Skambant fleitoms ir tratant būgnams, vyrai skaisčiai žalios, raudonos, šviesiai mėlynos ir pilkos spalvos uniformomis, kurias dėvėjo Napoleono armija, tvarkė savo patrankas ir muškietas.
Istorinė komisija kelerius metus tobulino Leipcigo mūšio 200-osioms metininėms skirtos inscenizacijos scenarijų, o apie 6 000 entuziastų susirinko atvaizduoti to susirėmimo, dar vadinamo Tautų mūšiu, eigos.
„Noriu parodyti istoriją mūsų jaunimui, – sakė 59 metų inscenizacijos dalyvis Peteris Bachas. – Kitaip jie apie ją bus skaitę tik istorijos knygose.“
P.Bachas, atvykęs iš netoliese esančio Erfurto miesto, vaidino Saksonijos hercogo pajėgų generolą. Jo puošni uniforma su auksiniais antsiuvais ir dviragė kepurė su plunksnomis demonstravo aukštą statusą mūšio lauke.
Tačiau prieš prasidedant šou jis teigė nenutuokiantis, kaip judės jo dalinys.
„Norime, kad viskas būtų tikroviška, todėl laukiu vyriausiojo vado įsakymų“, – tikino P.Bachas, mielai likdamas nežinioje.
„Viskas gerai, viskas tikroviška. Tarnavau Vokietijos armijoje – ir ten viskas taip pat“, – vyras sakė juokdamasis.
Viskas gerai, viskas tikroviška. Tarnavau Vokietijos armijoje – ir ten viskas taip pat
Tačiau kaunantis Napoleono armijos gretose vienas dalykas buvo aiškus. „Vakare visi būsime danguje, – sakė P.Bachas. – Nieko bloga – mes visi esame draugai.“
Napoleono armija, nusilpninta pragaištingo 1812-ųjų žygio į Rusiją, per 1813 metų spalio 16–19 dienomis vykusius susirėmimus prie Leipcigo patyrė triuškinamą pralaimėjimą sąjungininkų pajėgoms, kurias sudarė Prūsijos, Rusijos, Švedijos ir Britanijos kariai.
Tas mūšis laikomas kruviniausiu Europoje iki Pirmojo pasaulinio karo: žuvo maždaug šeštadalis iš jame dalyvavusių 600 tūkst. karių.
Sekmadienį vykusioje inscenizacijoje dalyvavo entuziastai iš 28 šalių. Per triukšmingą repeticiją skambėjo įsakymai įvairiausiomis kalbomis.
„Suprasti padeda grimasos ir linktelėjimai“ – sakė 41 metų amerikietis Robertas Smithas (Robertas Smitas), kurio dalinys, sudarytas iš angliškai kalbančių „karių“, įsakymus gaudavo lenkų kalba.
R.Smithas vertė įsakymus savo daliniui, taip pat kliaudamasis tarptautine kalba – rankų mostais ir linksėdamas galva, rodydamas savo vyrams, kur žygiuoti.
„Šiame mūšyje vartojamos šešios kalbos“, – sakė Markas Koensas (Markas Keinsas), kuris, kaip ir R.Smithas, dėvėjo tamsiai mėlyną mundurą ir pilkas vilnones kelnes.
43 metų M.Koensas atvyko iš tolimojo Sidnėjaus su saujele kitų australų. Jis susižavėjo Napoleono karų inscenizacijomis, nes daug jų veteranų vėliau emigravo į Australiją ir ten įsikūrė.
„Tai pakeitė Australijos kraštovaizdį, – aiškino M.Koensas. – Kai kurioms vietoms buvo suteikti mūšių pavadinimai: miestams, gatvėms, barams – (tokiems kaip) „Lord Nelson“, „Hero of Waterloo“.
Tačiau M.Koensas ir P.Bachas įsitikinę, jog smagiausia šio renginio dalis – galimybė pabendrauti su marga Napoleono karų entuziastų draugija vakarais, po šou repeticijų.
„Svarbiausia – stovyklavimas, maisto gaminimas, dainavimas, siuvimas, kasdienė veikla, – teigė M.Koensas. – Tautos, kurios kadaise kariavo, dabar susirenka pasidalyti ir prisiminti tas netektis. Tai yra nuostabu.“
Napoleono pralaimėjimas prie Leipcigo 1813 metais žymėjo jo imperijos dominavimo vokiečių valstybėse pabaigą ir padarė joms didžiulį poveikį.
Šis mūšis „tapo galingu nacionaliniu mitu“, sakė Europos Parlamento pirmininkas vokietis Martinas Schulzas.
Vokietija, kurią šimtmečius sudarė daugybė mažyčių valstybių, po Leipcigo mūšio tęsė savo ilgą žygį susivienijimo link. Šio proceso kulminacija įvyko 1871 metais, vadovaujant Prūsijai, kai Prancūzija vėl buvo nugalėta.
Napoleono vaidmenį mūšių inscenizacijose reguliariai atliekantis 46 metų paryžietis advokatas Frankas Samsonas sakė, kad jam buvo „malonu šuoliuoti per sniegą Austerlice“, 2005-aisiais minint vienos iš didžiųjų Napoleono pergalių 200-ąsias metines, tačiau jis ne mažiau lauks po dvejų metų vyksiančio šou, kuriame bus atkartotas paskutinis Prancūzijos imperatoriaus pralaimėjimas Vaterlo mūšyje Belgijoje.
