Nesantaikos priežastis – moteris
1262 metais karalius mirtinai įžeidė svainį, kai pasikvietė Daumantienę apraudoti velionę Mortą Mindaugienę, o po
 |
| Daumantas Pskoviškis. Trejybės katedros freska. |
laidotuvių pasiliko ją sau kaip žmoną, kad ji augintų mažamečius vaikus – esą taip mirdama prašė žmona. Lietuvos sosto tuo metu slapta siekė du Mindaugo giminaičiai – seserėnas Treniota ir brolėnas Tautvilas.
Su Daumantu jie sudarė sąmokslą pašalinti Lietuvos karalių. 1263 m. rudenį Daumantas nužudė Mindaugą ir jo sūnus – Ruklį ir Rupeikį.
Su Daumantu jie sudarė sąmokslą pašalinti Lietuvos karalių. 1263 m. rudenį Daumantas nužudė Mindaugą ir jo sūnus – Ruklį ir Rupeikį.
1263–1264 m. valdant Treniotai, Daumantas netrukdomas gyveno Lietuvoje, turbūt kaip Nalšios žemės vietininkas. Treniota ilgai valdžioje neišsilaikė.
Mindaugo tarnai žirgininkai jį nužudė. Remiamas rusiškųjų Lietuvos žemių karių iš Naugarduko, pinskiečių ir Haličo–Voluinės kunigaikščių, į Lietuvą 1264 m. sugrįžo Vaišelga Mindaugaitis.
Vienus savo šeimos priešus Lietuvos, Nalšios ir Deltuvos žemėse jis sunaikino, kitus privertė bėgti. Daumantas su savo šeima ir kariauna (maždaug 300 bėglių) spruko į Pskovą. Didelės minios lietuvių pasirodymas Pskove suerzino naugardiečius, net bandyta pabėgėlius išžudyti.
Juos apgynė ir pakrikštijo Pskovo kunigaikštis Sviatoslavas – Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus. Daumantas gavo Timotiejaus (Timofejaus) krikšto vardą.
Bėglys – jį priglaudusių Pskovo žemių gynėjas
Netrukus Pskovo vyresnieji žmonės ėmė palankiai vertinti Daumantą. Po to, kai Daumantas atliko pirmą sėkmingą žygį į Lietuvą, jį išrinko Pskovo kunigaikščiu.
Priglaustas Pskove, lietuvis kerštą nukreipė prieš naujus Lietuvos valdovus – Vaišelgai ištikimą Nalšios kunigaikštį Girdenį ir jo draugus. 1266–1267 metais Daumantas tris kartus puolė savo priešus šiaurės rytų Lietuvoje. Puolimų metu pagrobė Girdenio žmoną ir du sūnus (vienas iš jų vėliau taps Tverės vyskupu Andrejumi), nukovė Polocko kunigaikščiu tapusį Girdenį (per trečiąjį žygį).
Bėglys labiau kerštavo naujam Lietuvos valdovui ir jo didikams, nei stengėsi išvyti Mindaugaitį iš Lietuvos. Įsigalėjus Lietuvos soste Traideniui, Daumantas Lietuvos nebepuolė. Po sėkmingų Lietuvos puolimų Daumantas įgijo autoritetą ir tarp naugardiečių. Jie 1267 m. pabaigoje nepritarė kunigaikščio Jaroslavo sumanymui vyti Daumantą iš Pskovo.
Tapęs Pskovo kunigaikščiu, Daumantas sėkmingai kovojo su Livonijos ordinu. Iš reikšmingų karinių pergalių minimas 1268 m. žygis į Šiaurės Estiją (Vironiją).
