Pranešimus padarė istorinio mitingo dalyviai – Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas, kunigas Julius Sasnauskas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Seimo narys, vienas iš mitingo organizatorių ir dalyvių Vytautas Bogušis. Visą konferencijos medžiagą organizatoriai žada išleisti atskiru leidiniu.
Čia spausdinama Vytauto Bogušio kalba.
V. BOGUŠIS. Didžiai gerbiamas Lietuvos laisvės lygos Pirmininke, gerbiamieji forumo dalyviai! Rodos taip neseniai tai įvyko – siekėme dvasinio tautos pakilimo, puoselėjome viltis dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės, o štai jau minime 25-erių metų sukaktį. Taigi šiandien prisimename, kaip ir kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis įvyko 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, kuriame buvo viešai pasmerktas TSRS ir Vokietijos 1939–1940 m. slaptas suokalbis okupuoti Baltijos šalis.
Puikiai suprantame, kad istorinė praeitis nekoreguojama, nes ji nuo mūsų nepriklauso, ji gali būti interpretuojama ir įvairiai traktuojama. Istorinio mitingo vaizdas po truputį blunka prarasdamas daug savo spalvų ir atspalvių, nes kai kurie faktai ir aplinkybės užsimiršta, išsitrina gyvoji atmintis.
1987 m. liepos 4 d. mano šeimos kolektyviniame sode šalia Salininkų kartu su A. Terlecko, J. Volungevičiaus ir J. Pratusevičiaus žmonomis, J. Sasnausku ir E. Sasnauskaite šventėme žmonos Virginijos gimtadienį. Ši proga tapo puikia dingstimi aptarti ilgai puoselėtą idėją. Be to, manėme, jog čia, tarp pušų ir obelų, nekyšo KGB ausys ir nesislapsto šnipeliai. Tad be ilgų diskusijų pritarėme A. Terlecko siūlymui surengti viešą demonstraciją (mitingą) Vilniuje Molotovo–Ribentropo pakto metinėms paminėti. Aš ir A. Terleckas iš karto sutikome pasirašyti po „Kreipimusi į geros valios žmones pagerbti Stalino–Hitlerio teroro aukas“. Vėliau nedvejodami sutiko pasirašyti Petras Cidzikas ir Nijolė Sadūnaitė. Galutinis tekstas buvo suderintas liepos 26 dieną.
Visi sutarėme ir įsipareigojome jokiomis aplinkybėmis, kad ir kas benutiktų, šių parašų neišsižadėti, ir mums tada, kaip ir A. Mickevičiui, Tėvynė Lietuva buvo mielesnė už sveikatą.
Sudėtingiausias uždavinys tada atrodė, kaip pasitelkti „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“, „Vatikano radijo“ stotis, jų laidas ir pakviesti Lietuvos žmones susirinkti į mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo. Svarstėme įvairias galimybes ir būdus. Vienas iš jų – perduoti informaciją telefonu Maskvos disidentams. Vylėmės, galbūt paskambins kas iš užsienio radijo stočių, – tokios galimybės retsykiais pasitaikydavo. Bet teko pasirinkti gudresnę taktiką, kad KGB turėtų kuo mažiau laiko pasiruošti ir nesužlugdytų mitingo. Turėjome ir atsarginį planą, dabar sakytume planą „B”: likus maždaug dviem savaitėms iki mitingo, vykti į Maskvą ir pasinaudoti rusų disidentų kanalais.
Planuok neplanavęs, o Dievas pasielgs taip kaip reikia: staiga savo namuose sulaukėme svečių – į Vilnių aplankyti savo tėvelių gimtinės atvyko grupė išeivijos jaunuolių.
Ilgai nelaukdamas su keletu jų atskubėjau į Lietuvos laisvės lygos „vadavietę“ – Nemenčinės plentas Nr. 68. Su A. Terlecku persimetę keliais žodžiais, pasiūlėme Mildai Palubinskaitei išmokti kreipimosi tekstą mintinai, kad jis neatsidurtų KGB rankose. Milda nedvejodama sutiko. Ačiū, Milda, nuoširdžiai ačiū! Milda, esi salėje, paplokime visi jai už tą ryžtą, šitam jaunam žmogui! (Plojimai). Apie tolesnę kreipimosi odisėją papasakos pati Mildutė.
1987 m. rugpjūčio 7-ąją „Vatikano radijo“ stotis perskaitė kreipimąsi, tačiau, atkreipiu jūsų dėmesį (ką minėjo ir ponas A. Terleckas), be organizatorių pavardžių. Analogiškai, be pavardžių, kreipimąsi kartojo ir kitos užsienio lietuviškos radijo laidos.
Mūsų, pasirašiusiųjų, tikslas buvo pasinaudoti Vakarų radijo stotimis ir sukviesti Lietuvos žmones, taip pat atkreipti lietuviškosios išeivijos dėmesį. Viena iš versijų, aiškinančių, kodėl po kreipimusi neliko mūsų parašų, buvo tokia: išeivijoje baimintasi, kad KGB gali suimti mitingo organizatorius ir, jų nuomone, per anksti buvo kišti galvą po giljotina. Beje, panašių nuotaikų buvo ir tarp dorų, patriotiškai nusiteikusių inteligentų, kurie mus su A. Terlecku bandė perkalbėti ir, tikrai tikiu, tai buvo iš geranoriškų paskatų. Žinoma, buvo ir planinių KGB šnipelių, bandžiusių sužlugdyti mitingą.
