Pažangus kūrėjas: ankstyvasis antifašistas ir liaudies gynėjas
Ankstyviausias ryškus Donelaičio įvaizdis radosi karo metais. Jis vaizduotas kaip žodžiu kovojęs prieš „šunų riterių“ (kaip anuomet buvo įprasta sakyti) palikuonių išnaudojimą.
Kostas Korsakas 1943 m. straipsnyje kritikuoja Donelaičio ne iki galo marksistinį išnaudojimo esmės įžvelgimą. Tačiau kartu nurodo: „Visa Donelaičio poema skamba kaip aštrus kaltinimas vokiškiesiems imperialistams. Hitlerizmo siautėjimo laikais Donelaičio kūrinys tiek lietuviams, tiek kitų tautų skaitytojams buvo įgijęs naujos, ypačiai aktualios politinės reikšmės“.
Karo metų aktualijos leido poemoje atskleisti šiaip net sunkiai numanomas reikšmes. Tokia interpretacija toli gražu nebuvo atsitiktinė. Salomėjos Nėries karo metu parašytame eilėraštyje „Donelaitis“ idėja išreikšta daug vaizdžiau ir tiesmukiškiau: „Karžygiu mes Donelaitį šiandie minim, / Kurs laimėjo didžią kovą mums. / Priešas kirto kumštim geležinėm, / O jisai kalbos gimtosios gražumu“. Turbūt kiekvienas visų kartų sovietinis moksleivis Lietuvoje žinojo paskutiniąsias dvi eilutes, net jei ir nežinojo jų autorystės. Vėliau eilutės buvo prisodrintos įvairių tarsi paslėptų prasmių.
Tačiau eilėraštis toli gražu nėra skirtas apdainuoti kalbos gimtosios gražumą. Jis kalba, kad dabartinė karta esanti kita, pranokstanti donelaitiškuosius kovos būdus. Ji prieš tuos pačius priešus veikia kitaip: „Lietuvą iš kraugerio nagų / Išvaduoti gali ginklas plieno – / Ir netrukus išvaduos“. Tai yra tiesioginis raginimas lietuviams nebūti pasyviems, o (turint progą, kurios neturėjo Donelaitis), jungtis į ginkluotas tarybinės armijos ar tarybinių partizanų gretas.
Antanas Venclova karo metais į Donelaitį nurodė kaip į dvasinį įkvėpėją ir palaikytoją kovoje: „Sunkią valandą ar ne tu tvirtinai: „Laikykitės!“ / Ir aukštino mūsų dvasią didysis Donelaitis!“ Tačiau Donelaičio kaip proto-antifašisto įvaizdis jo kūryboje – labai silpnas. Ir būrai toli gražu neprimena sovietinių partizanų. Pasibaigus karui, išnyko ir šio įvaizdžio paklausa, vėliau jis nebebuvo kartojamas.
Į lietuviškosios kultūros apykaitos lauką galėjo patekti vien ideologiškai teisingos figūros. „Pažangios literatūros“ kūrėjais galėjo būti pripažinti tik tie, kurie kritikavo ikisocialistinę išnaudotojišką santvarką, gynė išnaudojamuosius ir nebuvo priskirtini išnaudotojų klasei. Donelaičio kūryba nesunkiai buvo interpretuota taip, kad atitiktų šiuos reikalavimus.
Korsakas nurodo, kad „Donelaičio realizmas yra persunktas gilaus demokratizmo“. Septinto dešimtmečio literatūros kritikas Jonas Zinkus ir Martyno Mažvydo „Katekizmą“ įvertina kaip „demokratiškiausią“ XVI a. lietuvišką knygą.
Žodis „demokratiškas“ čia yra tvirčiausia sija, kuri sovietiniuose tekstuose bei interpretacijose sieja šiuos du tos pačios kultūros ir profesijos atstovus. Žinia, „demokratizmas“ nereiškia jokios politinės sanklodos. Jis išreiškia rašytojo santykį su numanomu jo teksto skaitytoju. Jie demokratiški todėl, kad kreipiasi ir rašo ne aristokratijai ar dvarininkams, o liaudžiai. Kaip nurodė Korsakas, paprastą kaimietį Donelaitis išskiria iš „puošnių, šilkais apsidariusių, išsikvėpinusių ir išsipudravusių aristokratų“.
