Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Okupuotos Lietuvos diplomatai – tarnyboje iki gyvos galvos

Leidykla „Versus aureus“ išleido Astos Petraitytės-Briedienės knygą „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983)“. 15min.lt skaitytojams – ištrauka iš knygos „Tarnyboje iki gyvos galvos“.
Stasys Lozoraitis senjoras (dešinėje) su žmona Vincenta Romoje
Stasys Lozoraitis senjoras (dešinėje) su žmona Vincenta Romoje
Knygos viršelis/Knyga „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940-1983)“
Knygos viršelis/Knyga „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940-1983)“

Pasikeitimai – tik po mirties

Po SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos Lietuvos diplomatinės tarnybos nariai  buvo išimtis tiek tarp svetimųjų, tiek tarp savųjų. Jos sudėtis buvo susiformavusi dar nepriklausomybės metais. Dauguma vyresniosios kartos diplomatų galvojo, kad Paryžius, Londonas ar Bernas bus jų paskutine rezidavimo vieta. Po ilgametės tarnybos jie tikėjosi garbingai pasitraukti į užtarnautą poilsį, mėgautis susikurta gerove Lietuvoje ar užsienyje. Jaunesniosios kartos diplomatai ketino kilti karjeros laiptais ir taip užimti pasitraukusiųjų vietas. Tačiau Lietuvos okupacija juos visus tarsi įkalino.

Po Lietuvos okupacijos diplomatų, likusių LDT, būryje pasikeitimai vykdavo beveik tik mirties atveju. Tad jiems, kaip ir kitiems Pabaltijo šalių diplomatams, dirbusiems vienoje vietoje, teko kovoti su „profesinėmis ligomis“: diplomatinėje praktikoje ilgas diplomato rezidavimas vienoje šalyje vadinamas „diplomatiniu sindromu“, kai nevalingai pradedama atstovauti ne savo, o priimančiai šaliai.

LDT narių iš esmės nepalietė 1961 ir 1963 metais priimtos Vienos konvencijos dėl diplomatinių ir konsulinių santykių. Nuo 1961 metų įsigaliojus Vienos konvencijai, diplomatiniai rangai „susiaurėjo“ iki ambasadoriaus ir charge d’affaires titulų. Pastarųjų skyrimams užtekdavo tik užsienio reikalų ministro parašo. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje nebuvo nei vienos ambasados ir ambasadoriaus, nes jų skyrimui reikia valstybės vadovo įsakymo.

Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pasiuntinybėse dirbo apie šimtas pasiuntinybių ir konsulato personalo narių. 

O Antrojo pasaulinio karo metais LDT personalą sumažinus iki dviejų narių viename poste, paprastai pasiuntinybės vadovo ir jo patarėjo, pastarasis liko tik patarėju (o ne karo, kultūros ar spaudos patarėju, kaip įprasta tarptautinėje diplomatijoje). Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ambasadorių rangai buvo suteikti S.Lozoraičiui (jaunesniajam), K.Lozoraičiui, V.Balickui, A.Simučiui.

Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pasiuntinybėse dirbo apie šimtas pasiuntinybių ir konsulato personalo narių. Tų metų rudenį liko tik apie trisdešimt pasiuntinybėse ir konsulatuose likusių ir išlikusių diplomatų. Daugelis jų į savo rezidavimo vietas buvo paskirti Lietuvos užsienio reikalų ministro S.Lozoraičio siūlymu dar 1934–1938 metais. Pastebėsime, kad ne vienas jų, jau okupacijos metais rašytuose privačiuose laiškuose S.Lozoraičiui nuoširdžiai dėkodavo už anuomečius paskyrimus į jų pageidaujamas vietas ar iš viso grąžinimą į LDT.

Persikėlimas į kuklesnius namus

Todėl jau pirmaisiais Lietuvos okupacijos mėnesiais, siekdamas užtikrinti pripažįstamų pasiuntinybių veiklą S. Lozoraitis siūlė šioms išnuomoti diplomatines patalpas ir keltis į kuklesnius namus ar butus. Tačiau jis buvo prieš patalpų pardavimą, nes tam reikėjo Vyriausybės įgaliojimo. Apie likusiąsias arba „netikrąsias“, jis manė, kad geriau turėti nors ir suvaržyto veikimo pasiuntinybes, nei jokių.

Antrojo pasaulinio karo metų diplomatų tarnybinėje korespondencijoje būta ir tokių, į netolimą ateitį orientuotų frazių, kaip pasižadėjimas grąžinti paprastai pinigų sumą, suteiktą įvairiems tikslams (gydymui, persikėlimui į kitą kraštą ir pan.), „grąžinti, jei to pareikalautų susidariusi Lietuvos Vyriausybė“.

