Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant į tarptautinę padėtį po Pirmojo pasaulinio karo, sunku būtų pavadinti ją ramia ir nuspėjama. Įtampos netrūko ir pačioje Lietuvoje: 1923 metais prijungtas Klaipėdos kraštas nebuvo stabilus regionas, jo gyventojų nuotaikos – ne pačios palankiausios Lietuvai.
Po Pirmojo pasaulinio karo vykusioje taikos konferencijoje pasirašytą Versalio sutartį tuomet ir vėliau daug kas Vokietijoje laikė žeminančia. Galima tik įsivaizduoti, kaip į šią sutartį žvelgė Adolfas Hitleris, savo misija matantis Vokietijos įsivyravimą pasaulyje, įtvirtinant „genetiškai pranašesnės“ arijų rasės pirmenybę.
Kuo čia dėta Klaipėda? Kaip numatė Versalio sutartis, Vokietija neteko šios teritorijos. Karą laimėjusios Antantės karinio bloko nutarimu, krašte tvarką palaikė Prancūzijos kariuomenė.
Anot istoriko Vasilijaus Safronovo, „1922 m. pradžioje Vokietija ėmė siųsti ženklus, kad nepritartų, jei kraštas būtų paskelbtas laisvąja valstybe, o Lietuvai buvo duota suprasti, kad ši gali imtis veiksmų“.
Silpnos ir tik neseniai pripažintos Lietuvos valdymas Vokietijai atrodė priimtinesnis nei karo laimėtojos Prancūzijos administravimas. 1923 m. sausį Lietuvos vyriausybės inicijuotos karinės akcijos dėka buvo prisijungtas ekonomiškai silpnas Klaipėdos kraštas.
Tokiu būdu Lietuva gavo strategiškai svarbų priėjimą prie jūros ir tautiškai mišrią pesimistiškai nusiteikusių gyventojų dalį, vėliau tapsiančią nacistinės Vokietijos kurstomos įtampos židiniu.
Dovydo ir Galijoto verta istorija
Tautų Sąjungos kuriama taikos užuovėja XX amžiaus 4 dešimtmetyje pamažu virto iliuzija, o stiprėjanti agresyvi Vokietija ėmė ignoruoti tarptautinės teisės normas. Naciams Klaipėda buvo istorinis Memelland – neteisėtai atplėšta reicho dalis. Tokiame kontekste gerokai palankesnis buvo Lietuvos, neturinčios stiprių ir garantuotų sąjungininkų, valdymas, kurio išbalansavimas turėjo sukelti mažiau tarptautinio triukšmo.
Veiksmingu išbalansavimo ginklu tapo parama nacistinėms organizacijoms. Istorikė Ingrida Jakubavičienė vienu tokių ginklų mini dar 1924 m. atsiradusią Lietuvos vokiečių kultūrinę sąjungą – Kulturverbandą. 1933 m. į Kauną atvykęs „Draugijos vokiečiams užsienyje remti“ pirmininkas Teodoras Oberlenderis suderino Lietuvos vokiečių kultūrinės sąjungos veiklos tikslus su „naująja Vokietijos dvasia“.
1933 m. Kulturverbandas tapo nacistine organizacija, veikusia prisidengus tautine kultūrine veikla. Vokietijos interesai pirmiausia apėmė Klaipėdos sritį, kurioje dygo NSDAP (Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijai) prijaučiančios pogrindinės grupelės. Pirmos tokio pobūdžio organizacijos Klaipėdos krašte kūrėsi jau 1928 m., tačiau neturėjo patikimos atsvaros Vokietijoje, tad Lietuvos saugumo tarnybos tokių grupuočių nelaikė pavojingomis.
Padėtis ėmė kaisti 4 dešimtmečio pradžioje. Nacistinės propagandos architektas Josephas Goebbelsas dar 1931 m. pareiškė, jog Klaipėdos kraštas turi priklausyti Vokietijai ir tokiu atveju lietuviai bus iš ten išvaryti.
Nacistinės propagandos architektas Josephas Goebbelsas dar 1931 m. pareiškė, jog Klaipėdos kraštas turi priklausyti Vokietijai ir tokiu atveju lietuviai bus iš ten išvaryti.