Tokia interpretacija tarsi neutralizavo Donelaičio buvimą išnaudotojų pusėje. Juo labiau tarsi nereikšmingą padarė jo buvimą kunigu. Prie to kiek galėjo prisidėti ir tai, kad jis buvo ne katalikų, o liuteronų kunigas. Reformacija ideologiniuose pasakojimuose buvo siejama su kova prieš katalikybę, – vadinasi, iš principo teigiamas reiškinys.
Vienareikšmės sovietinės ideologinės atramos aptikimas buvo būtina sąlyga Donelaičiui likti kultūrinėje apyvartoje. 1966 m. jo buvimas reikiamoje klasinės kovos pusėje įtvirtinamas enciklopediškai: Metuose esąs pavaizduotas „liaudies gyvenimas R. Prūsijoje, atskleista gili socialinė ir humanistinė baudžiavos jungą velkančių valstiečių (būrų) darbo prasmė, parodyti prieštaravimai tarp baudžiauninkų pastangų siekti geresnio gyvenimo ir sunkaus jų likimo, sukurti tipiški būrų bei jų feod. išnaudotojų paveikslai“.
Panašiai, nors ir daug glausčiau, kartojama ir 1985 m. (prieš tai – 1978 m.), nors prie ankstesnio klasiškai ir ideologiškai teisingo vaizdinio pridėjus ir tautinį atspalvį: „Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, smerkė baudžiavinę priespaudą, pabrėžė vokiečių dvarininkų engiamų lietuvių valstiečių socialinę ir nacionalinę vertę“. Donelaičio vaizdinys kaip išnaudojamųjų klasės gynėjo nebuvo vienintelis, nors ir ryškiausias ideologiškai „teisingai“ pagamintas skydas.
Šis įvaizdis turėjo ir „šešėlinę“ pusę, kuri atsispindi enciklopediniuose aštunto ir devinto dešimtmečio tekstuose. Nuo liaudies gynėjo nuo vokiškųjų išnaudotojų yra netoli iki lietuvių tautos gynėjo nutautimo akivaizdoje. Šis Donelaičio įvaizdis, ideologiškai negrynas, tačiau tautiškai patrauklus, buvo naudojamas lietuvių tautos likimo kultūriniuose apmąstymuose.
Ateistas: saulelė, ne Dievas
Regis, sudėtinga būtų iš Donelaičio padaryti ateistą. Pirmiausia todėl, kad jis buvo liuteronų kunigas, tad pagal apibrėžimą priskirtinas klerikalams ir kovotojams su potencialiais ir aktualiais ateistais. Kita vertus, buvimas kunigu nebuvo jokia kliūtis istorinę asmenybę sovietmečiu priskirti ateistams. Tokiu buvo padarytas Mažvydas. Pastarasis kaip liuteronų kunigas kritikavo katalikybę, liaudies polinkį į prietarus. Tai buvo pagrindas jį įtraukti į 1988 m. „Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatiją“.
Ištrauka iš Mažvydo „Katekizmo“, atsidūrusi chrestomatijoje, yra paradoksali, nes propaguoja būtent tikėjimą: „Tad prašau jus – pagalvokite, koks baisus dalykas yra Dievo nepažinimas, koks bjaurus sielų maras stabmeldystė, kaip siautėja, slankiodamas ir naują stabmeldystę, ir klaidingą tikėjimą sėdamas, velnias. Toliau – ne be didelio skausmo tatai miniu, – kokia nekultūringa ir tamsi, nepažįstanti jokio pamaldumo ir krikščionių religijos yra mūsų tauta, [...] ir tatai dar baisiau girdėti, – daugelis dar ir dabar visų akivaizdoje atlieka stabmeldiškas apeigas ir viešai išpažįsta stabmeldystę: vieni medžius, upes, kiti žalčius, kiti dar ką kita garbina, šlovindami kaip dievus“.
