Būdamas dvidešimties Kazys Ladiga tapo karininku, eidamas 28-uosius ėmėsi vadovauti pulkui, dar po metų – divizijai ir armijai; turėdamas 31 – erius buvo pakeltas į generolus, 33–ejų metų išėjo į atsargą, o nesulaukęs 48-erių buvo nužudytas sovietinių okupantų.
Tokiais iškalbingais faktais istorikas Vidmantas Jankauskas pradeda knygą apie neeilinę mūsų krašto ir Lietuvos kariuomenės asmenybę – generolą Kazimerą Ladigą, kurio gyvenimo ir kario kelias prasidėjo Iškonių kaime (Biržų r.).
Būdamas dvidešimties Kazys Ladiga tapo karininku, eidamas 28-uosius ėmėsi vadovauti pulkui, dar po metų – divizijai ir armijai; turėdamas 31 – erius buvo pakeltas į generolus, 33–ejų metų išėjo į atsargą, o nesulaukęs 48-erių žuvo.
Šių metų sausio mėnesį sukako 120 metų nuo K.Ladigos gimimo. Sovietų kalėjime nužudytas generolas nebuvo pamirštas gimtinėje.
Dar 1997 metais Iškonių kaime gyvenančio ūkininko Petro Sadausko ir jo šeimos narių iniciatyva gimtoji generolo sodyba buvo paženklinta paminkliniu akmeniu, kuriame vėliau buvo iškaltas užrašas: „1918 – 1920 metų Lietuvos Nepriklausomybės kovų karvedžio – generolo Kazio Ladigos gimtinė“.
Pasak P. Sadausko, apie garsųjį kraštietį jis išgirdo dar anksčiau, gyvendamas Vilniuje. „Vyravo patriotiniai jausmai ir nuotaikos. Pradėjau domėtis, sužinojau jo gyvenimo istoriją. Kilo mintis, kaip nors tai įamžinti“, – pasakojo P.Sadauskas. Grįžęs į gimtinę vyras paminklinį akmenį pastatė drauge su motina ir broliu.
„Pasodinome dvi tujas ir gėlių. Mama darželį prižiūrėdavo, aš žolę apipjaudavau. Vėliau apie tai sužinojo ir generolo K.Ladigos artimieji, vasarą atvažiuodavo. Ir užrašą ant akmens bene skulptorius amžinatilsį Vladas Vildžiūnas iškalė, generolo dukters Marijos Ladigaitės vyras. Tik dabar jau senokai niekas atvažiavęs nebuvo“, – paminklo istoriją dėsto vyras.
Šį pavasarį ištiko bėda – septyniolika metų taikiai stovėjęs paminklinis akmuo nuvirto. „Keistas sutapimas – akmuo nuvirto prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje. Gal tai ką nors reiškia?“ – svarstė P. Sadauskas.
Šį pavasarį ištiko bėda – septyniolika metų taikiai stovėjęs paminklinis akmuo nuvirto. „Keistas sutapimas – akmuo nuvirto prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje. Gal tai ką nors reiškia?“ – svarstė P. Sadauskas.
Pasak jo, būtų galima paminklą, prikabinus traktorių, pakelti. Bet baisu akmenį ir užrašus sužaloti. Be to, ūkininko nuomone, paminklui reikėtų nulieti pamatą, kad jis tvirčiau ir stabiliau stovėtų.
Ir būtina, kad rajono architektas pasižiūrėtų, ar viskas gerai padaryta.
Anot P.Sadausko, kaimo žmonės skeptiškai žiūri į paminklinį akmenį – esą seniai tai buvo, o ir pats generolas vėliau čia nebegyveno. Autentiškų pastatų neišlikę, karininko vaikystę mena tik galingi sodybos ąžuolai.
Pats P.Sadauskas mano kitaip. Anot istorinės atminties puoselėtojo, visų kraštui nusipelniusių žmonių gimtinės turi būti paženklintos, kad primintų palikuonims apie pastarųjų veiklą tėvynės labui.
Ūkininkas parodė Iškonyse tebestovinčius evangelikų reformatų kunigo Jono Mizaro gimtuosius namus. Šis dvasininkas 1947 metais parengė memorandumą, kad būtų išvesta sovietinė armija ir surengti nauji rinkimai dėl nepriklausomos Lietuvos ateities, bei norėjo su juo supažindinti šalies ir užsienio vyriausybes, įvairias organizacijas.
Suimtas mirė Sibiro tremtyje. R.Sadauskas mano, kad prie šių namų irgi derėtų atminimo žymuo.
Šiame kaime buvo ir savivaldybės administracijos direktoriaus Vytauto Džėjos kelio pradžia. Ainiai nuspręs, ar prie jo sodybos lemta iškilti atminimo ženklams.
Rajono savivaldybės paminklosaugininkė Danutė Černienė sakė, kad K.Ladigos gimtinės paminklinis akmuo įtrauktas į atmintinų vietų registrą, jis yra sodybos vietos žymuo ir yra saugotinas. Visas atmintinas ir paminklines vietas bei teritorijas prižiūri seniūnijos, tai yra jų funkcija. Sužinojusi, kad akmuo nuvirto, paminklosaugininkė sakė artimiausiu metu nuvažiuosianti į vietą apžiūrėti padėties ir su seniūnija paminklinį akmenį atstatysiantys.
Širvėnos seniūnijos seniūnę laikinai pavaduojantis Biržų miesto seniūnas Vytas Jareckas pažadėjo nusiųsti į Iškonis seniūnijos specialistą, kad tas įvertintų situaciją ir galimybę ne tik pakelti paminklą, bet ir pastatyti jam pamatą.