1933 metų pavasarį NSDAP iniciatyva Klaipėdos krašte imta kurti politinė nacistinė organizacija; jos kūrime svarbus vaidmuo teko kunigui baronui Teodorui von Sassui.
Vasarą įsteigta ir antroji nacistinė organizacija: Klaipėdos krašto socialistinė tautos sąjunga, kuriai vadovavo veterinaras Ernstas Neumannas. Organizacijų nariai palaikė antilietuviškų nuotaikų sklaidą, vokiškumo propagavimą, teigdami, jog Klaipėda neturi jokių kultūrinių sąsajų su Lietuva, o jos ateitis – buvimas Reicho dalimi.
Nacių veikla palietė ir autonominių krašto valdymo organų Klaipėdos seimelių veiklą, kurio provokiški nariai, naudodamiesi neliečiamybe, nevengdavo nedraugiškų pasisakymų.
Lietuva ryžtasi kovai su nacistinėmis organizacijomis
Mažytė Lietuva, fiksuodama neigiamus bruzdėjimus Klaipėdos krašte, ryžosi imtis teisinių veiksmų, sukėlusių ažiotažą visoje Europoje. 1934 m. pradžioje suimti minėtų nacistinių organizacijų vadai, vykdomos kratos jų būstinėse. Tuo tarpu spauda nemažai dėmesio skyrė Klaipėdos įvykiams ir Vokietijos tikslams nušviesti.
Tiesa, 4 dešimtmečio pirmojoje pusėje kreiptas dėmesys ne į nacizmo ideologijos grėsmę, antisemitines tendencijas, bet į vokiškąjį imperializmą. 1934 metų kovo mėnesį „Lietuvos žiniose“ pasirodė straipsnių ciklas „Vokietijos imperializmo planai“, pateikęs įdomių interpretacijų. Hitleris suprastas kaip stambiosios pramonės, anglies ir plieno industrijų savininkų statytinis – nacių atėjimas vadinamas pramonininkų revoliucija, o Hitleris esą tik vykdo lobistų keliamas sąlygas.
Būtent Neumanno ir Sasso pavardės figūruoja daugiau nei metus nagrinėtoje nacių byloje, kurioje dalyvavo ir tarptautiniai stebėtojai. Proceso metu buvo kvosti 1237, o teisiami 142 asmenys, iš kurių 15 spėjo pabėgti į Vokietiją, o vienas (Jurgis Jesutis) buvo nužudytas. Tarp jų būta ir mokytojų, teisininkų, krašto policijos darbuotojų.
Lietuva pateikė kaltinimus siekiais ginklu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos bei sukilimo organizavimu. Spauda atidžiai sekė teismo procesą, pateikdama ir kaltinamųjų gynybos argumentus.
Štai advokatas Aleksandras Tornau teigė pripažįstąs Klaipėdos svarbą Lietuvai, sutiko, jog pasitaikė pogrindinių susitikimų, smulkių išsišokimų, kurių dalyviai sulaukė pelnytų sankcijų, tačiau neigė pateiktus kaltinimus sukilimo organizavimu. Teisininko nuomone, ginkluotas sukilimas krašte, kuriame stovi kariuomenė, neįmanomas be pasirengimo, o kaltinamieji – A.Tornau išskyrė Neumanno, Bertulaičio pavardes – neturi nei karinio išprusimo, nei praktinės patirties ir apskritai nėra susiję su Klaipėdoje vykusiais bruzdėjimais.
Kaltinimus „imperialistiniais tikslais“ advokatas taip pat vadino absurdiškais. Teisininko nuomone, „už nacionalsocialistines pažiūras negalima bausti“. A.Tornau teisme apeliavo į lietuviškas dalies kaltinamųjų pavardes, tačiau dėl specifinės Klaipėdos krašto padėties šiandien matome, jog dalis tų, kurie kalbėjo lietuviškai, vis tiek save siejo su Vokietija.
Nepaisant teisininkų pastangų, 1935 metų kovo 26 dieną kaltinamiesiems paskelbtas griežtas nuosprendis – keturiems asmenims mirties bausmė su turto konfiskavimu, dviem – įkalinimas iki gyvos galvos.
Dalis gavo įvairios trukmės kalinimo bausmes. 35 kaltinamieji buvo išteisinti.