Mažvydo tekstai palydimi aiškinimo, kad jie „vaizduoja to meto lietuvių liaudies abejingumą krikščionybei“, atsiskleidžia tendencijos, „nukreiptos prieš katalikų dvasininkijos moralinį nuosmukį“10. Donelaitis į minėtą chrestomatiją įtrauktas nebuvo, tačiau ne todėl, kad kultūriškai nebūtų tikęs, tačiau veikiausiai dėl tinkamo teksto stokos.
Sovietinės ideologijos lauke nebuvo nieko neįmanoma. Donelaitis buvo vaizduojamas kaip vaduojantis būrus iš krikščioniškojo tikėjimo ir kaip pats besivaduojąs iš jo „naštos“. Čia būdinga Eduardo Mieželaičio septinto dešimtmečio poema „Kristijonas Donelaitis“, kur savitai atskleidžiama tarytumei dramatiško tapimo ateistu istorija. Atrasdamas ir parodydamas būrams saulę, Donelaitis padeda jiems išsivaduoti iš maldaknygės ir Dievo.
Vaduojasi ir pats: „Ilgai pro maldaknygių kiautą / kalės poeto minties ir žodžio / žalias vešlus želmenėlis, / o ir prasikalęs, jis buvo aplipęs / maldaknygių lukštais, – bet kalės... [...] Ir poetas pradėjo / nuo paties svarbiausio – / pirmąją vagą išarė / tiesiai į saulę: / –... saulelė atkopdama / budino svietą... – / ne dievas... / Ir gimė saulė. [...] Vislab gimė iš saulės...“
Poetas buvo įdarbintas ir praktiniame ateizme, rengiant nekrikščioniškų vadinamųjų naujųjų tradicijų švenčių scenarijus. 1961 m. Anykščių rajono kolūkio „Už taiką“ žemdirbiai naujai organizavo derliaus šventę, suruošdami teminį karnavalą pagal Metus: „Po Vasaros ėjo Ruduo, Žiema, Pavasaris, bet „Metai“ vaizdavo ne sunkų būrų gyvenimą, o puikią socialistinio kaimo tikrovę“. Šiuo atveju kolūkiečių išradingumas pateikiamas kaip sektinas pavyzdys, todėl neabejotina, kad juo sekė ir kiti kolcozai.
Antimodernistas: žemė motina ir prakaito druska
Donelaitis kaip žemės (o ne Dievo) poetas buvo pasitelkiamas sovietiniuose antimodernistiniuose romantiniuose kūriniuose. Sovietiniame lietuviškajame kontekste septintame dešimtmetyje iš tiesų nėra tokio plataus griovio tarp ateisto ir antimodernisto. Abi šias pozicijas vienija žemės ir valstietiškos buities poetika, savo ruožtu siejama su autentiška lietuviška tautine būtimi. Lietuviškumo būklės sentimentalios sąsajos su gamtiškumu režimui nebuvo nepriimtinos, kovojant su vadinamojo buržuazinio nacionalizmo (politinio tautiškumo) ir katalikiškojo nacionalizmo apraiškomis.
Donelaitį galime aptikti kaip autentiško, antiprogresinio, antiindustrinio būvio dainių. Paminėtinas Marcelijaus Martinaičio eilėraštis „Motina žemė“: „Dirbt, kaip dirbo Donelaitis, kaip tie būrai žemę arė, / Kol druska išeis iš kūno, kol vaga paeit galėsi. / Tai išeisim vienmarškiniai, išvarysim ilgą barą, / Po lėktuvais ir raketom išgaląsim dalgiuos tiesą“. Tarybinė darbo poetika čia savitai persipynusi su lietuviškuoju gamtiniu sentimentalizmu.
Panašiai antimodernistinė yra ir Justino Marcinkevičiaus poema „Donelaitis“. Tai išreikšta ne tiek konkrečiais įvaizdžiais, kiek atsigręžimu į Rytprūsių praeitį-likimą.
