Mokyklos šimtmečio jubiliejų mažučio Musteikos kaimo bendruomenė prasmingai paminėjo ir įamžino specialiai šiai progai režisierės Onutės Drobelienės sukurtu unikaliu spektakliu „Sakmė apie Musteikos mokyklą“, kuriame apie mokyklos steigėjus ir jos istoriją kaip tikri profesionalai buvusios mokyklos kieme vaidinimu pasakojo Musteikos kaimo žmonės – „cikriniai“ musteikiškiai ir naujakuriai. Nuostabus jausmas dalyvavusiems buvo persikelti laiko tiltu šimtu metų į praeitį ir pabūti to laiko dvasioje... Gera buvo matyti nedidelį Musteikos kaimelį tarsi atgimusį naujai.
Įžanginė jubiliejinio renginio dalis prasidėjo įdomia ekskursija – pasivaikščiojimu po etnografinį, gražia gamta ir išsaugota senąja dzūkų architektūra žavintį Musteikos kaimą, kur kiekvienas namas, medis ir gatvelė pasakoja savo istoriją. Pasivaikščiojimą pradėję nuo bitininkystės muziejaus, visi norintys sužinoti apie šį kaimą, ėjo keliukais ir takeliais pro grikių laukelius ir gražiausių žolynų pilnas pievas, prisimindami pasakas, sakmes ir tikras, tik, deja, ne visada linksmas kaimo istorijas.
Ekskursijos dalyviai grožėjosi kaimo viduryje stovinčiais trimis aukštais kryžiais, kurie yra musteikiškių susirinkimų ir maldų vieta, trumpam tyliai sustojo prie kryžiaus, kuris liudija 1944 m. Joninių dieną Musteikos kaime įvykusią tragediją, kuomet sovietinių partizanų būrys nukankino ir nužudė keturiolika įvairaus amžiaus kaimo vyrų, sudegino beveik pusę kaimo sodybų. Aplankė senąsias, jau neveikiančias kaimo kapinaites, kurios taip pat kaimo istorijos liudininkės. Sužinojo apie kaime gyvenusius ir tebegyvenančius įdomius žmones – audėjas, senųjų amatų meistrus, medžiotojus. Čia gilios medžioklės tradicijos, o Musteikos miškuose 1883 metais buvo nušauta paskutinė Lietuvos meška. Apie tai rašė ir T. Ivanauskas savo raštuose.
Musteikiškiai, jų vaikai ir vaikaičiai, svečiai gausiai rinkosi į erdviame buvusios mokyklos kieme vykusią jubiliejinę šventę. Buvo smalsu apžiūrėti šiuo metu renovuotą devyniolikto amžiaus pabaigoje statytą namą, kuriame nuo 1918 iki 1970 metų veikė Musteikos pradinė mokykla ir kurią baigė visi kaimo vaikai. Taip pat pasižvalgyti po atnaujintas patalpas – atkurtą autentišką klasę ir kambarėlį, kuriame gyveno Tadas ir Honorata Ivanauskai. Simboliška, kad jos įrengtos pasitinkant mokyklos šimtmečio sukaktį. Dabartinė šios sodybos šeimininkė – Rožės ir Jono Miškinių, svetingai įleidusių Ivanauskus gyventi ir leidusių steigti mokyklėlę – proanūkė Asta Žūkaitė. Ji pasakoja, jog sumanymas šiame name atkurti mokyklos klasę sklandė jau seniai.
„Kaip kažkada mano prodziedukai užleido namo dalį Ivanauskams prasmingai idėjai įgyvendinti, taip ir aš dabar ketvirtadalį namo užleidžiu simbolinei mokyklai. Ivanauskai atvažiavo, pasiprašė pas juos, nes prodziedukai buvo vieni iš turtingesnių kaimo valstiečių. Nors jie turėjo penkis vaikus, tačiau užleido du kambarėlius. Patalpos nedidukės, vienam kambaryje buvo klasė, o už pertvarėlės, mažesniame kambarėlyje gyveno Ivanauskai. Tikimės, kad nuo šiol klasėje galės rasti prieglobstį ne tik Tado Ivanausko raštai, knygos, įvairūs eksponatai, visas jo atminimas, galės užeiti visi buvę mokyklos mokiniai, prisiminti, kaip mokėsi. Viliamės, kad šios patalpos taps bendruomenės namais ir susirinkimų vieta, knygų apie gamtą skaitykla. Čia galėsime renginius rengti, ekskursijas organizuoti, vesti pamokėles apie gamtą. Kaime, deja, yra tik du vaikai, kurie mokosi Druskininkuose, bet tikimės sulaukti smalsių mokinių iš kitur“, – sako sodybos šeimininkė Asta.
