1946 m. gruodžio 19 d. konspiraciniame bute Užupyje penki iš Kėdainių apskrities atvykę partizanai įkūrė kovos už Lietuvos laisvę organizaciją. Rytojaus vakarą jie susirinko Signatarų namuose veikusioje 3-iojoje Valgio tresto valgykloje. Nei partizanų, vilkinčių odinėmis striukėmis susitikimas, nei jų dainos, pritariant akordeonu, vilniečių dėmesio nepatraukė. Tačiau milicininkams ir kariškiams užėjus patikrinti užkandinės lankytojų dokumentų tuoj kilo aršus susišaudymas. Milicininkas Baranikovas krito vietoje, Povalnovas mirė ligoninėje nuo sužeidimų.
Iš kavinės ištrūkę partizanai Antanas Kunčius-Daktaras Dolitlis ir Aleksandras Sirusas-Karpa naktį iš gruodžio 20 į 21 d. buvo areštuoti ant Žaliojo tilto, sužeistas Jurgis Burnys-Smilga – dar po savaitės. Jo brolis Bronius Burnys-Mauras su Vytautu Motiekaičiu-Paparčiu ištrūko iš sostinės ir, matyt, traukiniu grįžo kovoti į gimtąsias Baisogalos apylinkes.
Be to, jog kiekvienas partizanų pėdsakas Vilniuje ir visuose kituose Lietuvos miestuose yra labai brangus – kova už laisvę vyko ne tik miškuose ir kaimuose – manytina, kad Povilo Lukšio rinktinės partizanai į Signatarų namus ėjo norėdami kurti ir stiprinti simbolinį ryšį su viena iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo istorijos vietų.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 1946 m. Signatarų namuose į akistatą su priešu stojęs A. Kunčius yra 1991 m. sausio 13 d. prie Vilniaus Televizijos bokšto sužeisto ir ligoninėje mirusio Vytauto Koncevičiaus tėvas. Tokiu nepaprastu būdu kovos už laisvę pasakojimas 1918 m. vasario 16-osios Signatarų namuose išauga, apimdamas ir nuožmų partizaninį karą, ir 1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos gynėjus.
Vykintas Vaitkevičius yra humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas.
