Kaip vienas destruktyviausių faktorių tapatybei matoma krikščionybės įtaka. Jos priėmimas suvokiamas kaip neišvengiamas blogis lietuviams siekiant išlikti, tačiau išlikimo kaina buvusi autentiškojo lietuviškumo sumenkimas. Tačiau ši tautos ir tautinės valstybės samprata tėra viena iš kelių, kurios aktualios šiandien.
Lietuviškosios tapatybės tyrimas leidžia kalbėti bent apie tris tautiškumo, lietuviškumo, tautos ir valstybės santykio galiojančias sampratas, vadinasi, apie tris galimus „tautinės valstybės“ sampratas ar modelius.
Lietuviškosios tapatybės tyrimas leidžia kalbėti bent apie tris tautiškumo, lietuviškumo, tautos ir valstybės santykio galiojančias sampratas
Keli tautiškumo variantai „tautinės valstybės“ klausimą daro daug sudėtingesnį nei jis iki šiol nagrinėjamas. Jis atveria naujas galimybes diskutuoti, kokiu pagrindu šiandien galime kalbėti apie „tautinės valstybės“ nykimą, kurios tautinės valstybės, o galbūt nyksta vien vienas iš tautinės valstybės pavidalų.
Trys tautos: tautinė individualybė, valstybinė tauta ir civilizacinė tauta
Lietuviškosios tapatybės analizė atskleidžia tris ryškiausius lietuviškojo tautiškumo pavidalus. Jie, išreiškiami savitais simboliais, ženklais, ateities-praeities specifine samprata, turi skirtingus „aukso amžius“, jiems būdingas skirtinga valstybingumo ar net valstybės reikšmės samprata.
Pirmoji tautiškumo samprata yra „tautinė individualybė“. Šį įvardinimą vartojo politikai, istorikai ir filosofai. Ši tautos samprata remiasi XIX amžiaus tautinio atgimimo metu suformuluotu jau minėtu etnokultūriniu tautiškumo pavidalu, kuriam didžiausią įtaką padarė Jono Basanavičiaus idėjos bei tyrimai. Tautinės individualybės idėja vyravo tarpukario Lietuvoje, bent jau didžiąją jos gyvavimo dalį. Ji buvo pakoreguota ir socialistiškai pritaikyta sovietmečiu.
Nebūtų teisinga teigti, kad sovietmetis tautinės individualybės idėją esmingai deformavo. Veikiau – buvo akcentuojami vieni dalykai, o nutylimi kiti. Buvo ypač pabrėžiamas krikščionybės ir pagonybės konfliktas, kuris sovetinei valdžiai buvo labai parankus kovojant su Katalikų Bažnyčia ir kitomis krikščioniškomis bažnyčiomis. Nutylimas lietuvių kilmės iš trakų, Europos proistorinės tautos, mitas ar pasakojimas. Nors būtent ši idėja, kaip yra pastebėjęs Zenonas Ivinskis, buvo ypač svarbi Basanavičiui, jai jis skyręs visas savo paskutiniųjų metų mokslines jėgas.
Tautinė individualybė nereiškia kultūrinės regresijos. Veikiau – kultūrinio-tautinio dinamizmo bei tautos keliamų tikslų griežtą apibrėžimą.
Antano Smetonos kalbose aptinkame lietuvių tautą, kuri vienijanti lietuvius protėvius bei dabar gyvenančiuosius.
Antano Smetonos kalbose aptinkame lietuvių tautą, kuri vienijanti lietuvius protėvius bei dabar gyvenančiuosius. Čia esama ir „natūralios“, tarsi iš pačios savęs besikuriančios ir besivystančios lietuvių tautos raidos idėjos. 1935 m. pasisakyme žemdirbiams „Protėvių kultūra dabarčiai reikšminga“, jis teigia: „Tauta yra ne tik gyvieji jos žmonės, bet ir mirusieji: jie drauge sudaro vieningą tautos būdą, vieningos valios savybes. Senienos rodo, kokios būta mūsų ypatingos kultūros ir kokie mūsų protėviai buvo. Nuo tų, kurie ginčioja lietuvių savingą buitį, ginamės įrodytomis senienomis./.../Šiandien nauja gadynė, nauja mūsų kultūra.“
Atsirandą nauji žemės ūkio padargai, „senos žagrės“ patenkančios į muziejų. Tačiau pažanga, jos impulsai čia tuo ir apsiriboja, likdami tautos individualybės rėmuose. Valstybė šiai tautai svarbi tam ir tiek, kad saugotų nuo svetimų įtakų bei to, kad galėtų iškreipti jos „natūralią“ raidą.