Renginio iniciatoriai – Stasys Malūnavičius, Asta Žūkaitė ir Onutė Grigaitė – pažymėjo, jog šie metai Musteikos kaimui ir jo gyventojams išties ypatingi. Nors Honoratos ir Tado Ivanauskų įkurtai mokyklai buvo lemta gyvuoti vos vieną žiemą, ji paliko neišdildomą pėdsaką kelių kartų Musteikos kaimo gyventojų atmintyje ir likimuose. Musteikos kaimo vaikams buvo atvertos durys į žinių pasaulį.
Tylos minute buvo pagerbti į amžinybę išėję mokyklos įkūrėjai Tadas ir Honorata, sodybos šeimininkai Jonas ir Rožė Miškiniai, buvę mokytojai, mokiniai ir kaimo gyventojai.
Musteikiškė, gamtos mokslų daktarė Onutė Grigaitė, pasveikinusi visus susirinkusius į šventę, pasidžiaugė, kad dar besimokydama Musteikos mokyklėlėje, pradėjo skaityti Tado Ivanausko raštus ir knygas, „užsikrėtė“ jo meile gamtai ir pati pasirinko gamtininkės kelią. „Šiandien smagu matyti, kaip sekdami Ivanauskų pavyzdžiu, musteikiškiai įrodė, jog turi stiprų bendrystės jausmą ir moka vieningai susiburti prasmingam tikslui. Susirinkę į gražią šventę, pabūkim kaip viena šeima – prieikim bent prie trijų nepažįstamų žmonių, susipažinkim ir mes pajusime, kad esame jėga“, – kvietė O.Grigaitė.
Musteikos kaimo bendruomenės pirmininkas Stasys Malūnavičius sakė, kad senasis Musteikos kaimas turi kažkokią nepaaiškinamą jėgą savo mikrokosmosu tarsi užburti čia apsilankiusius žmones. Taip prieš šimtą metų atsitiko Tadui Ivanauskui. Taip atsitiko ir jam, kažkada pirmą kartą apsilankius šiame kaime, jis po kurio laiko čia nusipirko sklypą, pasistatė namus ir įsikūrė su šeima.
Spektaklio režisierė Onutė Drobelienė, kviesdama žiūrėti vaidinimą, prašė nebūti aštriais kritikais, nes visi jo artistai scenoje viešai vaidins pirmą kartą. „Tai, ką šiandien pamatysite, bus pirmą ir vienintelį kartą, nes šio spektaklio, kuriame vaidins musteikiškiai ir čia vasarojantys jų vaikai bei vaikaičiai, pakartoti turbūt neįmanoma“.
Kaip ir senovėje, medinė, iš lentų sukalta scena buvo papuošta darbščiųjų Musteikos moterų austomis margaspalvėmis lovatiesėmis, pintais šiaudų sodais, apkaišyta berželiais.
Ir išties spektaklis buvo toks tikroviškas ir surežisuotas taip, kad žiūrovai, sulaikę kvapą, laukė kiekvieno veiksmo, žodžio, besikeičiančių dekoracijų, kurios buvo autentiškos ir tobulai liudijo praeitį. Negalima buvo nesižavėt – aktoriai mėgėjai vaidino kaip tikri profesionalai. Žavėjosi tarsi iš anų laikų ant scenos nužengusiais inteligentiškais ir labai gražiais Tadu ir Honorata Ivanauskais, kurių vaidmenis labai įtikinamai sukūrė Musteikos naujakuriai – gamtininkas Žymantas Morkvėnas ir jo žmona Vaiva Janulytė.
Svetingais gražia dzūkiška tarme kalbančiais Rože ir Jonu Miškiniais, kuriuos suvaidino Asta Žūkaitė ir Gintaras Averka, dzūkuojančiais ir iš senųjų vadovėlių skaitančiais mokinukais, kuriuos vaidino kaime vasarojantys vaikai, vokiečių valdininku ir lenkų kareiviu, kurį vaidino Stasys Malūnavičius, kaimietėmis su dovanomis, kurias vaidino Renata Malūnavičienė ir Onutė Grigaitė, leidimą vykti į Lietuvą Tadui Ivanauskui išdavusiu Vincu Mickevičiumi–Kapsuku, kurį suvaidino Antanas Garuckas, Tado Ivanausko mokiniu ir musteikiškių mokytoju Vincu Gaidžiu, kurį vaidino Justas, bei kitais artistais. Puikiame spektaklyje taip pat vaidino beveik dvidešimt metų šioje mokykloje mokytojavusi mylima musteikiškių mokytoja Danutė Genserauskaitė ir jos mokinė, taip pat mokytoja Marytė Jazukevičienė.
