23.30 valandą vakaro grupė Rytų Berlyno gyventojų patraukė į šalį tvorą, todėl žmonės ėmė rinktis į pasienio patikros teritoriją.
Jis įsakė nebetikrinti pasų, atverti vartus ir leisti susirinkusiai miniai daryti tai, ką ji nori.
Pasienio punkto viršininkas, pulkininkas leitenantas Heraldas Jageris nusprendė, kad nėra pasirengęs rizikuoti savo ir savo vyrų gyvybėmis.
Jis įsakė nebetikrinti pasų, atverti vartus ir leisti susirinkusiai miniai daryti tai, ką ji nori.
O minia žinojo, ko ji nori.
Per kelias akimirkas tūkstančiai ėmė plūsti per patikros punktą. Jie paprasčiausiai ėjo, o kai kurie – ir bėgo į Vakarų Berlyną.
Žmones jaudino laisvės pojūtis ir mintis, kad prieš kelias dienas ar net valandas toks veiksmas greičiausiai būtų pasibaigęs mirtimi.
Žmones jaudino laisvės pojūtis ir mintis, kad prieš kelias dienas ar net valandas toks veiksmas greičiausiai būtų pasibaigęs mirtimi.
Didelis būrys žmonių susibūrė Vakarų pusėje. Jie sveikino atvykėlius iš kitos pusės su išskėstomis rankomis ir ašaromis akyse.
Vidurnaktį atsidaryti buvo priversti visi patikros punktai. „Invaliden“ gatvėje pro patikros punktą iš abiejų pusių suplūdę žmonės susitiko per jo vidurį.
Jau buvo dvidešimt minučių po vidurnakčio – visa Rytų Vokietijos kariuomenė buvo pakelta ant kojų.
Tačiau, vadovams neduodant įsakymų, 12 tūkst. pasienio pulko karių liko barakuose.
Naktis pralėkė, o įsakymų nebuvo.
Tarp 1 ir 2 valandos nakties žmonių būriai iš Rytų ir Vakarų pusių stūmėsi per sieną prie Brandenburgo vartų. Kai kurie, ignoruodami lapkričio šaltį, vilkėjo tik pižamas.
Tūkstančiai mėgavosi prabanga vaikščioti šalia Paryžiaus aikštės – žinomo miesto objekto, kuris buvo trisdešimt metų atitvertas spygliuota viela ir betono blokais, valstybiniu potvarkiu paverstas į mirtiną niekieno žemę.
Kai kurie, ignoruodami lapkričio šaltį, vilkėjo tik pižamas.
Žmonės ropščiasi ant sienos viršaus šokti ir šaukti iš visos širdies apie išlaisvinimą.
Kiek mažiau nei po šešių valandų po spaudos konferencijos ir Vakarų žiniasklaidos kampanijos dėl vizų režimo, įvyko revoliucija.
Viena iš greičiausių ir mažiausiai kruvinų per visą istoriją.
Berlyno sienos griuvimas, kaip ir jos statybos, įvyko per vieną naktį.
Taip pat, kaip 1961 metų rugpjūčio 13 dieną žmonės pabudo ir suprato, kad jie atskirti, 1989 metų lapkričio 10-isios rytą pabudę žmonės žinojo, kad sienos nebėra.
Tačiau didelis klausimas, kas tą rytą atsibudo, nes greičiausiai tą naktį Berlyne nemiegojo niekas.
