Susiję: „Lituanicos“ katastrofos versijos
Lietuvių užmojis įveikti platųjį Atlanto vandenyną nustebino pasaulį ir tėvynainius Lietuvoje. Pasaulio spauda rašė apie „Lituanicos“ startą, pripažindama jį rizikingiausiu ir drąsiausiu pakilimu transatlantinių lėktuvų istorijoje.
Ryžtis labai pavojingam skrydžiui lietuvius pastūmėjo meilė Lietuvai ir savo tautai. Skrydį jie skyrė būsimoms kartoms, oreivystės ateičiai.
Sužavėti lakūnų narsumo lietuviai nekantriai laukė „Lituanicos“. Žinodami, kad lakūnai turėtų grįžti liepos 17 dieną, jau gerokai po vidurnakčio, žmonės iš vakaro plūdo į Kauno Aleksoto oro uostą. Susirinkusi minia vis kreipė žvilgsnius į apniukusį dangų, įtemptai klausė, ar tolumoje nesugaus lėktuvo varikliai. Tai būtų tautos triumfo akimirka.
Tačiau „Lituanica“ vis nesirodė. Sušalę, lietaus permerkti žmonės dar turėjo vilties, tačiau ėmė skirstytis. Laikrodis tiksėjo, o veidai darėsi vis rūškanesni. Mušant septynias ryto namo patraukė net kantriausieji.
Tuo laiku žinių agentūra „Reuters“ jau buvo paskelbusi trumpą pranešimą, kad Rytprūsiuose, netoli nuo Soldino miestelio, miške, rastas dar neaišku kam priklausąs sudužęs lėktuvas.
Iki tikslo – vos trys valandos
Liūdna žinia netruko pasklisti – apie vidurdienį ji pasiekė Kauną, netrukus apie nelaimę kalbėjo žmonės visų Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse, nesuvaldydami ašarų naujieną aptarinėjo kaimynai.
 |
| Dariaus ir Girėno skrydžiui skirta paroda |
Kitą dieną, liepos 18-ąją, katastrofos vietoje „Lituanicos” likučius apžiūrėjo iš Kauno atvykę transatlantiniams lakūnams sutikti komiteto atstovai. Jie turėjo pasirūpinti deramu S.Dariaus ir S.Girėno palaikų pargabenimu į Lietuvą.
Liepos 19-osios popietę Kauno aerodromą užtvindė nepalyginti daugiau žmonių nei naktį laukiant „Lituanicos”. Kai tik didysis lėktuvas, lydimas eskorto, pradėjo sukti ratą aplink miestą, sugaudė fabrikų sirenos, suskambo visų bažnyčių varpai.
Dviejų taurių narsuolių tragedija virto visos tautos tragedija. Jie žuvo praskridę 37 valandas 11 minučių – prie pat tėvynės slenksčio, iki galutinio tikslo likus vos trims valandoms.
Indėlis į tautinę savivertę
„Nacionalistui kaip aš net klausimų nekyla, kad S.Darius ir S.Girėnas visiems laikams liks mūsų didvyriai. Neabejoju, kad tol, kol bus lietuviai, šie du vyrai asocijuosis su tautos pasiekimais, nes tiek istoriškai, tiek kultūriškai lakūnų skrydis buvo labai reikšmingas, garbingas ir narsus“, – portalui 15min.lt sakė istorikas Česlovas Laurinavičius.
Jis neabejoja S.Dariaus ir S.Girėno indėliu, formuojant lietuvių tapatybę ir ugdant tautinę savivertę.
Pasididžiavimą užgožė liūdesio ir savotiškos nevilties šešėlis. Tai tas pats, kas išvysti Žilviną, atplaukiantį kraujo puta.
„Šiuolaikinis jaunimas labai margas, pilnas skepticizmo, tačiau tuomet, kai jis taps atsakingas už savo kartą, atsigręš į vertybes ir lakūnų žygį vertins kaip vieną svarbiausių istorinių įvykių. Juk kone kasdien pačiupinėjame 10 litų banknotą, kuriame nupiešti lakūnų atvaizdai. Asociacijų, įvairių priminimų mūsų gyvenime netrūksta, tik kiekvienas individualiai tai reflektuojame“, – svarstė istorikas.
„Narsūs vyrai buvo, Vokietijoj žuvo“
Šiandien lietuvių lakūnų užmojis įveikti Atlantą skamba kaip įstabi romantizuota pasaka, deja, su liūdna pabaiga. Tačiau 1933 metais „Lituanicos“ sudužimas tapo tragišku įvykiu, vienijančiu tautą.
„Didžiuliai lūkesčiai ir euforija staiga virto tragedija, traumavusia žmonių sąmonę: nesėkmė lakūnus ištiko beveik pasiekus viršūnę, todėl „Lituanicos“ skrydis nesuteikė katarsio. Pasididžiavimą užgožė liūdesio ir savotiškos nevilties šešėlis. Tai tas pats, kas išvysti Žilviną, atplaukiantį kraujo puta“, – metaforiškai palygino Č.Laurinavičius.
To meto visuomenę lakūnų žūtis paveikė labai smarkiai.
 |
| Istorikas Česlovas Laurinavičius |
„Šis įvykis sukūrė gilią bendrą tautos patirtį. Pasididžiavimas skrydžiu net po jo nesėkmės buvo didžiulis, tačiau vėliau visa tai įgavo politinį vektorių, pasipylė spekuliacijos, kodėl sudužo lėktuvas. Atsimenu tokį iš tėvų lūpų skambantį motyvą: „Narsūs vyrai buvo, per Atlantą skridę Vokietijoj žuvo.“ Oficialiai buvo paskelbta, kad nelaimė įvyko dėl neaiškių priežasčių, tačiau žmonių sąmonėje įsitvirtino nuomonė, kad lėktuvas buvo pašautas. Taip veikė nacionalinė psichologija, bendras protas“, – aiškino istorikas.