1269 metais sumušta Livonijos kariuomenė prie Miropovnos upės, po mėnesio atlaikyta Livonijos organizuota Pskovo apgultis (paskutinis mūšis įvyko 1299 m. kovą). Pergales prieš lietuvius ir Ordino brolius mažesnėmis jėgomis Daumantas pasiekė pasitelkęs karinį sumanumą. Jis papuošė Pskovą keturiomis cerkvėmis, perstatė vienuolyną už miesto į mūrinį. Šv. Timotiejaus Gaziečio cerkvės kapinės tapo Daumanto karių lietuvių panteonu. Jo dėka atnaujinti Pskovo pilies įtvirtinimai ilgainiui imti vadinti Daumanto siena (miestu, tvirtove).
Santuokos su Vladimiro didžiojo kunigaikščio Dimitrijaus (Aleksandro Neviškio sūnaus) dukterimi Marija dėka Daumantas susigiminiavo su įtakingais Suzdalės žemės Riurikaičiais.
Santuokos su Vladimiro didžiojo kunigaikščio Dimitrijaus (Aleksandro Neviškio sūnaus) dukterimi Marija dėka Daumantas susigiminiavo su įtakingais Suzdalės žemės Riurikaičiais. Juo pasitikėta. Vladimiro didysis ir Naugardo kunigaikštis Jaroslavas siuntė Daumantą, savo sūnų Vasilijų ir aukštus Naugardo pareigūnus derėtis su Tartu pirkliais dėl prapuolusių Hanzos pirklių prekių 1271 metais.
Daumantas Pskovą valdė iki 1299 m. gegužės 20 dienos. Mirė jis nuo neaiškios epidemijos, palaidotas Pskovo Švč. Trejybės cerkvėje.
Mindaugo žudikas tampa Pskovo šventuoju
Daumanto veikla ugdė Pskovo politinį savarankiškumą. Dar gyvas būdamas jis prisidėjo prie šventojo Pskovo globėjo Vsevolodo Gabrieliaus Mstislavičiaus kulto įtvirtinimo: jam melsdavosi prieš mūšį, prie Vsevolodo kapo Švč. Trejybės cerkvėje Pskove 1284 m. įvyko pirmasis stebuklas.
Daumantas po mirties tapo stačiatikių šventuoju: susiformavo vietinis šv. Timotiejaus, Dangiškojo Pskovo Gynėjo nuo livoniečių, lietuvių, lenkų ir švedų kultas, nuo XVI a. pirmos pusės garsėjęs ir stebuklingomis gydymo galiomis.
Šventasis su Švč. Trejybe ir Vsevolodu Gabrieliumi tapo dar vienu miesto patronu. Nėra aišku, kaip XIV a. 2-ąjį ketvirtį sukurta hagiografinė „Sakmė apie Daumantą“ yra susijusi su sena šv. Timotiejui gegužės 30 d. skirta liturgija, nes liudijimai apie ją siekia tik XVI a. pabaigą.
Spėjama, kad iki tol šv. Timotiejus būdavo šlovinamas Pskovo Švč. Trejybės cerkvėje įvairių apeigų metu. Neatsiejamas šv. Timotiejaus kulto atributas buvo jo kalavijas, kabėjęs virš kapo. Tai – Pskovo politinio savarankiškumo ženklas: juo inauguruodavo Pskovo kunigaikščius, jį demonstruodavo per šventines procesijas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) skirti Pskovo vietininkai lietuviai tiesiogiai prisidėjo prie tėvynainio, Pskovo žemės šventojo, kulto stiprinimo ir plėtojimo – tuo metu sukuriama ir „Sakmė apie Daumantą“.
Daumantas netapo visos Rusijos šventuoju, nes XVI a. viduryje tokiais Maskvos stačiatikių bažnyčia paskelbė Aleksandrą Neviškį (Naugardas) ir Vsevolodą Gabrielių (Pskovas).
Išlikę Daumantui priskiriami portretai neatliepia jo išvaizdos. Šv. Timotiejaus ikonografinį atvaizdą reguliavo griežti ikonų tapybos reikalavimai. Jie draudė tapymą iš natūros. Šv. Timotiejus turėjo būti aprengtas tamsiai raudonais drabužiais, apsiaustas – smaragdo spalvos (žalia) skraiste; barzdotas, pilkų plaukų ir su šv. Elija
