo gandais
O.Dirlewangeris buvo uždarytas į Altshauzeno kalėjimą ir čia po kelių dienų, tarp birželio 5-osios ir 7-osios mirė. Tikra jo mirties priežastis liko nežinoma, tad ilgainiui apaugo įvairiomis spekuliacijomis. Mirties liudijime, kurį išrašė Prancūzijos okupacinė valdžia, teigiama, kad O.Dirlewangeris birželio 7-ąją mirė natūralia mirtimi, tačiau yra užrašytas buvusio liuftvafės leitenanto Antono Füssingerio liudijimas, kuris tvirtino, kad kalėjo su O.Dirlewangeriu vienoje kameroje.
Pasak A.Füssingerio, naktį iš birželio 4-osios į 5-ąją O.Dirlewangerį mirtinai sumušė Prancūzijos pajėgose tarnavę kalėjimo sargai lenkai. Tiesa, daugiau niekas šios versijos nepatvirtino, nors įrodymų ieškojo tiek šiuolaikiniai Vokietijos istorikai, tiek Lenkijos nacionalinės atminties institutas.
Dėl faktų trūkumo O.Dirlewangerio mirtis apaugo gandais. Nors prancūziškuose dokumentuose rašoma, kad O.Dirlewangerio palaikai buvo palaidoti birželio 19-ąją, ne vienus metus buvo kuriamos įvairios istorijos apie tai, neva vienas šiurpiausių Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių pabėgo ir gyveno toliau. Pagal vieną tokią istoriją, O.Dirlewangeris tarnavo Prancūzijos užsieniečių legione ir dalyvavo Pirmajame Indokinijos kare Vietname. Vėliau atseit pabėgo į Egiptą ir tarnavo Gamalio Abdelio Nassero kariuomenėje. Pagal kitą versiją – karjerą tęsė Sirijoje.
Galiausiai 1960-aisiais Ravensburgo prokuratūra nusprendė ekshumuoti jo palaikus ir išsklaidyti abejones. Po to, kai palaikai buvo identifikuoti, O.Dirlewangerio kapavietė buvo sunaikinta.
Karo pabaigos gyvi sulaukė apie 700 O.Dirlewangerio vyrų. 2009-aisiais Lenkija paskelbė, kad padedama Austrijos Raudonojo Kryžiaus surado dar tris gyvus Vokietijoje gyvenančius šios divizijos veteranus, tačiau jų patraukti atsakomybėn už karo nusikaltimus Varšuvos sukilimo metu nepavyko.
