Nemaža dalis šių pastatų XXI amžiaus nesulaukė – karai, skirtingos santvarkos ir laikas padarė nepataisomos žalos. Vis dėlto labai daug mūrinio žydų paveldo yra ir dabar, tik mes jo nepastebime. Be to, ne visų statinių likimas vienodas.
Kas tai lėmė? Kaip išsaugoti tai, kas išliko? Kokią istoriją ir kaip šie pastatai turėtų papasakoti mums visiems? Apie tai rašome šiame projekto „Litė: kas ji?“ straipsnyje. Antrąjį šios temos straipsnį, kuriame apžvelgsime mūrinių pastatų likimą Kaune, kviečiame skaityti gegužės 27-ąją, vakare, rubrikoje „Litė – ליטע. Kas ji?“.
Išlikusių mūrinių sinagogų yra, tačiau jų būklė skirtinga
Vieni iš svarbiausių mūrinio žydiško paveldo objektų – sinagogos. Jų išsaugojimui valstybė jau kurį laiką skiria išskirtinį dėmesį. Kalbėdamas apie tai Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras pasakojo, kad iki šių dienų išlikusios sinagogos yra vos 10 proc. to skaičiaus, kuris buvo anksčiau.
Iki šių dienų išlikusios sinagogos yra vos 10 proc. to skaičiaus, kuris buvo anksčiau.
„Skirtumai tarp išlikusių sinagogų būklės labai dideli net ir didesniuose miestuose, jau nekalbant apie kaimo vietoves ir miestelius, kur ne tik žydų, bet ir pačių lietuvių dabar likę mažai“, – 15min sakė KPD vadovas V.Bezaras. Kita vertus, yra ir labai gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Joniškis, kuriame išliko, o dabar jau ir restauruotos dvi sinagogos – Baltoji ir Raudonoji.
Džiugiausia, anot pašnekovo, kad šios sinagogos nestovi tuščios – jos pritaikytos kultūrinei veiklai, jose vyks žydų paveldo, taip pat ir vietos bendruomenei skirti renginiai.
Priešinga situacija yra Kalvarijoje. „Čia taip pat yra dviejų sinagogų (Vasarinės ir Žieminės) bei mokyklos pastatų kompleksas. Bet ten situacija labai liūdna: viena sinagoga šiek tiek parestauruota, o kita senokai be stogo, likę tik sienos. Tai labai džiaugtis neturime kuo“, – kalbėjo KPD vadovas.
Pasak jo, iki XX a. Žemaitijoje buvo gausu žydų paveldo. Deja, laikas šiame regione buvusiems mūriniams žydų paveldo pastatams buvo negailestingas. „Plungė, pavyzdžiui, kur vos ne pusė gyventojų buvo žydai, nieko nebeturi“, – apgaitestavo V.Bezaras.
Paradoksalu, tačiau kai kurios mūrinės sinagogos savo laiko gali nesulaukti dėl to, jog pirmiausia bandoma gelbėti medines sinagogas.
„Šiais metais KPD lėšomis restauruojamos 9 sinagogos. Tiesa, pagrindinis dėmesys buvo skirtas medinėms. Jų tvarkymas, avarinės situacijos likvidavimas buvo prioritetas, nes medis pūva greičiau“, – sakė pašnekovas.
Šiais metais KPD lėšomis restauruojamos 9 sinagogos.
Jo teigimu, pagrindinė problema, kad net sutvarkius sinagogą jos likimas neaiškus. „Dažnoje vietovėje žydų bendruomenių nebėra, todėl pritaikymas kitai kultūrinei veiklai sudėtingas. Kalbant apie Kalvarijos atvejį, tai vietos savivalda dar net nežino, ką jie darytų tose sinagogose ir mokykloje, jei jas baigtų tvarkyti“, – apgailestavo KPD vadovas.
Jis prisiminė, jog daug diskusijų vyko net ir dėl Vilniaus Didžiosios sinagogos likimo: svarstyta, ar baigus kasinėjimus, ją reikėtų atkurti.