Panašiai antimodernistinė yra ir Justino Marcinkevičiaus poema „Donelaitis“. Tai išreikšta ne tiek konkrečiais įvaizdžiais, kiek atsigręžimu į Rytprūsių praeitį-likimą. Gilinantis į praeitį, ji išgyvenama kaip dabar esanti ir šia prasme kaip sava: „Poeto rankom praeitį kilnojam, / Ir žodžiai tartum prakaitas iš knygos laša. / Mes turim ją praeit širdim, ne kojom, / Privalom praeitį praeit kaip sunkų lažą. / Privalom ją mylėt ir neapkęsti. / Iš dabarties viršūnių ji – / Siaubinga praraja. / Privalom iš savęs kažką išmesti, / Kad Donelaitis tilptų širdyje“14. Tos praeities autentiško atradimo labui atsisakoma dalies dabarties, „viršūnių“ bei, numanomai, kitų tarsi naujesnių laikų pranašumų.
Griežtai ideologiškai vertinant toks ryžtingas atsigręžimas į praeitį (o ne į komunistinę ateitį) kaip į aktualią dabarčiai buvo sunkiai pateisinamas. Tačiau šiuo atveju neabejotinai susiduriame su kiek kitokio pobūdžio nei ankstesnieji Donelaičio įvaizdžiu.
1964 m. švenčiant 250-ąjį poeto gimimo jubiliejų, jis buvo galutinai įtrauktas į lietuviškų sovietinių kanoninių figūrų gretas. Tapęs pripažintu, jis galėjo būti pasitelkiamas kaip ideologiškai teisinga priedanga jauniesiems kūrėjams vystant antiprogresines jausenas ir idėjas. Būtent tuo metu įsitvirtino Donelaičio kaip vienos esminių lietuviškosios kultūros atramų vaizdinys.
Lietuviškumo dainius ir civilizacinis kokybės ženklas
Pabrėžti lietuviškosios kultūros išskirtinumą („senumą“) veikiausiai buvo svarbiausias pragmatinis motyvas, švenčiant Donelaičio jubiliejų 1964 m. Politinė renginių potekstė buvo akivaizdi. Ideologiškai buvo išsakoma ir pabrėžiama Donelaičio kaip „būrų dainiaus“ ar kaip socialiniam ir nacionaliniam išnaudojimui besipriešinusio liaudies gynėjo (sic!) ir užtarėjo reikšmė. Tačiau greta jos buvo ir kita, labiau simboliškai nei žodžiais išreiškiama prasmė.
Ji siejama ne tiek su jo kūrinių turiniu, kiek su jų radimosi faktu ir forma. Esminis dalykas minint Donelaičio jubiliejų buvo faktas, kad Metai parašyti lietuvių kalba, kuri išmanaus menininko rankose pasidavė civilizaciškai aukšto lygio meninei formai. Donelaitis buvo simbolinė išskirtinumo ir kitoniškumo figūra, „kitoniškos“ civilizacijos simbolis. Metai reiškė, kad lietuvių kalba ne mažiau verta ir išvystyta negu rusų kalba, kad lietuvių kultūra daug senesnė negu daugelio tarybinių respublikų kultūros.
oks Donelaitis buvo itin svarbus vietinei partinei jau nacionaline tapusiai valdžiai. Ji naudojo tautinius simbolius ir figūras, kad aplink save konsoliduotų sovietinius lietuvius, kad jų būtų priimama kaip „sava“ valdžia.
Toks Donelaitis buvo itin svarbus vietinei partinei jau nacionaline tapusiai valdžiai. Ji naudojo tautinius simbolius ir figūras, kad aplink save konsoliduotų sovietinius lietuvius, kad jų būtų priimama kaip „sava“ valdžia. Kita vertus, Donelaičio sąjunginio paminėjimo progos suteikė vietinei valdžiai kultūrinėmis priemonėmis teigti savo „kitoniškumą“ kitų nacionalinių elitų, taip pat ir sąjunginio politinio elito atžvilgiu.
Svarbus jis buvo ir naujai menininkų kartai. Jis galėjo tapti ir labai geru pavyzdžiu, į kurį būtų sudėtos atmirusios tautos atstovų tautinio pasididžiavimo viltys ir siekiai. Donelaitis yra ryškiausia tuo metu piliečių ir vietinės valdžios atvirai neišsakytos „sandoros“ simbolinė figūra.