1987 m. rugpjūčio 10-ąją iš Šveicarijos į Vilnių N. Sadūnaitei paskambino Algis Klimaitis. Tai, kad A. Klimaitis per VFR žiniasklaidos priemones paskelbė apie Vilniuje rengiamą mitingą ir įvardijo organizatorių pavardes, yra užfiksuota Vokietijos Demokratinės Respublikos slaptosios tarnybos „Štazi“ („Stasi“) dokumentuose. Žinoma, rytojaus dieną užsienio radijo stotys pranešė, kad mitingą organizuoja A. Terleckas, V. Bogušis, P. Cidzikas ir N. Sadūnaitė.
Rugpjūčio 19–20 dienomis visa sovietinė laikraštiena paskelbė tą patį paskvilį „Kaip ir kam spendžiami spąstai. Apie mėginimą suorganizuoti Vilniuje eilinę provokaciją“. Jame rašoma, neva A. Terleckas, taip pat ir kiti organizatoriai, jokio kreipimosi nepasirašė, bandoma įteigti, jog tai užsienio žvalgybos provokacijos ir ideologinės diversijos.
Sovietiniai propagandininkai lyg sraigės, užsidariusios savo kiautuose, nesugebėjo įvertinti situacijos, nematė ir nenumatė ateities ir savo rašliavomis tik patvirtino, kad mitingui rimtai rengiamasi ir jis įvyks.
Tarsi akmeniniai sfinksai, šildomi ir glamonėjami blėstančios Stalino saulės spindulių, LKP CK kurpė įvairius planus ir instrukcijas: „Dėl Vakarų specialiųjų tarnybų kurstomos ideologinės diversijos demaskavimo ir sutrukdymo“, direktyvos KGB ir MVD taikyti „profilaktines operatyvines ir administracines priemones“, „sužlugdyti nacionalistinę provokacinę akciją“. Nurodyta imtis priemonių prieš potencialius mitingo dalyvius (prieš 15–20 asmenų), įspėti atitinkamus katalikų vadovus ir dvasininkus.
Norėčiau atkreipti dėmesį dėl mitingo dalyvių gausumo ir KGB „patriotiškumo“: pagal KGB ir MVD planą 50 jų pareigūnų, nesibūriuodami ir nekrisdami į akis, turėjo veikti pačiame mitinge. Operatyvinio štabo žinioje buvo 40 KGB ir 110 MVD darbuotojų. Rezervinis MVD kariuomenės batalionas mitingo laukė MVD patalpose prie Katedros aikštės.
LKP CK instrukcijose įsakyta mitingą filmuoti ir fotografuoti visus dalyvius, įrašinėti ekstremistų kalbas.
Dėl mitingo organizavimo ir galimos baudžiamosios atsakomybės įspėjami A. Terleckas, J. Pratusevičius, J. Petkevičius ir kiti. Bandymų užgniaužti organizatorių ryžtą būta ne vieno. Rugpjūčio 22 dieną svečiuojantis pas A. Terlecką ir aptarinėjant paskutines rytdienos mitingo detales, A. Terleckas pamatė ateinantį KGB pulkininką J. Česnavičių. Antano paragintas spėjau išbėgti į mišką, kad negaučiau įspėjimo. Pulkininkas grasino ir dar kartą įspėjo A. Terlecką nedalyvauti provokaciniame mitinge.
Pulkininkas J. Česnavičius lankėsi ir pas mano mamą, įtikinėjo ją atkalbėti sūnų dalyvauti mitinge. Kažkoks komunistėlis bandė paveikti ir mano seserį. Mitingo išvakarėse turėjo įvykti mano jaunesniojo brolio vestuvės. Jaunosios dėdė Vladimiras Beriozovas, dirbęs LKP CK, vertė jaunąjį prikalbinti vyresnįjį brolį nedalyvauti mitinge, parašyti į „Tiesą“ straipsnį, smerkiantį mitingą, antraip vestuvės neįvyks. Vestuvės tikrai neįvyko – jaunoji Santuokų rūmuose nepasirodė. Tačiau vestuvių svečiai gausiu būriu papildė mitingo dalyvių gretas ir po šiai dienai didžiuojasi turėję progą dalyvauti istoriniame mitinge.
Mūsų pačių, organizatorių, nuostabai mitinge žmonės parodė nepaprastą drąsą: kalbėjo apie pokarį, apie trėmimus, partizanų kovą, tautos kančias, išdrįso pasakyti „Laisvę Lietuvai!“, be abejo, ir himnas buvo giedamas.
O po to prasidėjo persekiojimai, svarstymai, tardymai, pasmerkimai, net fizinė prievarta. Tačiau laisvės sėkla jau buvo pasėta.
Ačiū už dėmesį. (Plojimai).
Kalba skelbta istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.