„Prieš tai buvo daug minčių apie atstatymą. Tačiau pastaruoju metu laikomasi nuomonės, kad to, kas buvo, jau nebeatkursime. Reikia tiesiog prasmingai įamžinti šią vietą. Todėl dabar tvarkomi žemės sklypo, kur stovėjo sinagoga su mikvah (mikvah – tai specialus baseinas, skirtas ritualiniams apsivalymo ritualams – aut. past.), dokumentacija. Jis bus atiduotas Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenei. Šios vietos prisiminimas ir taip pritrauks žmonių. Tiesą sakant, kartais asociatyvus suvokimas sukuria geresnes sąlygas žmogaus fantazijai negu kad visiškai naujas pastatas, kuris tikrai neturės tikros vertės, nes bus statytas iš naujo, dabartinių žmonių“, – kalbėjo V.Bezaras.
„Jeigu ne dabar, turbūt niekada to nepadarysime“
Mintis, kad žydų paveldas nėra mūsų visų, todėl ir rūpintis juo reikėtų „jiems“, o ne „mums“, anot pašnekovo, būdinga ne tik lietuviams. Tai – visos Rytų Europos gyventojų bruožas.
„Taip manyti klaidinga. Pabandykime kokioje nors Prancūzijoje pasiaiškinti, kur kieno paveldas? Žydų paveldas yra Lietuvos kultūros paveldas. Be to, tai yra savotiška mūsų šalies vizitinė kortelė. Urbanistikoje, kulinariniame pavelde mes iki šių dienų turime labai daug žydiškų akcentų, esame perėmę tam tikras tradicijas. Tad žydų paveldo išsaugojimas – visai kitokio Lietuvos vaizdo atvėrimas“, – įsitikinęs KPD vadovas.
Žydų paveldas yra Lietuvos kultūros paveldas. Be to, tai yra savotiška mūsų šalies vizitinė kortelė.
Jo nuomone, per paskutinius dešimt metų įvyko didelis lūžis – tiek sugyvenimo ir tragedijos vertinime, tiek žydiško paveldo suvokime.
„Galiausiai supratome, kad pasauliniame kontekste galime daug pristatyti. Šiuo metu yra didžiulis proveržis. Matome ir iš mūsų leidybos rėmimo programos – kasmet daugėja leidinių, tyrimų apie žydų kultūrą, paveldą.
Aišku, yra ir objektyvi sąlyga: jeigu dabar nesutvarkysime ir neįvertinsime, ką turime, tai turbūt niekada to nepadarysime. Tai matome iš mūrinių sinagogų. Pavyzdžiui, Švėkšnos sinagoga – tai tikrai didelis pastatas miestelio centre, ilgą laiką buvęs apleistas. Ją sutvarkyti reikia dabar, priešingu atveju turėsime Raguvos sinagogos atvejį – yra tik jos liekanos gamybiniame pastate. Turime kartu pečius surėmę visi prisidėti prie šito paveldo išsaugojimo“, – apie svarbą nedelsti restauruojant istorinius statinius kalbėjo pašnekovas. Vis dėlto, jo nuomone, pastato atkūrimas neturi būti svarbiausias tikslas – po restauracijos pastatas turėtų nelikti tuščias.
„Sakoma, kad trečia karta pradeda domėtis savo šaknimis, tuo gyvenimu, kurį gyveno seneliai. Todėl sinagogas turime padaryti įdomias jaunimui. Jeigu jame bus įdomios prezentacijos, ypač pritaikytos jaunimui, ateis daug žmonių. Skaičiai rodo, kad lankytojams tokie objektai įdomūs – nemažai žmonių, pvz., lanko Žemaitijoje esančius atkurtus objektus. Stabteli prie Telšių jašyvos, garsios pasaulyje iki šiol, taip pat atvažiuoja ir aplanko vietas, susijusias su Holokaustu“, – kalbėjo pašnekovas.
Turime pasirinkti tuos, kuriuos būtina ir verta gelbėti.
Jis buvo atviras: visų objektų išgelbėti nepavyks. „Turime pasirinkti tuos, kuriuos būtina ir verta gelbėti. Mes esame bendravę su Izraelio ambasadoriumi. Jis įvardino, kad kartais tikrai neverta investuoti į objektus, į kuriuos užklys vienas kitas turistas. Jie tampa sunkia našta, kurios nėra kam išlaikyti“, – teigė V.Bezaras.