Pro ideologinių proginių kalbų tinklą prasišviečia „nutylimos“ prasmės ir motyvai. Žvelgdami iš šios perspektyvos tokius neabejotinai įžvelgsime Korsako kalboje 1964 m. gruodžio 27 d., atidarant paminklą Donelaičiui Vilniaus universiteto fasado arkoje: „Tiktai lenininės nacionalinės politikos pagrindu, tiktai socialistinės santvarkos sąlygomis galėjo būti taip didingai pagerbtas lietuvių tautos poetas, kurio jubiliejus virto tarybinių literatūrų draugystės švente“15. Iššifravus šis pasakymas reiškia, kad lietuvių tautos (!) poetas geriausiai išreiškia nacionalinius lūkesčius, ir toli gražu ne kiekviena SSRS respublika gali pasigirti turinti tokių išskirtinių tautinių poetų.
Panašios potekstės yra ir Marcinkevičiaus tame pačiame renginyje pasakyta frazė: „Su Donelaičiu mes neatsisveikiname – mes imame jį su savim kaip aktyvų socialistinės lietuvių kultūros rūmų statybos dalyvį“. Ji reiškė, kad nuo šiol Donelaitis tampa įteisintu nacionaliniu turtu, sovietinės lietuviškosios kultūros kokybės ir išskirtinumo ženklu. Tokį ženklą galima rodyti maskvietiškai centrinei valdžiai atsakant į internacionalizmo politiką ir galimas priemones, vedančias į sovietinių nacijų „suliejimą“.
Su tuo susiję tam tikri kultūriniai paradoksai. Šiaip ignoruojant ar net priešiškai sutinkant viską, kas vyksta anapus geležinės uždangos, 1967 m. viešai buvo džiaugiamasi JAV išėjusiu Metų vertimu į anglų kalbą, anglistus raginant „plačiau recenzuoti šį pirmąjį pilną „Metų“ vertimą į anglų kalbą“. Rūpinamasi, kad Donelaitis būtų verčiamas į kitas kalbas: rumunų, sorbų, lenkų, vokiečių.
Donelaitis septintame dešimtmetyje tapo neatskiriama ne vien lietuviškosios sovietinės kultūros, bet ir politikos dalimi.
Tuo rūpinosi ne kas kitas, o Korsakas, anuomet buvęs nuolatinės Donelaičio komisijos prie Lietuvių kalbos ir literatūros instituto pirmininku. Donelaitis septintame dešimtmetyje tapo neatskiriama ne vien lietuviškosios sovietinės kultūros, bet ir politikos dalimi. Jis buvo labai svarbus lietuviškajai valdžiai kaip kultūrinis argumentas, jai siekiant labiau įsitvirtinti sovietinėje Lietuvoje ir taip užsitikrinti didesnį veikimo autonomiškumą centrinės valdžios atžvilgiu.
Ar vis dar sovietinis Donelaitis?
Dabartinis jubiliejus yra gera proga klausti, kas liko iš Donelaičio sovietinių įvaizdžių, trumpai paliečiant ir šiųmetinius jo kuriamus ar sukurtus įvaizdžius. Įdėmiau pažvelgus, nė vienas iš sovietinių įvaizdžių nėra paneigtas, nors kai kurie ir nustumti į atokesnes Donelaičio įvaizdžių paraštes ar savaip transformavęsi.
Žinia, menkiausios kritikos neatlaikytų Donelaičio vaizdavimas kaip „antifašisto“. Tačiau šis Donelaičio įvaizdis ir gyvavo labai trumpai. Kažin ar jis apskritai tuo metu, kai radosi, pasiekė Lietuvoje gyvenusius lietuvius. Net jei ir pasiekė, tai pačioje karo pabaigoje, o ir visuomenės dirva tokiam įvaizdžiui priimti tikrai nebuvo palanki.