Musteikos kaimo artistai labai tikroviškai ir vienas už kitą geriau suvaidino savo mokyklos šimto metų istoriją – Tado ir Honoratos kelionę į Lietuvą, į Musteiką, mokyklėlės kūrimą, kaimo vaikams dėstomas pamokas, to meto politines peripetijas, kurios neaplenkė ir miškų glūdumoje įsikūrusio kaimo. Spektaklyje netrūko ir romantiškų scenų, ir niūrių vaizdų, kuriuos papildė režisierės skaitomi tekstai... Nors žinomas Lietuvos gamtininkas, profesorius akademikas Tadas Ivanauskas gimė 1882 m. gruodžio 16 d. Lebiodkoje, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, tačiau jo gyvenimas susijęs ir su Varėnos rajonu. Šiame krašte prasidėjo artimesnė jo pažintis su miškais, upėmis, ežerais. Dar prieš I pasaulinį karą profesorius atklysdavo į Musteikos apylinkes medžioti.
„Musteika buvo man jau gerai pažįstama, nes per medžiokles ne kartą esu joje lankęsis. Dar paauglys būdamas svajojau apsigyventi šiame krašte“. Tadas Ivanauskas, apsigyvenęs Peterburge, apsisprendė būti lietuviu – susirado lietuvių kalbos gramatiką, gerų mokytojų – Vaclovą Biržišką, Peliksą Bugailiškį ir Steponą Kairį, o per atostogas lankėsi lietuviškuose Dzūkijos kaimuose, klausėsi dainų, bendravo su vietos žmonėmis, medžiojo... Honorata buvo kilusi iš bajorų Daugėlų giminės, kalbėjo lenkiškai, tačiau gyvendama Peterburge, taip pat apsisprendė būti lietuve – kalbėti lietuviškai, dirbti Lietuvai. Peterburge studijavo gamtą, matematiką, baigusi aukštuosius mokslus, įgijo aukščiausią to meto Rusijoje moterims leistiną išsilavinimą.
Dirbo vaikų darželiuose. Čia susipažino su Tadu – jaunu, tačiau savo darbais jau garsėjusiu gamtininku... Į Peterburgą mylimajai plaukė rožių puokštės siuntiniuose. Honoratą stulbino Tado sugebėjimas išsaugoti gėlių gaivumą samanose – atidarius siuntinius, ant rožių dar spindėdavo rasa... 1917 m. Peterburgą sudrebinus revoliucijai, o 1918 m. Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę, Ivanauskams atsirado galimybės keltis į Vakarų Europą. Čia jau buvo pripažinti T. Ivanausko laboratorijos preparatai, užmegzti dalykiniai santykiai su Jungtinėmis Valstijomis. Mokslininko ir jo žmonos laukė didelės galimybės ir patogus gyvenimas.
Tačiau Tado žmonai Honoratai net nekilo abejonių, kad reikia skubėti tik į Lietuvą ir visomis jėgomis prisidėti prie naujos valstybės kūrimo. Tadui – gamtos mokslo tyrimais, Honoratai – pedagoginiu darbu... Pirmiausia jie grįžo į senąsias Lietuvos valdas, į Tado tėviškę Lebiodką. O netrukus jie per miškus atkeliavo į Musteiką... Visam mokymo procesui vadovavo Honorata. Tadas Ivanauskas organizavo mokinių ekskursijas į gamtą, rūpinosi vaizdumo priemonėmis, vykdė su mokiniais praktikos darbus. Pristigus vadovėlių, sąsiuvinių, jis pėsčias keliaudavo į Vilnių ir parnešdavo reikalingų mokyklos reikmenų...