Antrasis tautos pavidalas yra valstybinė tauta. Tai yra pilietinė lietuvių tauta, kurios svarbiausias tikslas bei tapatybės pagrindas – suvereni valstybė bei šiai valstybei būdingos pilietinės vertybės.
Tokiai tautai svarbi valstybingumo istorija, net jei ji su pertrūkiais. Lietuvoje ryškiausias šio valstybingumo praeities simbolis yra Vytautas Didysis, kuris matomas kaip sustiprinęs Lietuvą bei sutvirtinęs jos savarankiškumą. Tokiai tautinei istorijai priskirtinas LDK valstybingumas, taip pat ir dviejų tautų respublika. Darius Kuolys, tyrinėdamas pastarąjį laikotarpį, daugiausia dėmesio kreipia į laisvės idėją kaip pamatinę valstybiškai save išreiškiančiai tautai.
Raimundas Lopata, tyrinėdamas bei lygindamas Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko politines kalbas yra atkreipęs dėmesį, kad Landsbergis vartoja ne etninę tautos sampratą, o „valstybės tautos“ sampratą.
Raimundas Lopata, tyrinėdamas bei lygindamas Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko politines kalbas yra atkreipęs dėmesį, kad Landsbergis vartoja ne etninę tautos sampratą, o „valstybės tautos“ sampratą. Valstybinei tautai nėra svarbus etninis lietuviškumo grynumas, ją sudaro įvairių tautų atstovai, kurie yra ištikimi valstybei ir jos vertybėms.
Pagrindinis valstybinės tautos rūpestis yra valstybinis saugumas, todėl ji siekia sudaryti įvairias išorinį saugumą garantuojančias sąjungas. Lietuvos stojimas į ES bei kitas sąjungas, galiausiai – didelis dėmesys Rytų partnerystės idėjai reiškia siekį užtikrinti valstybės saugumą.
Tarpukariu labai nesaugioje Europos aplinkoje būtent rūpesčio dėl saugumo vedamas Kazys Pakštas svarstė galimybes lietuviams išlikti. Jo idėjos, šiandien kai kada pašiepiamos, vedė iki projektų lietuvius įkurdinti kur nors Afrikoje ar kokiose mažai apgyventose vietose. Jis taip pat svarstė ir įvairių sutarčių galimybes, įskaitant ir suartėjimą su Skandinavijos šalimis. Vytautas Didysis taip pat buvo matomas kaip valdovas, sugebėjęs sudaryti taiką su Vakarais bei įtvirtinti galią Rytuose.
Valstybinėje lietuviškoje tautoje pilietinės ir mobilizacinės vertybės, patriotizmas, noras ginti ir stiprinti valstybę yra daug svarbesni nei vien etninis buvimas lietuviu. Etninis lietuvis nebūtinai bus toks Lietuvos valstybės patriotas kaip gali juo būti Lietuvoje gyvenantis bei jos gerovės siekiantis kitatautis.
Trečiasis lietuviškojo tautiškumo pavidalas yra civilizacinė tauta. Jos tapatybėje svarbiausias įvykis yra Mindaugo krikštas bei tapimas karaliumi, atsigręžimas į Europą kaip civilizacinį centrą. Ši lietuvių tauta suvokia neabejotiną krikščioniškosios Europos kultūrinį bei politinį pranašumą lyginant su pagoniškąja būtimi bei apsisprendžia siekti civilizacinio idealo.
Edvardas Gudavičius istorijoje aptiko šią lietuvių tautą bei jos būtį įvardijo kaip Europos „vijimąsi“. Naujajai Europai viduramžiais priskirdamas Skandinavijos bei Rytų Europos šalis, jis nurodė: „Naujoji Europa kartojo tai, ką jau buvo pergyvenęs Europos branduolys. Šis kartojimas ir buvo Naujosios Europos ypatybė, siejanti ją su Europos branduoliu, bet nesuliejanti su juo.“
Vadinasi, tam tikra prasme atsigręžimas į Europą bei siekis tapti jos dalimi jau padaro tautą europinės civilizacijos dalimi. Civilizacinę lietuvių tautą su Europa pirmiausia sieja krikščionybė. Net jei įvardytume, kad dabartinė ES yra nutolusi nuo Europos, ypač – krikščioniškosios Europos idealo, tai nepanaikina pačios Europos civilizacijos kaip tikslo prasmės.