Gėlių sinagogos istorija įkvepia saugoti paveldo objektus
Viena iš atgimstančių mūrinių sinagogų – Vilniuje, Stoties rajone, Gėlių gatvėje esanti sinagoga. Neoficialiai ji taip ir vadinama – Gėlių sinagoga, nors oficialus pavadinimas skamba kitaip: tai Zavelio Peisachovičiaus Germaize sinagoga. Šiam pirkliui ir priklausė maldos namai. Kultūros paveldo departamento duomenimis, mūrinė sinagoga tuomet itin aktyviame Stoties rajone pastatyta tarp 1817 ir 1833 metų.
Mūriniai maldos namai iškilo vietoje anksčiau čia stovėjusios medinės sinagogos. Yra žinoma, kad XIX a. pab. sinagoga buvo daug kartų rekonstruota, išplėsta ir veikė iki 1940-ųjų. Po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir daugelis kitų Lietuvoje esančių sinagogų, virto sandėliu, čia buvo įkurtos ir gamybinės patalpos. Vėliau ji išdalinta butais, t.y. joje atsirado įvairiausios pertvaros. XX a. pab. visiškai apleista avarinės būklės sinagoga tapo namais benamiams.
Naujam gyvenimui sinagoga pradėjo keltis 2015 m., KPD skyrus finansavimą. Šiuo metu darbai vyksta jau pastato viduje.
Pasak Gėlių sinagogos atkūrimo projekto vadovės, architektės-restauratorės Irenos Staniūnienės, nors apie šį objektą sukauptos informacijos buvo nemažai, kai kurie unikalūs atradimai padaryti jau pradėjus restauruoti sinagogos interjerą.
„Daug metų trukęs procesas jau visai pabaigoje. Viduje maldų salėje jau nuardyti pastoliai – mes galime pamatyti pilną vaizdą lubų su gražiuoju kupolu ir polichromija. Yra labai daug atidengta aron kadešo portalo – kolonada, dirbtiniai tapytiniai marmurai – matosi visuma. Matyti ir restauruotas ir užkonservuotas hebrajų kalba užrašytas teksto posmas. Taip pat buvęs klasicistinio laikotarpio dekoras tarp langų, sienoje palei Gėlių gatvę, su iliuziniais piliastrais. Iš aprašymo žinome, kad ant jų kažkada buvo Zodiako ženklai“, – sakė I.Staniūnienė.
Restauruota ir labai puošni moterų galerijos balkono atitvara. Už ją, anot pašnekovės, reikėtų padėkoti restauratoriams – jiems kilo mintis, kas ten gali būti.
„Ten buvo labai įdomių formų keturi dekoro raportai, o viduje – lipdinių kartušai. Visų keturių raportų buvo labai įdomus aprėminimas su keturiais trikampiais elementais. Mes, tyrinėtojai, matėme, kad ten buvo krašteliai su pakilimu ir tokios šviesios geometrinės formos. Bet kai restauratoriai viską nuvalė, jie atrado skylutes, kurios kartojosi būtent tose vietose. Tuomet ir supratome, kad dekoras čia buvo ne spalvinis, o plastinis. Tuo metu restauratoriai kaip tik tvarkė lipdinius moterų galerijos lubose. Ir ten, lubose, buvo kaip tik tokie trikampiai profiliuotų bagečių elementai su rožytėmis viduje. Kai jie, vedami intuicijos, priglaudė šituos bagečių elementus prie balkono atitvaros, niekas nebeabejojo, kad tokie lipdiniai buvo ir čia. Dabar atitvara yra su lipdiniais, kompozicija pasipildė kartušu. Aš nepaprastai džiaugiuosi tuo atradimu. Jis labai išpuošė, pabrėžė moterų galeriją“, – pasakojo pašnekovė.
Nemažiau įspūdingas ir atkurtas sinagogos kupolas. Jo puošyba buvo detaliai aprašyta vieno tarpukariu sinagogoje apsilankiusio liudininko.