Daug patrauklesnis jam artimas Donelaičio kaip tautos žadintojo apgulties sąlygomis įvaizdis. Šis įvaizdis buvo dvilypis, tad vaisingas ideologiškai ir praktiškai. Ideologiškai todėl, kad Donelaitis įkūnijo lietuvišką kultūros veikėją, besipriešinusį feodalizmo blogiui ir liaudies išnaudojimui. Praktiškai įvaizdis buvo svarbus kaip savitas „ezopinis“ tautiškumo gynimo antitautinių grėsmių akivaizdoje simbolis. Jis priešinęsis lietuvių nutautinimui, raginęs būrus išlaikyti savo papročius ir savitumą.
Toks Donelaičio simbolis kultūriškai ar net politiškai gali būti palankus ir šiandien. Ypač kai pasitaiko buvimo ES palyginimų su okupacija ar kai išgyvename civilizacinį nevisavertiškumą globalios kultūrinės pasiūlos vandenyne. Esama nemažai pagundų iš vietinių karklų nupintų būriškų vyžų nešiojimą vertinti labiau nei nusižiūrėjus į vokišką, prancūzišką ar kitokį kirpimą pasigamintus čebatus.
Esama nemažai pagundų iš vietinių karklų nupintų būriškų vyžų nešiojimą vertinti labiau nei nusižiūrėjus į vokišką, prancūzišką ar kitokį kirpimą pasigamintus čebatus.
Šiandien nesunkiai gali būti įdarbinti ir kiti Donelaičio įvaizdžiai. Kaip antai Donelaičio kūryboje aptinkamas glaudus santykis su paprastu žmogumi, jo artimumas žemei, gamtai, su ja siejamiems ritualams ir visam tam, kas sudaro tėviškės ir natūralumo poetiką. Tai priešpriešinama tarsi nelietuviškam civilizaciniam technologiniam progresui ar krikščioniškam Dievui.
Sovietinis romantinis sentimentalumas pakito, tačiau jis niekur neišnyko. Jis liko tvirtai įsikabinęs dalies lituanistų ir kultūrininkų galvose, vadovėliuose ir kituose jo veiklą pristatančiuose leidiniuose. Daug renginių vyko liuteronų bažnyčiose, kituose dalyvavo liuteronų kunigai. Vis dėlto kunigiškumas beveik nebuvo integruotas į Donelaičio atminimą. Gausiose kalbose pagerbiant įžymybę Saulelė ir žemė Motina visiškai uždengė „dangiškąjį Tėtutį“.
Žmogui ir žemei artimo Donelaičio sovietinio įvaizdžio galimybės neblogai atitinka aktualius dabartinius poreikius. Paprasto ir kenčiančio žmogaus poetika yra labai svarbi politiniame diskurse. Kova dėl žemės šventumo 2014 m. įgavo net referendumo išraišką: geriau savas nepaliestas žemės purvynas nei svetimųjų (kartu su mumis) iš žemės gaunama nauda (sako, vienas jų jau nusipirko mūsų žemės).
Atrodytų, kad sumenko Donelaičio kaip įrodytojo prasmė, jog ir lietuvių kalba galima sukurti kažką, kuo būtų galima pasigirti pasauliui, jog ir lietuviai galintys šį tą duoti civilizacijai. Tokio Donelaičio įvaizdžio nunykimas atrodytų logiškas. Globalioje laisvos apyvartos kultūrinėje erdvėje nereikia niekam praeitimi grįsti tautos teisę kultūriškai gyvuoti. Daug svarbiau kurti savitas civilizacines apraiškas čia ir dabar.
Iššūkis šiandien sukurti lietuviškąjį civilizuotumą liudijančius kūrinius ar veikti civilizuotai yra daug akivaizdesnis nei įrodinėti kurio nors praeities lietuviškojo autoriaus civilizaciškai išskirtinę ir nelygstamą vertę. Tačiau šiandien lietuvių kalbai apsaugoti kalami šarvai daug tvirtesni, o medžiagos pasirenkamos daug atsparesnės nei sovietmečiu.
Donelaitis ir šiandien ideologiškai galėtų būti puikiai pasitelkiamas argumentams dėl lietuvių kalbos teisės į išlikimą ir su tuo siejamomis jos apsaugomis, taip pat ir nuo ją vartojančių žmonių.