Kaimo žmonės Ivanauskus gerbė ir mylėjo, jiems atsidėkodavo maistu bei savo rankomis išaustais „divonėliais, abrūsėliais ir juostelėmis“, medžio drožiniais. Šį laiką Ivanauskai vadino pačiomis gražiausiomis gyvenimo dienomis. Deja, lietuviškai mokyklai Musteikoje buvo lemta gyvuoti vos vieną žiemą. 1919 m. pavasarį ją nusiaubė lenkų kavalerijos dalinys, mat prasidėjo Vilnijos okupacija…
„Balandžio mėnesį lenkams užėmus Musteiką, Tadas Ivanauskas buvo persekiojamas, todėl teko taip gražiai pradėtą darbą nutraukti, mokinius palikti ir kuo greičiau trauktis gilyn į Lietuvą. Vėliau, jau dirbdamas Kauno universiteto profesoriumi, T.Ivanauskas nuolat atvažiuodavo į Musteiką, bendraudavo su vietos gyventojais, studijuodavo gamtą ir jos reiškinius. Jis iki gilios senatvės mėgdavo vaikščioti po Čepkelių raistą, praleisti naktį raiste prie laužo...“
Po spektaklio režisierė Onutė Drobelienė sakė: „Labai džiaugiuosi, nes spektaklyje vaidinę artistai tikrai pranoko mano lūkesčius. Ir dar – jų atsidavimo vaidinti man gali pavydėti kiekvienas profesionalus režisierius“. Prieš pusmetį gavusi kvietimą režisuoti spektaklį mokyklos jubiliejui, ji nusprendė, kad teisingiausia bus vaidinimu papasakoti mokyklos, o drauge ir kaimo istoriją.
„Man buvo didelė paskata režisuoti, nes patys žmonės labai norėjo vaidinti. Per visą laiką nuo repeticijų pradžios iki pabaigos buvo didelė bendrystė, norai, galimybės, visi buvome truputį kūrėjai. Rinkdami vaidinimui autentiškus to meto drabužius, perkraustėme kaimo namų palėpes, dalinomės. Man labai smagu, kad vaidino ne tik suaugusieji. Vaidino tėveliai su vaikais, vasarojančių musteikiškių anūkai. Teko nemažai laiko praleisti bibliotekoj, archyve, perskaityti Tado Ivanausko knygas, Honoratos krikšto dukters Danutės Valionytės parašytą knygą apie jo žmoną „Honorata“. Šiandien drauge su visais džiaugiuosi, nes gavau daug daugiau gerų emocijų nei įdėjau triūso. Pati medžiaga buvo labai įdomi. Tačiau tai reiškinys, kurį būtų labai sunku pakartoti“, – kalbėjo režisierė.
Mokytoja Danutė Genserauskaitė prisiminė, kaip 1960 metais buvo paskirta dirbti į Musteiką, kai čia dar nebuvo elektros. „Kaimas labai draugiškai mane priėmė. Širdyje iki šiol saugau prisiminimus apie mokyklą ir mokinius. Atvažiavau trumpam, bet užsibuvau visam laikui. Buvau sužavėta šiuo kaimu, todėl neišvykau. Noriu padėkoti visiems savo buvusiems mokiniams. Myliu Musteiką – čia tokios gražios sodybos, tokie gražūs darželiai, bet svarbiausia, labai gražūs žmonės. Manau, kad musteikiškiai visada tęs savo tėvų tradicijas ir puoselės kaimą“.
Buvusi mokytoja Bronė Averkienė, kuri čia mokytojavo beveik metus, negalėjo nuslėpti jaudulio, kuris užplūdo atvažiavus į šventę ir pamačius savo buvusius mokinius.
Su mokyklos šimtmečiu musteikiškius pasveikinęs Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta sakė, kad ši mokykla, kaip ir visos kitos, kurios steigėsi Lietuvos kaimeliuose, buvo tie žiburiai, tos vietos, kur buvo puoselėjama meilė kalbai, savo istorijai. Jis pažymėjo, jog verta pasimokyti iš tokių didžiavyrių kaip Tadas Ivanauskas, kurie nesusigundė aukštais postais ir pinigais, bet sugrįžo į Lietuvą ir darbavosi jos labui. Meras buvusioms Musteikos mokyklos mokytojoms Stasei Averkienei ir Danutei Genserauskaitei įteikė padėkas ir gėlių.
Tądien šventinė nuotaika tiesiog sklandė po visą kaimą – musteikiškiai ir kaimo svečiai bendravo prie dzūkiškų vaišių stalo, prisiminė mokyklos istoriją, kalbėjo apie kaimo ateitį. Mokyklos šimtmetis tarsi dar labiau suvienijo nedidelį Musteikos kaimą, o jo bendruomenės puikiai pavykusi prasminga iniciatyva, savo lėšomis ir pastangomis surengtas jubiliejinis renginys ir bendrystė liudija, kad tradicijos Musteikos kaime gyvuos.
