Norbertas Černiauskas: Metas karo studijoms

Bene prieš dešimt ir daugiau metų karo istorijos bumas Lietuvoje buvo pasiekęs savotišką piką. Aplink įvairius interneto portalus (pavyzdžiui, www.antraspasaulinis.com) ir kitas panašias erdves susibūrę karo istorijos mėgėjai gana produktyviai rašė straipsnius, diskutavo ir net darė tam tikrus lokalius atradimus.
Norbertas Černiauskas
Norbertas Černiauskas / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Įdomiausia, kad profesionalūs šios temos ekspertai kartais net negalėjo prilygti mėgėjams, nes šie pasižymėjo didesniu aktyvumu, kruopštumu, konkrečios temos smulkmenišku išmanymu. Šiuo atveju hobis kartais pralenkdavo neatidų, mažiau konkrečiai temai dėmesio skiriantį ir platesnių įžvalgų vengiantį istoriką. Visos šios trumpos įžangos moralas yra gana paprastas: Lietuvos karo istorijos tyrimai (tiek dėl mėgėjų įtakos, tiek dėl profesionalų stokos) ilgą laiką tūnojo „pulkų etnografijos“ stadijoje, t. y. buvo atliekami ne visapusiškai išsamūs karo istorijos tyrimai, o rašomi atskirų kariuomenės vienetų, vadų (karininkų) ir apsiginklavimo metraščiai, kitaip tariant, užtušuojamos baltosios dėmės.

Darbas su dėmėmis nėra ypatingas – jo ėmėsi ir savamoksliai entuziastai, todėl akademinis karo tyrimų kamufliažas gerokai išbluko. Galiausiai paaiškėjo, kad turime vieno kito dalinio metraštį, atskirų karininkų biografijas, bet tik ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti įtikinamus kariuomenės ir karo istorijos tyrimų rezultatus, nors tokiems tyrimams atlikti buvo sukurta net atskira platforma (nuo Karo akademijos leidžiamo Karo archyvo atkūrimo iki Lietuvos karo istorijos draugijos įsteigimo). Vis dėlto, išskyrus šios temos korifėjų (Jono Vaičenonio, Vyganto Vareikio, Valdo Rakučio ir keleto kitų) darbus ir partizanų istorijos tyrimus, kuriuose per pastarąjį dešimtmetį pasirodė ne vienas kokybiškai naujas straipsnis ar knyga, kitais reikšmingais tyrimais 1990–2012 m. negalėjome pasigirti.

Prie karo istoriją užvaldžiusios „pulkų etnografijos“ reikia pridėti ir antrą problemą: ilgą laiką platesni šios temos tyrimai buvo tik sudėtinė ar kontekstinė (taigi nesavarankiška) kitų sričių – diplomatijos, tarptautinių santykių ar apskritai politinės istorijos – dalis. Kitaip tariant, karyba plačiąja prasme ilgainiui tapo dar ir nesavarankišku, neprobleminiu, kitas sritis papildančiu teminiu lauku.

Pastaruoju metu karo istorijos tyrimai įgijo ir kitų (at)gimimo ženklų – po Rusijos ir Ukrainos karo viešojoje erdvėje atsirado ne vienas gynybos ar karybos ekspertas.

Karo istorijos tyrimų bala ėmė plėstis po politologo Deivido Šlekio ir istoriko Vytauto Jokubausko apgintų disertacijų (atitinkamai Military as the Forgotten Dimension of Political Theory (2012) ir Lietuvos karinė doktrina ir jos realizavimas 1923–1940 m. Šiaurės rytų Baltijos regiono šalių kontekste (2013)) ir nemažos tyrimų lavinos, kuria jaunieji tyrėjai pamažu užliejo akademinę ir viešąją erdvę. Ne paslaptis, kad daugelis šiandienos karo tyrimų naujovių atsiranda taip pat šio dueto dėka. Įdomiausia, kad šį proveržį pasitiko ne itin didelė kritinė refleksija, nes dėl anksčiau išvardintų priežasčių nelabai buvo kam užsiimti adekvačia kritika ar juolab pasiūlyti alternatyvias tyrimų kryptis.