„Jis aprašė, kad tas kupolas turėjo žvaigždes, saulę, mėnulį. O mes viską įkomponavome pririnkę analogijų iš Europos sinagogų. Taip visą kompoziciją atkūrėme čia, Gėlių sinagogoje“, – sakė restauratorė.
Kadangi pastato vidus buvo visiškai sudarkytas, statybininkams kartu su restauratoriais teko įdėti nemažai pastangų, kad sinagoga atgimtų. Bendromis jėgomis restauruotos visos pastato erdvės, tarp jų – ir biblioteka, moterų galerija. Pastarosios tvarkymas taip pat pažymėtas netikėtu ir maloniu atradimu.
„Tik nuardę perdangas, kurios buvo įrengtos tam, kad tarpukariu moterų galerijos gabalėlyje galėtų gyventi rabinas, mes atradome dar vienus laiptus. Tokius pačius – mozaikinio betono, kokie buvo iš moterų galerijos į kiemą. Mūsų atrastieji veda iš moterų galerijos į Gėlių gatvę“, – apie vertingus atradimus pasakojo Gėlių sinagogos projekto vadovė.
Kol kas nėra žinoma, kada Gėlių sinagoga atsivers lankytojams. Pastatas priklauso Lietuvos žydų bendruomenei, kuri ir turi apsispręsti dėl jo paskirties ateityje. Juolab, kad pastato restauracija nebaigta.
„Dar laukia labai dideli darbai su tranzitine šilumine trasa, kuri tik trukdo sinagogai. Niekaip nerandame bendro sutarimo, kas turėtų užsiimti jos iškėlimu. Buvo net padarytas projektas. Tariamasi, žadama, bet kol kas ji kaip buvo, taip ir yra“, – apgailestavo I.Staniūnienė.
Jos teigimu, kalbant apskritai apie tokių objektų restauraciją, darbus labiausiai stabdo finansų stygius.
Objektų daug, o pinigų kiekis ribotas.
„Objektų daug, o pinigų kiekis ribotas. Todėl pirmiausia užtrunka laiko, kol apsisprendžiama, kam skirti finansavimą, paruošiamas projektas. Restauracija – taip pat nėra greitas procesas“, – sakė pašnekovė.
Antrąjį šios temos straipsnį „Mūrinis žydų paveldas Lietuvoje (II): žydiškasis Kaunas“ kviečiame skaityti, gegužės 27-ąją, vakare, rubrikoje - „Litė – ליטע. Kas ji?“.
Kokios mūrinės sinagogos restauruotos ir dabar tvarkomos valstybės lėšomis?*
- Telšių ješibotas (24,44 tūkst. Eur);
- Kėdainių sinagoga (Smilgos g. 5A; 20,56 tūkst. Eur);
- Švėkšnos sinagoga (194,96 tūkst. Eur). Kapitalinio remonto techninis projektas parengtas Šilutės r. savivaldybės administracijos lėšomis (24,96 tūkst. Eur);
- Joniškio dviejų sinagogų kompleksas: Baltoji sinagoga (279,56 tūkst. Eur) ir Raudonoji sinagoga (67,0 tūkst. Eur);
- Kalvarijos sinagogų ir mokyklos kompleksas: Žieminė sinagoga (22,79 tūkst. Eur; Kapitalinio remonto techninis projektas padarytas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės lėšomis 17,52 tūkst. Eur) ir Vasarinė sinagoga (81,9 tūkst. Eur), Talmudo mokykla (9,89 tūkst. Eur; Techninis projektas parengtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (8411 Eur) lėšomis);
- Vilniaus „Gėlių“ sinagoga (406,25 tūkst. Eur);
- Vilniaus choralinė „Taharat HaKodeš“ sinagoga (173,27 tūkst. Eur);
- Alytaus sinagoga (326,95 tūkst. Eur; šiemet 30 tūkst. Eur darbų tęsimui skyrė ir Alytaus r. savivaldybė);
- Žemaičių Naumiesčio sinagoga (5 tūkst. Eur);
- Čekiškės sinagoga (146,77 tūkst. Eur);
- Kauno „Ohel Jaakov“ choralinė sinagoga (50 tūkst. Eur).
*KPD informacija