Lietuvių civilizacinės tautos kultūrinis paveldas apima lotyniškąją ir lenkiškąją bei kitomis kalbomis sukurtą raštiją, ji atvira kitų tautų civilizuojančioms kultūrinėms įtakoms, jai priklauso gausybė neetninių lietuvių bei etniškai negrynų valdovų.
Ji save apibrėžia per tai, kas ją daro vis labiau civilizuota: per kultūrinius pasiekimus, politinių bei administracinių struktūrų tobulinimą bei išvystymą, visuomenės gyvenimą pagerinančias reformas.
Lietuvių civilizacinės tautos kultūrinis paveldas apima lotyniškąją ir lenkiškąją bei kitomis kalbomis sukurtą raštiją, ji atvira kitų tautų civilizuojančioms kultūrinėms įtakoms, jai priklauso gausybė neetninių lietuvių bei etniškai negrynų valdovų. Czeslawas Miloszas yra vienas iškiliausių šios tautos atstovų praėjusiame amžiuje.
Tautinė individualybė dominuoja
Kiekvienas iš trijų lietuviškumo pavidalų užduoda skirtingą kryptį ateičiai, kelia skirtingus tikslus valstybei. Nematant šių tapatybės pavidalų skirtumų, į lietuviškąją tapatybę žvelgiama kaip į tam tikrą vientisą lauką. Tačiau duomet gali pasirodyti, kad ji yra viduje konfliktiška, nederanti ir nenuosekli.
Antai lietuviškumo siejimas su pagonybe bei tuo pat metu – su katalikų tikėjimu gali vesti prie minties apie tai, kad lietuviškumas yra „sinkretiškas“ ar kad jis schizofreniškas, kaip yra šių metų „Santaros-Šviesos“ diskusijoje įvardijęs Egidijus Aleksandravičius.
Lietuviškoji tapatybė nebesirodo išprotėjusi, kai matoma, kad esama kelių tautiškumų, kurie tarpusavyje nedera. Antai civilizacinė tapatybė remiasi krikščioniškumu ir krikštu kaip lemiamu posūkiu Lietuvos istorijoje atsigręžiant į civilizaciją. Tautinei individualybei krikštas reiškia lietuviškumo savasties praradimo ar užgniaužimo pradžią.
Tačiau įprastesnė praktika šiuos sunkumus įveikti – pasitelkti tokią tautinės tapatybės sampratą, kuri įprasčiausia, tautiškumą sieja su grynu lietuviškumu, kurioje svetimtaučių (ne)lietuvių kitoniškumas, kaip kad lietuviai mėgsta džiaugtis, „toleruojamas“, o konfliktiški tautiškumo elementai paliekami tautiškumo bei lietuviškumo užkulisiuose.
Trys tautos pavidalai dabartinėje Lietuvoje nėra lygiavertiškai pripažįstami. Valstybinė tauta ar civilizacinė tauta paprastai nelaikomos „lietuvių tauta“. Valstybingumas, o labiausiai – civilizuotumas nėra tiesiogiai siejamas su lietuviškumu kaip tautos tapatybės atramos. Kuomet viešai ar net moksliniuose tyrimuose kalbama apie „lietuviškumą“ ar „tautiškumą“, dominuoja požiūris jį vertinti iš tautos kaip tautinės individualybės pozicijų.
Tai labai ryšku sociologinėse apklausose, kuriose dažniausiai tapatybei aptikti tai, kas „sava“, kuo „didžiuojamasi“ pasitelkiami etniniai simboliai (lietuvių kalbos, papročių), papildyti senosios Lietuvos „lietuviška“ istorija bei tarpukario Lietuvos ir dabartinio valstybingumo atributais.
Apie kitokį tautiškumą neklausiama bei kitokio tautiškumo nerandama. Vienareikšmio etniškumo bei tautiškumo susiejimo tipinis pavyzdys yra metams nuo įstojimo į Europos Sąjungą praėjus vykdytas tyrimas, kurio deklaruotas tikslas buvo išsiaiškinti, „kas turėtų rūpintis Lietuvos savitumo išsaugojimu įstojus į Europos Sąjungą“. Tyrimo klausimai suformuluoti „saugojimą“ siejant su „etninės kultūros potencialios globos“ įstaigomis.