Donelaitis ir šiandien ideologiškai galėtų būti puikiai pasitelkiamas argumentams dėl lietuvių kalbos teisės į išlikimą ir su tuo siejamomis jos apsaugomis, taip pat ir nuo ją vartojančių žmonių. Gausiuose minėjimų anonsuose Donelaičio sąsajos su lietuvių kalbos ypatingumu nebuvo labai retos.
Nepastebėtas ganytojas ir „Prūsas“
Kadaise politinėmis priemonėmis suformuotų ar tam tikromis politinėmis sąlygomis atsiradusių įvaizdžių tvarumo galia yra didelė. Donelaitį atrasti „iš naujo“, vengiant jo įvaizdžių ideologinio panaudojimo, yra didelis iššūkis. Susiaurintus įvaizdžius įveikti gali padėti išsamūs jo veiklą ir asmenybę atskleidžiantys tyrimai ar net pastanga į jį pažvelgti kaip asmeniškai imponuojančią asmenybę. Moksliniai tyrimai, naujos veiklos ir asmenybės interpretacijos gana lėtai pasklinda visuomenėje, formuoja naujus įvaizdžius. Tam tikrai neužtenka proginių metų, nors jie svarbūs, nes sudaro sąlygas į šį procesą įsijungti daugeliui.
Kiek toli buvo žengtas žingsnis naujai pažvelgti į Donelaitį?
Kai kurie sumanymai iš tiesų buvo kokybiškai ir idėjiškai kito lygio. Vrublevskių bibliotekoje bei kitur demonstruota kilnojamoji paroda „Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas“, įvairių laikotarpių Metų iliustracijų paroda. Paskelbtos skirtingos vertės mokslinės monografijos ir tyrimų rezultatai, kai kuriuos dar numatoma išleisti. Neabejotina, kad tai suteiks naują impulsą mokslinėms ir kultūrinėms diskusijoms apie Donelaitį ir pasibaigus jubiliejiniams metams.
Iki šiol menkai atskleistos (kam trukdo ir ankstesni jo įvaizdžiai) Donelaičio asmenybės pusės yra jo kunigiškumas ir sudėtinga tautinė tapatybė
Iki šiol menkai atskleistos (kam trukdo ir ankstesni jo įvaizdžiai) Donelaičio asmenybės pusės yra jo kunigiškumas ir sudėtinga tautinė tapatybė. Sovietiniai kritikai, kalbėdami apie Mažvydą ir Donelaitį bei jų „demokratiškumą“, neabejotinai apčiuopė vieną svarbų abiem autoriams bruožą, nors jį ir pasitelkė visai kitai ideologinei interpretacijai.
Demokratiškumas yra nuoroda į pirmiausia praktinę – kasdienę kūrinių paskirtį. Donelaitis Metų tikrai nekūrė kaip epo apie lietuvius būrus. Tai yra pamokslautojo ir ganytojo tekstai. Donelaičio Metų populiarumas iš tiesų yra proginis, nes paradoksalus. Moralizuojantys tekstai yra skaitomi visuomenėje, kuri apskritai nelinkusi pripažinti ir vertinti moralinių autoritetų, juo labiau palankiai žiūrėti į viešą pamokslavimą.
Jie yra aktualūs, nes ydos, dėl kurių barė Donelaitis, niekur nedingo. Tai suprato ir žaidimo-testo „Sužinok, į kurį būrą esi labiausiai panašus“19 kūrėjai. Žmogiška tikrovė, apie kurią kalba Donelaitis, yra ta pati, didžioji dalis visuomenės yra tie patys būrai. Turime ir labai nemėgiamą šiuolaikinį žodį peikiamam būrui pavadinti – „runkelis“. Donelaitis buvo „runkelių“ ganytojas. Vidmanto Bartulio muzikinis kūrinys „Pamokslas lietuvninkams“, sukurtas jubiliejiniams metams, bene vienintelis šiuolaikiškai interpretuoja būrų pasaulį, nors ir patį Donelaitį tarsi pastato į jų gretas. Čia išlinksniuota bet kurio laiko būro viltis – „ak kad jau Vyriausybė ant mūs susimiltų“ – skamba šiuolaikiškai ir donelaitiškai tuo pačiu metu.