Liūdna pabaiga
Reaguodama į pradėtus teisinius veiksmus, atsakomųjų žingsnių ėmėsi ir Vokietija. „Lietuvos žiniose“ buvo aptarinėjami „nedraugingi vokiečių žygiai prieš Lietuvą“ – Vokietijos įteikta nota, kuri, laikraščio nuomone, visiškai nepagrįsta. Pateiktas užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus atsakymas: remiantis tarptautine teise, Lietuvos įstatymais ir Paryžiaus konvencijos 17 straipsniu, vokiečių tautinės mažumos teisės Klaipėdoje nėra pažeidžiamos.
Prasidėjo ir ekonominis spaudimas – mažinami prekybiniai ryšiai. Krikščionių demokratų leidžiamas laikraštis „Rytas“ kovo 24 dienos numeryje atkreipė dėmesį į Viliaus Storostos-Vydūno knygų konfiskavimą Tilžėje, kratą „Naujojo Tilžės Keleivio“ redakcijoje.
Informacinis karas taip pat nėra nauja kategorija – propaganda žiniasklaidoje tuo metu buvo svarbi tiek Lietuvai, tiek Vokietijai. 1934 metų kovą laikraštis „Lietuvos žinios“ straipsnyje „Klaipėdos priešvalstybinių gaivalų suvaldymas – labai skaudus smūgis reicho naciams“ nagrinėjo Berlyno laikraščio „Hamburger Fremdenblatt“ pasitelktą Lietuvai nedraugišką retoriką: „siūlo pavartoti prieš Lietuvą šitokias ekonomines represijas: pakartotinai smarkiai sumažinti sviesto kontingentą ir dar dvigubai padidinti mažojo pasienio susisiekimo suvaržymus".
Remiantis „Lietuvos žiniomis“, Vokietija piktinosi, esą „nepakankamai skaitomasi su tuo, kaip labai Reiche atjaučiamas kiekvienas smūgis prieš Klaipėdos kraštą“. Patys lietuviai provokiškus veiksmus Klaipėdoje matė kaip siekį pakenkti valstybės interesams, kurstant antilietuviškas nuotaikas, o Vokietijos kaltinimus vadino provokacijomis.
Patys lietuviai provokiškus veiksmus Klaipėdoje matė kaip siekį pakenkti valstybės interesams, kurstant antilietuviškas nuotaikas, o Vokietijos kaltinimus vadino provokacijomis.
„Negalima manyti, jog 66 milijonų tauta ramiai žiūrėtų, kaip brangūs jos nariai prie pat jos sienos skriaudžiami jiems pripažintose teisėse“, – rašė laikraštis. Cituojami „Hamburger Fremdenblatt“ žodžiai pasirodė liūdnai pranašiški: aštrėjant Vokietijos ekonominiam ir politiniam spaudimui, o kitoms Europos šalims stovint nuošalyje, imta nusileidinėti.
Galiausiai kalinamieji buvo paleisti į laisvę, o 1939 m. kovą vermachtas įžygiavo į Klaipėdą – Lietuva prarado svarbią ekonominę arteriją, nukentėjo ir moralinis valstybės lyderių autoritetas tautos akyse.
Ši istorija iliustruoja žinomą tiesą: gelbėjimo nuo skriaudėjų diskursas buvo ir išlieka populiarus aneksijos ir okupacijų palydovas: šiuo argumentu naudojosi ir Sovietų Sąjunga, vykdydama invaziją į Lenkiją 1939 metais; ta pati retorika tapo ir viena Rusijos deklaruojamų dingsčių veiksmams Ukrainai priklausančiame Krymo pusiasalyje pateisinti.
Autoritarinė Lietuvos valstybė kritiniais momentais atrodo, imdavo braškėti per siūles, o sudėtinga geopolitinė padėtis nulėmė skausmingas netektis.
Vis dėlto, nepaisant Noimano-Zaso bylos baigties, tiek dydžiu, tiek ekonominiais ir kariniais pajėgumais silpnesnės valstybės ryžtas priešintis teisiniais būdais yra Dovydo ir Galijoto dvikovos vertas momentas, į Lietuvą atkreipęs visos Europos dėmesį. Šios istorijos baigtis buvo savotiškas preliudas į artėjančius tiek Lietuvai, tiek visam pasauliui skaudžius įvykius.
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