Pastaruoju metu karo istorijos tyrimai įgijo ir kitų (at)gimimo ženklų – po Rusijos ir Ukrainos karo viešojoje erdvėje atsirado ne vienas gynybos ar karybos ekspertas, kuris stebėdamas nūdienos realijas savo įžvalgas neretai paremia kad ir foniniais, tačiau realiais istoriniais siužetais. Taip pat būtina paminėti jau keletą metų Lietuvos Šaulių sąjungos rengiamas ir visuomenės dėmesio sulaukiančias tarptautines metines konferencijas saugumo klausimais.

Kryptingą susidomėjimą karo tematika liudija Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetų bendradarbiavimas rengiant karo tyrimų projektus ir visos Lietuvos istorikų doktorantų seminarus. Turėtume paminėti ir Vilniaus universiteto iniciatyvas: šių metų balandį startavusį kasmetinį (bent taip žada organizatoriai) ir nemažas ambicijas puoselėjantį karo tyrimų seminarą (1), taip pat nuo 2013 m. Istorijos fakultete kasmet rengiamas Trakinių partizanų akademines dienas, kurių metu nagrinėjamos su partizanų karu susijusios temos, kartas nuo karto jas išplečiant iki bendresnių atminties ar įamžinimo klausimų.

Pastaruoju metu į karo tyrimus vis aktyviau įsilieja Lietuvos kariuomenė ar su krašto gynybos sistema (plačiąja prasme) susiję asmenys. Ši tendencija lemia trečią problemą. Jau kurį laiką mažame karo istorijos tyrimų ceche iškyla nesusikalbėjimas tarp mokslininkų iš akademinės aplinkos ir su Lietuvos kariuomene susijusių tyrėjų (gynybos ekspertų) ar karininkų. Ginčo objektą būtų galima apibūdinti keliais eskizais. Mokslininkų-akademikų teigimu, kariai-tyrėjai pernelyg manipuliuoja istoriniais įvykiais ir sąvokomis, norėdami pagrįsti šiandienos realijas praeities pavyzdžiais (arba atvirkščiai), ir apskritai kariai-tyrėjai istorijos mokslą kaip priemonę vartoja kiek supaprastintam, šiek tiek romantizuotam kariuomenės ir visuomenės patriotiniam auklėjimui skatinti, o tai yra priešingybė mokslininkų-akademikų propaguojamai kritinio mąstymo prieigai. Tuo tarpu karių-tyrėjų nuomone, istorikai ir politologai pernelyg teoriškai įsivaizduoja kariuomenės veikimą ir vaidmenį visuomenėje, yra pernelyg kandūs, sarkastiški, linkę viską demitologizuoti ir savo tyrimais neprisideda prie visuomenės vertybinio pamato formavimo.

Tokios pagrindinės karo istorijos tyrimų lauko problemos bei bombos pirmiausia ir buvo sprendžiamos bei nukenksminamos šių metų rugsėjo 16–17 d. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto ir Thomo Manno kultūros centro Nidoje surengtame karo istorijos seminare Teisė sukilti. Jo programa buvo surikiuota į dviejų dienų eilę pagal pagrindinį moto teisė sukilti ir pranešimų temų chronologiją. O kad istorikai neužsisklęstų savo reikaluose, jie buvo įsprausti į stiprius falangos sparnus – vedinus Gintauto Mažeikio ir Deivido Šlekio. Pirmasis pamėgino apibrėžti perversmo, sukilimo ir revoliucijos sąvokų kismą per kelis šimtus metų, o antrasis aštriai kėlė klausimus apie Lietuvos karinės doktrinos santykį su krašto gynybos tradicijomis, pasyvią karininkijos savirefleksiją ir menkus bandymus spręsti krašto gynybos problemas, pasitelkiant akademinį potencialą.