Galima spėti, kad ir pats Donelaitis kaip pamokslautojas nebuvo labai populiarus ir mėgiamas besimušančių, girtaujančių ir tinginiaujančių būrų. Todėl nestebintų, jei Metai, pasibaigus metams, būtų grąžinti į lentynas penkiasdešimčiai ar šimtui metų.
Naujų apmąstymų ir aktualizavimo besiprašantis yra ir Donelaičio tautiškumas. Būdamas etninis lietuvis, jis susiformavo vokiečių civilizacinėje įtakoje. Kažin ar kas imtųsi paneigti, kad "Metai" yra ir vokiškosios civilizacijos produktas, net jei parašytas lietuvių kalba.
Naujų apmąstymų ir aktualizavimo besiprašantis yra ir Donelaičio tautiškumas. Būdamas etninis lietuvis, jis susiformavo vokiečių civilizacinėje įtakoje. Kažin ar kas imtųsi paneigti, kad "Metai" yra ir vokiškosios civilizacijos produktas, net jei parašytas lietuvių kalba.
Pats Donelaitis buvo Prūsijos pilietis, ištikimas karaliui. Ištikimi jam buvo ir kiti valstybėje gyvenę lietuviai, ką jie rodydavo laikydamiesi įstatymų ar būdami drausmingi kariai. Donelaičio tekstuose tikrai neaptiksime užuominų, kad jis būtų jautęsis gyvenąs svetimųjų politiškai „okupuotame“ krašte.
Galime paspėlioti, jei Donelaitis būtų gyvenęs 1923 m. sausio pradžioje, ir jo būtų kas paklausę, ar jis norėtų gyventi nepriklausomoje Lietuvos tautinėje valstybėje, ar Prūsijos pavaldume, ką jis būtų atsakęs. Labiau tikėtina, kad būtų pasirinkęs antrąjį variantą.
Iš proginių metų paprastai daug ko nesitikime. Vis dėlto Donelaičio metai, be abejo, išsiskiria iš visų pastarųjų metų proginių sumanymų. Juos pastebėjo kiekvienas. Iš lentynų buvo ištraukti „Metai“, jie įgarsinti, išleisti nauji leidimai, pasirodė vertimai į ispanų ir italų kalbas, perleisti azerų ir rusų kalbomis.
Pradėti leisti Donelaičio „Raštai“, rasta iki šiol nežinotų rankraštinių dokumentų. Menininkai kūrė, mokiniai rašė rašinius, saviveiklininkai vaidino, mokslininkai tyrė, Švietimo ir mokslo ministerija rengė metodinę medžiagą, parodos keliavo... Krutėjo visas svietas. Beveik kiekvieną savaitę vyko bent po vieną ar po kelias Metų metams skirtos akcijos. Tikrai daugiau nei buvo galima tikėtis. O paminklų pastatyta mažiau nei buvo galima nuogąstauti, ir tai yra geras rezultatas. Tačiau vis dėlto proginiais metais beveik ir nebuvo pasinaudota proga įveikti sovietinius Donelaičio įvaizdžius.
Nerija Putinaitė (g. 1971) – filosofė, vertėja, idėjų istorikė, sovietologė, NŽ-A nuolatinė bendradarbė nuo 1999 m. Svarbiausi darbai: Šiaurės Atėnų tremtiniai, arba Lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a. (2004), Paskutinioji proto revoliucija: Kanto praktinės filosofijos studija (2004), Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje (2007), Trys lietuviškosios Europos: Tauta, Europa, ES dabartinėje tapatybėje (2014). Skelbiamas straipsnis parengtas pagal pranešimą „Kas belikę iš Donelaičio sovietinių įvaizdžių?“, skaitytą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuotoje konferencijoje Kristijono Donelaičio reikšmės (XIV Jurgio Lebedžio skaitymai), 2014-12-09/10.