Jo manymu, būtent šios aplinkybės paskatino aktyvius lietuvių veiksmus, 1933 metais siekiant pažaboti Klaipėdos krašte prasidėjusį agresyvų pronacistinį judėjimą.
„S.Dariaus ir S.Girėno žūtis Vokietijos teritorijoje tapo savotišku motyvu, pateisinančiu lietuvių veiksmus. Tai buvo lyg atsakas, savotiška satisfakcija – moralinė ir politinė“, – įvykius sugretino pašnekovas.
 |
| „Wikipedia“ nuotr./Steponas Darius ir Stasys Girėnas ant 10 litų banknoto |
Lemties pranašystės sugulė testamente
Vis dėlto politines spekuliacijas Č.Laurinavičius linkęs palikti nuošalyje. Verčiau pasigilinti į „Lituanicos“ skrydžio tikslus.
„Lakūnų užmojis tikrai peržengia asmeninės garbėtroškos ribas. Žinoma, be avantiūrizmo jie nebūtų ryžęsi tokiam žygiui, ypač S.Darius, kuris pasižymėjo nutrūktgalvišku charakteriu, impulsyvumu ir net radikalumu. Tačiau šios savybės – tik priemonė, o tikslas buvo tikrai idėjinis ir aiškiai nacionalinis. Skrydžiu siekta įkomponuoti lietuvius tarp kitų pasaulio tautų. Skrydis – tai simbolinis tilto per Atlantą nutiesimas, ryšio tarp Lietuvos ir Amerikos užmezgimas, sąsaja su Amerikos lietuviais, kurie tarpukariu ir sovietiniais metais Lietuvai labai daug reiškė“, – pasakojo Č.Laurinavičius.
LITUANIKOS laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams.
Tikruosius lakūnų tikslus liudija ir S.Dariaus bei S.Girėno prieš skrydį parašytas testamentas lietuvių tautai.
„Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės pasirinktą uždavinį įvykdyti. Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais! Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jauną Lietuvą ir pašauktų LITUANIKĄ pas save, – tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didį Teismą.
 |
| Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodų nuotr. |
LITUANIKOS laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams.
LITUANIKOS pralaimėjimas ir nugrimzdimas į Atlanto vandenyno gelmes tegu auklėja jaunų lietuvių atkaklumą ir ryžtumą, kad Sparnuotas Lietuvis būtinai įveiktų klastingąjį Atlantą Tėvynės Lietuvos garbei! Tad šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!“, – savo testamente skelbė S.Darius ir S.Girėnas.
„Šis skrydis buvo dedamas ant savotiško tautos pasiekimų aukuro. Nepaisant to, kad nepasisekė, mes galime visiškai pagrįstai didžiuotis šiais vyrais kaip M.K.Čiurlioniu, nors didelė dalis Vakarų pasaulio intelektualų ir girdėti negirdėjo, kas tas Čiurlionis. Tokia mūsų realybė, nes esame susidūrime tarp dviejų didelių pasaulių. Ta pasaulių konjunktūra mus iškelia į viršų arba tie abu pasauliai mus ignoruoja, nes laiko ne visai saviškiais“, – apibendrino Č.Laurinavičius.
 |
Stepono Dariaus ir Stasio Girėno paminklas |
Kas bendro tarp skrydžio ir krepšinio?
Kalbant apie lakūnų skrydžio įtaką lietuvių sąmonei ir tolesniam tautos vystymuisi, būtų galima kelti prielaidą, kad būtent jis Lietuvoje paklojo pagrindą krepšinio populiarumui. Šiandien šis komandinis žaidimas netgi vadinamas antrąja šalies religija.
Nepaisant to, kad nepasisekė, mes galime visiškai pagrįstai didžiuotis šiais vyrais kaip M.K.Čiurlioniu, nors didelė dalis Vakarų pasaulio intelektualų ir girdėti negirdėjo, kas tas Čiurlionis.
„Krepšinio fenomenas atsiranda greitai po S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio“, – patvirtino Č.Laurinavičius.
Portalas 15min.lt primena, kad lėktuvo katastrofoje žuvęs S.Darius buvo ne tik vienas iš pagrindinių Lietuvos aeroklubo sumanytojų bei steigėjų, bet ir aktyvus įvairių sporto šakų propaguotojas. Jis trejus metus vadovavo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai, suvienijo įvairias sporto organizacijas į Lietuvos sporto lygą, įkūrė Lietuvos beisbolo lygą, organizuodavo tarptautines futbolo rungtynes. Buvo vienas iš žurnalo „Sportas“ steigėjų, pirmos kategorijos krepšinio teisėjas, išleido knygeles apie beisbolą ir krepšinį.
S.Darius priklausė Karo mokyklos futbolo komandai, buvo šalies futbolo rinktinės vartininkas, pasiekdavo neblogų rezultatų mesdamas ietį ir gerino rekordus greitajame čiuožime, mokė karius ir civilius žaisti krepšinį, futbolą, beisbolą, lauko tenisą, boksuotis, dviračių sporto, čiuožimo, ledo ritulio, įvairių lengvosios atletikos rungčių.
Sportas suvedė S.Darių ir su būsimąja žmona – aštuoneriais metais jaunesne krepšininke mėgėja Jaunute Škėmaite.