Diskusijos po šių pranešimų neleido istorikams nugrimzti (ir taip lengvai išsisukti) tik į savo tyrimų rėžius. Valdas Rakutis pabandė modernios karybos tradicijas (mūsų sukilimus ir partizanus) nukelti iki Baro konfederacijos, kuri esą atitiko idealios konfederacijos kriterijus ir turėjo akivaizdžias partizaninės kovos schemas. Tačiau Rakutis pripažino, kad mechaniškas Baro konfederacijos ir 1794 m. sukilėlių sujungimas yra sudėtingas. Nors įvykius ir vieniję panašūs laisvės šūkiai, jų turinys (naudojama taktika, karo tikslas, tėvynės sąvokos vartojimas) buvęs pernelyg skirtingas. Rimantas Miknys dar kartą parodė, kokios skirtingos gali būti vieno įvykio – 1863–1864 m. sukilimo – interpretacijos ir atmintys. Vareikis padėjo dar keletą taškų 1923 m. Klaipėdos prijungimo operacijoje, kuri, anot istoriko, yra viena svarbiausių mūsų karinių sėkmės istorijų („žygis, formuojantis tautą“), net jei aiškiai žinome, kad operacijoje nedalyvavo nė vienas tikras krašto sukilėlis.

Česlovas Laurinavičius 1920 m. Żeligowskio „sukilimą“ nušvietė plačiomis regiono geopolitinėmis spalvomis ir pateikė įdomią įžvalgą, kad konfliktą dėl Vilniaus lėmė ne tik geopolitika, bet ir pernelyg valstietiškas Lietuvos požiūris į miestą kaip objektą apskritai. Vaičenonis susitelkė į 1926 m. perversmą ir panarstė perversmininkų (karininkijos) veiklą slaptoje karininkų sąjungoje ir karo mokslo draugijoje iki lemtingosios gruodžio nakties. Kęstutis K. Girnius metodiškai skrupulingai suskirstė ir schematiškai pavaizdavo įvairius partizaninius karinius konfliktus, o Lietuvos (partizanų) atvejį įvardijo karu, kuris, atsižvelgiant į formalius ir itin nepalankius geopolitinius bei militarinius kriterijus, apskritai neturėjo prasidėti. Todėl nepalanki situacija nulėmė ir mūsų partizanų kovos taktikos pasirinkimą – kuo ilgiau išsilaikyti ir naikinti okupacijos atramą provincijoje (kova su kolaborantais).

Kaip matyti, renginyje dalyvavo ir senieji karo istorijos vilkai, ir minėtų mokslininkų-akademikų bei karių-tyrėjų neoficialių stovyklų vadovybės, ir mokslininkai, kuriems karo istorija visuomet šalia, o svarbiausia – keliolika doktorantų iš įvairių Lietuvos universitetų. Pastarųjų kaip niekad daug šiuo metu užsiima karo istorijos ar su ja susijusiais tyrimais, tad galima prognozuoti, kad po trejų ar ketverių metų situacija šioje srityje turėtų keistis iš esmės. Tą liudija ne tik jų skaičius, bet ir ne kartą kryžminę ugnį seminaro metu sukėlę klausimai ir komentarai.

Žvelgdami į šią įvairialypę seminaro auditoriją ir kiek anksčiau išryškintas karo istorijos problemas, neturėtume labai nerimauti. Akivaizdu, kad karo istorijos tyrimai netrukus aprėps ir spręs daug rimtesnius klausimus nei buvo sprendžiama per pastarąjį dešimtmetį.

(1) 2016 m. VU Istorijos fakultetas ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas inicijavo pirmąjį (ir ateityje kasmetiniu turėsiančiu tapti) karo studijų seminarą Partizanų karas: gynybos ramstis ar silpnesniųjų jėga?

Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 7

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis