1940-ųjų rugsėjo 19 d. nacių SS kariai pasielgė būtent taip, kaip W.Pileckis ir tikėjosi – jie jį sulaikė Varšuvos gatvėje ir nugabeno į Aušvicą. Koncentracijos stovykloje jis praleido dvejus su puse metų.
Vėliau jis pasakojo, kad jautėsi taip, kad atvykimas į Aušvicą buvo tarsi atvykimas į kitą pasaulį. „Mintyse atsisveikinau su viskuo, ką iki šiol žinojau šioje žemėje, ir įžengiau kažkur, kas, atrodė, nebėra mūsų planetos dalis“, – „The New York Times“ citavo jo prisiminimus.
Tikrasis Aušvico stovyklos tikslas labai greitai paaiškėjo W.Pileckiui. Aušvicas buvo pastatytas žudymui.
Kadangi vyras kasdien buvo siunčiamas dirbti sunkiųjų darbų už stovyklos ribų, jam pavykdavo perduoti informaciją Lenkijos pasipriešinimo atstovams. W.Pileckio ataskaitos tapdavo vis kraupesnės.
„Daugiau nei tūkstantis naujai atvežtų žmonių buvo nunuodyti dujomis. Kūnai sudeginti naujame krematoriume“, – rašė jis savo knygoje „Aušvico savanoris“.
W.Pileckio informacija iš Aušvico buvo sunku patikėti net Lenkijos pareigūnams – dar nebuvo žinoma, kokių šiurpių planų žydams Europoje turi naciai.
„Dėl dujų kamerų, krematoriumų, mirtinų injekcijų – žmonės juo netikėjo. Jie manė, kad jis perdeda“, – NPR sakė Aleksas Storozinskis, Kosciuškos fondo vadovas.
Kadangi nurodymų sunaikinti stovyklą taip ir nebuvo, W.Pileckis rašė, kad tolesnis buvimas joje yra pernelyg pavojingas ir sunkus jam. Pradėjo planuoti pabėgimą.
Redzejus jau anksčiau iš duonos tešloje pasidarė duris laikančios veržlės įspaudą. Jie pasirūpino, kad turėtų reikiamo dydžio raktą jai atsukti.
1943 m. balandžio 26-osios naktį kartu su Janu Redzejumi ir Edwardu Ciesielskiu pabėgo per galines kepyklos duris. „Vice“ aprašo, kaip tai jiems pavyko: „Redzejus jau anksčiau iš duonos tešloje pasidarė duris laikančios veržlės įspaudą. Jie pasirūpino, kad turėtų reikiamo dydžio raktą jai atsukti.
Po dryžuotomis kalinių uniformomis W.Pileckis ir E.Ciesielskis vilkėjo civilių drabužius. Jie taip pat turėjo tabako, kad barstydami savo pėdsakus neleistų šunims jų susekti.“
Pabėgęs iš Aušvico W.Pileckis vėl prisijungė prie pogrindinio judėjimo ir parašė ataskaitą apie Aušvico koncentracijos stovyklą.
1945 m. W.Pileckis sutiko rinkti žvalgybinę informaciją Lenkijai apie sovietų nusikaltimus Lenkijoje, tačiau galiausiai buvo sučiuptas.
Jis buvo apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas mirties bausme. Ji įvykdyta 1948 m. gegužės 25 d.
Po karo komunistinis režimas Lenkijoje ėmėsi žygių, kad niekur viešuose dokumentuose nebūtų minimas W.Pileckio vardas – šis draudimas galiojo iki Berlyno sienos nugriovimo.
W.Pileckis buvo gimęs Karelijoje, kai jo tėvai buvo ištremti į Sibirą, vėliau ilgus metus gyveno ir Vilniuje.