Tautinei individualybei, etninei tautai, kaip minėta, valstybinis suverenumas nėra svarbiausias tikslas. Valstybė jai svarbi tiek, kiek apsaugo etniškumą bei jo natūralią raidą nuo to, kas grėstų šią raidą iškrėpti
Pagal tautą ir valstybė
Trys tautiškumo pavidalai numato skirtingą tautos ir valstybės santykį. Tautinei individualybei, etninei tautai, kaip minėta, valstybinis suverenumas nėra svarbiausias tikslas. Valstybė jai svarbi tiek, kiek apsaugo etniškumą bei jo natūralią raidą nuo to, kas grėstų šią raidą iškrėpti: nuo kitų tautų ar civilizacinių įtakų. Suvereni valstybė gali būti ir netinkama bei sulaukti didžiausios kritikos, noro ją kuo greičiau pakeisti, jei ji nerodo pakankamai dėmesio etninio grynumo išsaugojimui. Šiandien tokios kritikos galime nemažai išgirsti iš kultūrinių intelektualų, kuomet gąsdinama, kad greit lietuviai prarasią savo tapatumą bei ištirpsią ES.
Nors galėtų atrodyti paradoksas, tačiau daug priimtinesnė nei tokia „bloga“ suvereni valstybė tautinei individualybei gali būti tautą „priglobusi“ kita valstybė, jei užtikrina jos etninės tapatybės klestėjimą ir apsaugą.
Sovietų Sąjunga dėjo dideles pastangas, skyrė daug lėšų vadinamosioms nacionalinėms kultūroms skatinti ar net jas kūrė. Kažin ar galime tikėtis turėti tokio masto dainų šventes, su tokiais skaičiais dalyvių, kaip kad Lietuvos SSR laikais. Į šį etniškumu remtos tapatybės paradoksalų santykį su savuoju valstybingumu bei jame glūdinčią galimybę savojo valstybingumo atsisakyti, yra atkreipęs dėmesį Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie LDK kultūrinį paveldą.
Jau minėtame Landsbergio ir Brazausko kalbų palyginime ryšku, kad Brazauskas tautą supranta kaip „etninę“. Brazauskas yra patriotas etninės tautos, esančios ir SSSR sudėtyje, suverenus valstybingumas čia mažai ką keičia. Tokia jausena galima aiškinti ir jo prieštaringai vertinamų prisiminimų siužetus.
Aktyvus etninis tautietis nebūtinai turi būti savo valstybės toks pat aktyvus patriotas. Kuomet kalbant apie tautinę valstybę etniškumo gerovė tiesiogiai susiejama su patriotizmo pamatais, patriotizmas čia įsileidžiamas pro užpakalines duris.
Dabartinių laikų diskusijose apie ES kaip viena iš jos blogybių įvardijamas abejingas požiūris į ją sudarančių valstybių etninių kultūrų gerovę bei plėtrą. Vienoje diskusijoje Romualdas Ozolas drauge su kitais pašnekovais kėlė pagrindinį reikalavimą ES suformuoti etninės kultūros aiškią politiką. Galima spėti, kad jei ES tokią politiką turėtų, su Lietuvos priklausymu sąjungai susitaikytų daugelis aktyviausių dabartinių jos kritikų.
Tautinę individualybę atitinka valstybė, kurios svarbiausias rūpestis – etninio vientisumo bei lietuvių etninių interesų apsauga, o jos tikslas – kuo geriau įgyvendinti lietuvių etnoso tikslus. Šiai tautinei tapatybei tai yra „tautinė valstybė“.
Lietuvių valstybinę tautą atitinka suvereni valstybė, kad ir kokius vidinės tvarkos pavidalus jį įgautų. Ši valstybė turi savojo valstybingumo tradiciją bei „aukso amžius“, kurie gali būti LDK laikai ar dabartinė valstybė. Ji turi savo herojus, tokius kaip Vytautas Didysis ar pokario partizanai
Lietuvių valstybinę tautą atitinka suvereni valstybė, kad ir kokius vidinės tvarkos pavidalus jį įgautų. Ši valstybė turi savojo valstybingumo tradiciją bei „aukso amžius“, kurie gali būti LDK laikai ar dabartinė valstybė. Ji turi savo herojus, tokius kaip Vytautas Didysis ar pokario partizanai bei neilgai galėtų tverti, jei jos gyventojai netampa tauta pilietine prasme, neįsitraukia į jos gyvenimą bei netampa jos patriotais. Tai yra antrasis tautinės valstybės pavidalas.
