Nuo šalčio slėpėsi K.Štralio name
Amžininkai yra pasakoję, kad 1917–1918 m. žiema buvo labai atšiauri, trūko malkų, speigas žmones rieste rietė į ožio ragą. Esą net pats Jonas Basanavičius neturėjęs, kuo pakurti krosnį. Todėl Lietuvos Tarybos nariai, pasirengę skelbti Lietuvos nepriklausomybę, rinkosi šiltesniame K.Štralio name Vilniuje, Didžiojoje g. 30, bute Nr. 2 (dabar Pilies g. 26 įsikūrusiuose Signatarų namuose – red. past.), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio komiteto pirmininko Antano Smetonos kabinete.
Nors ši draugija buvo tik šelpimo organizacija, karo metais virto ir politinio gyvenimo centru, vėliau jos gaunamomis lėšomis finansuota ir Lietuvos Tarybos veikla.
Nepriklausomybės aktas pasirašytas po to, kai dr. J.Basanavičius rado kompromisą tarp dešinesnių ir socialdemokratinių pažiūrų politikų. Galų gale visiems priimtinas Akto tekstas skelbė, kad atstatoma demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje. Ta valstybė atskiriama nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Nepriklausomybės aktą pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai abėcėlės tvarka. Išimtis padaryta tik J. Basanavičiui, iš pagarbos leidžiant jam pasirašyti pirmajam.
Užmiršo, kur padėjęs?
Lietuvos Tarybos nariai pasirašė du Akto egzempliorius: originalą ir dublikatą. Originalas buvo atiduotas saugoti J.Basanavičiui. Nuo pat pasirašymo momento Akto originalas nebuvo paviešintas. Spaudoje apie jo egzistavimą pirmą kartą užsiminta tik 1933 m. Kaip dokumentas atrodė, kokio dydžio buvo – nežinome. Galbūt jis dailiai surašytas ranka ant didelio popieriaus lapo, tačiau nėra jokių tai patvirtinančių nuotraukų, o ir signatarų prisiminimai apie tai neaiškūs.
Manoma, kad J.Basanavičius galėjo užmiršti, kur padėjo jam patikėtą Akto originalą, nors jo rašyti dokumentai, dienoraščiai liudija, kad gydytojas viską kruopščiai užsirašydavo. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje saugomos J.Basanavičiaus knygos ir rankraščiai. Jie ne kartą tikrinti, bet Aktas nerastas.
Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad Akto originalas galėjo būti slepiamas avilyje ir ten bičių sukapotas.
Prieš 2000-uosius vėl buvo blykstelėjusi viltis rasti dokumentą. Anuomet prabilo senasis bibliotekininkas Pranas Razmukas, miręs 2002 m. Jis atskleidė, kad, sovietams okupavus Lietuvą, inžinieriaus Petro Vileišio 1906 m. pastatytų rūmų palėpėje paslėpė daug dokumentų. Vėl pulta ieškoti Akto. Rasta daug dokumentų, bet labiausiai ieškoto – ne.
Patikrinta ir visa Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, saugoma instituto rūsyje. Peržiūrėta 28 tūkst. knygų. Veltui.
Sienose – irgi tuščia
Dar viena viltis Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto pastate sostinės Antakalnio gatvėje aptikti istorinio akto originalą užgeso 2006 m. Su modernia įranga pastatą apžiūrėję mokslininkai nerado, kad jo sienų ertmėse būtų kas nors paslėpta.
Pastatą išžvalgius su termovizoriumi, kuris mato pokyčius sienų struktūrose, pasirodė, kad „nieko nėra“.
Vasario 16-osios akto buvusiuose Petro Vileišio rūmuose ieškota iškėlus versiją, jog dabartinio instituto pastato sienose šį svarbų dokumentą galėjo paslėpti rūmų savininko brolis Akto signataras Jonas Vileišis, laikomas pagrindiniu Nepriklausomybės Akto teksto autoriumi. Paslėptų dokumentų ar brangenybių šiuose rūmuose buvo aptikta ir anksčiau.
Aktą sudorojo bitės?
Trečioji Akto originalo vietos versija skamba mažiausiai įtikimai. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad Akto originalas galėjo būti slepiamas avilyje ir ten bičių sukapotas. Tokią versiją yra pateikęs JAV leidžiamas lietuvių dienraštis “Draugas”, remdamasis vieno karininko, kuris iš savo draugo kunigo sužinojęs apie akto signataro kunigo Vlado Mirono jam patikėtą tokią paslaptį, atsiminimais.
Girdi, V.Mironui buvo duotas originalas, o šis jį perdavė saugoti Šv.Mikalojaus bažnyčios Vilniuje rektoriui kunigui Vladui Jazukevičiui. Šis buvo bitininkas ir paslėpė dokumentą avilyje.
Dublikatas – irgi kaip į vandenį
Yra manančių, kad Nepriklausomybės Akto originalas guli kuriame nors iš Maskvos archyvų. Netrūksta ir galvojančių, kad dokumentas sudegintas arba pavogtas.
Akto dublikato likimas irgi neaiškus. Žinoma, kad Akto dublikatas Lietuvos Tarybos sekretoriate buvo saugomas iki 1918 m. lapkričio 25 d., kai jį kartu su Tarybos posėdžių protokolais pasiėmė Petras Klimas, kuris rengė dokumentus publikuoti. Pas jį dublikatas išbuvo iki 1925 m. vasario 18 d., kol buvo perduotas Prezidento kanceliarijos archyvui Kaune. Šiame archyve jis buvo saugomas iki lemtingosios Lietuvai 1940 m. birželio 15 d. Tolesnis Akto dublikato likimas nežinomas.
Patikrinta ir visa Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, saugoma instituto rūsyje. Peržiūrėta 28 tūkst. knygų. Veltui.
2000 m. jo ieškota Marijampolės rajone, Balsupių kaime, knygnešio Vinco Bielskaus sodyboje. Manoma, kad Aktu pasirūpino A.Smetonos kanceliarijos vadovas Pijus Bielskus, išvežęs dokumentą į savo tėviškę ir paslėpęs brolio sodyboje. Deja, Bielskų šeima buvo ištremta į Sibirą. Grįžus iš tremties sodyba rasta sudegusi.
Dar vieną Akto dingimo versiją yra iškėlęs Benjaminas Mašalaitis iš Marijampolės. Jis teigė, kad į butelį įdėtas dokumentas užkastas Marijampolės rajone, Gudelių miestelio kapinėse. 1993 m. šią versiją bandyta patikrinti, bet ir ji nepasitvirtino.
Anot istoriko R.Klimavičiaus, yra dar viena versija – kad Akto originalas dar 1918 m. buvo išvežtas į Lietuvos ambasadą Berlyne, o po 1940 m. dingo.
1928 ir 1933 m. buvo pagamintos dvi Vasario 16-osios akto dublikato faksimilės. Pirmojoje užfiksuotas toks šio dokumento vaizdas, koks jis buvo gaminant faksimilę. Antroji faksimilė kokybiškai skyrėsi nuo pirmosios. Ji atrodė geriau: išvalytas fonas, paryškintos teksto raidės ir signatarų parašai, ištaisytos kai kurios rašybos ir spausdinimo klaidos.