Civilizacinę tautą atitinka lietuviškojo etnoso pagrindu atsiradusi, atvira ir dinamiška valstybė, savo istoriją bei tikslus suvokianti per tapimo civilizuota ir „europietiška“ prizmę. Tai – ir krikščionybės pagrindu remta valstybė, nes krikščioniškasis pagrindas nustato ribas keliamiems tikslams ir europejimui. Ji veikia kaip savarankiškas politinis vienetas buolat kintančije europinėje civilizacinėje erdvėje. Ji kelia bei realizuoja visuomeninius bei politinius valstybės gyvenimo modernizavimo projektus.
Šios valstybės savitumas bei savarankiškumas priklauso nuo gebėjimo priimti civilizacinį iššūkį bei tapti civilizaciniu veikėju. Kad to gebėjimo būta, atskleidžia politinė ir kultūrinė istorija. Į civilizacinio gebėjimo dabartinę stoką yra atkreipę dėmesį kultūrologai.
Vytautas Berenis yra išsitaręs: „Vietinio politinio ir kultūrinio elito negalios ir tautinės kultūros seklumo pripažinimas kompensuojamas beatodairiška vakarietiškos civilizacijos priimtimi“. Civilizacinis silpnumas, o ne civilizacijos buvimas greta skatina nuogastauti apie savasties praradimą. Stasys Šalkauskis daug anksčiau taip pat panašiai yra diagnozavęs lietuviškumo istorinio savasties praradimo priežastį: pernelyg lėtai Lietuva tapusi europine valstybe bei perėmusi europietišką-krikščionišką siekių įgyvendinimą suaktyvinančią galvoseną. Viešojoje erdvėje nuolat skambanti diagnozė apie „negebėjimą“ įgyvendinti reformas taip pat reiškia tokios galvosenos trūkumo konstatavimą.
Kuri lietuvių „tautinė valstybė“?
Trys skirtingas lietuviškumo apibrėžtis atitinka skirtingi valstybingumai, kuriuos galima įvardyti kaip „tautinės valstybės“ pavidalus. Juos apibūdina ne vien skirtingas praeities vertinimas, tikslai ateičiai, švietimo programos, tačiau – ir santykis su kaimynais bei ES.
Vakarietiškose bei lietuviškose diskusijose apie tautinę valstybę bei jos dabartinę būklę nėra vienareikšmiškai sutarta nei kanonizuota tai, kas yra „tautinė valstybė“ bei kaip ji turi būti apibrėžta. Toks kanonizavimas nėra ir įmanomas, nes skirtingos tautos turi skirtingas valstybines patirtis, o jų tautiniai filosofai bei kultūrologai – skirtingus tautinius rūpesčius.
Tad visai teisėta kalbant apie lietuvių tautinę valstybę bei jai galimai kylančias grėsmes dabartinėje ES ar jos kuo geresnės gerovės tikslus, į diskusiją įtraukti kelių „tautinės valstybės“ pavidalų galiojimą. Jei tautinės individualybės valstybė užleidžia dominuojančias pozicijas civilizacinės tautos pagrindu apibrėžiamai valstybei, teisėta diskutuoti, ar tikrai tai vertintina kaip „tautinio valstybingumo“ silpnėjimas?
Kita vertus, jei politiškai kaip pagrindinis rūpestis išsakomas valstybinis suverenumas ir saugumas bei didžiausios pastangos dedamos išorinių sutarčių sudarymui bei rytų partnerystėms, klaustina, ar tai nereiškia Lietuvos tautinės valstybės stiprėjimo, ar net tokio jos klestėjimo, kurio nebuvo nuo Vytauto Didžiojo laikų?
Šie klausimai, net jei liečiantys tik Lietuvą, atveria aiškias ankštas ribas, į kurias įsispraudžia deklaravimas, jog tautinė valstybė dramatiškai nyksta.
Nerija Putinaitė yra Vilniaus universiteto TSPMI docentė.