S. Lozoraitis dalį pasiuntinybės prie Kvirinalo baldų perdavė privatiems asmenims ar lietuvių organizacijoms Italijoje su gavėjų pasižadėjimais juos, kaip valstybinį turtą, vėliau grąžinti. Ir jei diplomatai savo ypatingo asmeninio išskirtinumo nepajuto dar vykstant Antrajam pasauliniam karui, tai netrukus po to jie suprato visą savo padėties tragizmą: juos pripažįsta, bet tik juos.

Skyrimo tvarką lėmė svetimieji

Pastebėsim, kad tokia padėtis pačios LDT viduje turėjo vieną privalumą: lyg neliko baimės būti atšauktam, prarasti savo postą. Nes būti paskirtas į diplomatines pareigas ar pakilti karjeros laiptais galėjo tik asmuo, kuris dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje iki 1940 metų birželio 15 d., tai yra iki netenkant nepriklausomybės.

Tai buvo personalijas lemiantis veiksnys per visą LDT veiklos istoriją. Tačiau iš kitos pusės: nors daugiausia diplomatinių postų buvo prarasta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau tokių pat skaudžių praradimų būta ir taikos metais (pavyzdžiui, Argentinoje ar Brazilijoje). Tai tik didino LDT narių atsargumą. Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais ambasadorius V. A. Dambrava dėl to kritikavo LDT: „Nebuvo konkretaus plano ieškoti būdų diplomatinės tarnybos gretoms plėsti, galvoti, kas bus po 50 ar 100 metų. Pasyvi fizinio išlikimo taktika ateities perspektyvų neskaidrino“.

Tačiau ši „taktika“ buvo padiktuota, pirmiausia, svetimųjų, tai yra diplomatus dar pripažįstančių valstybių. Tiesa, vėliau JAV administracija sutiko, „kad Baltų diplomatais gali būti skiriami ir asmenys, kurie 1940 metais nebuvo diplomatinėje tarnyboje.“. Bet tai jau buvo 1980 metai...

Užsidariusi tarsi mažyčiuose šeimyniniuose klanuose, LDT išoriškai buvo vieninga. Tad tai leido net šiek tiek idealizuoti pačius diplomatus, jų veiklą, padidinti jų patriotizmo laipsnį ir pasiaukojimo naštą.

Užsidariusi tarsi mažyčiuose šeimyniniuose klanuose, LDT išoriškai buvo vieninga. Tad tai leido net šiek tiek idealizuoti pačius diplomatus, jų veiklą, padidinti jų patriotizmo laipsnį ir pasiaukojimo naštą. Tačiau reikia pasakyti, kad LDT „virtuvė“ buvo gana triukšminga. Išlikę diplomatų archyvai atskleidžia ne vieno jų asmeninius troškimus ir ambicijas, siekį sureikšminti savo postą. Ne paskutinį vaidmenį vaidino visų jų individualizmas bei gebėjimas kolektyviai dirbti ir, žinoma, pinigai.

Greta visų neįprastų sąlygų LDT turėjo dar vieną problemą: personalo išlaikymą postuose. Pirmaisiais po Lietuvos okupacijos mėnesiais beveik visi vėliau likę dirbti diplomatai iš pradžių buvo pasirengę arba grįžti į Lietuvą, arba atsisakyti savo veiklos. Rezidavusieji Vakarų Europoje ketino emigruoti, pirmiausia, į JAV. Tad jau Romos pasitarimuose dalyvavę diplomatai ėmėsi šiokios tokios drausmės ir nusprendė, kad „Lietuvos Pasiuntiniai ir
Pasiuntinybių personalas turi iki karo pabaigos likti sostinėse, kur jie akredituoti ir toliau rūpintis Lietuvos reikalais, kaip kur vietos sąlygos leidžia.“

Pasitraukimas ir jo motyvai

Reikia pasakyti, kad visų jų pasitraukimo motyvai buvo skirtingi. Tad neabejotina, kad šią problemą nuolat turėjo spręsti LDT šefas S. Lozoraitis, kurio planuose taip pat buvo JAV.

Mintis S. Lozoraičiui keltis į JAV kilo pirmosiomis sovietinės okupacijos dienomis, nes jo rankose buvo valstybiniai įgaliojimai, kuriems saugiausiai turėjo būti laisvajame pasaulyje ir kuo toliau nuo karo frontų. Tačiau karo metais S. Lozoraičiui išvykti į JAV taip ir nepavyko.

Viena priežasčių – JAV valstybinės institucijos neleido į šalį įvažiavusiesiems užsiimti politine veikla. Antra, sunkiau įžvelgiama, – Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone vadovas P. Žadeikis, kuris ir S. Lozoraitį, ir kolegas laikė sau rimtais konkurentais. Viename laiškų apie galimybes LDT šefui įvažiuoti į JAV P. Žadeikis rašė: „Jei čion panorėtų ir galėtų laikinai atvykti p. L. [S. Lozoraitis – A. P.-B.] <...> Tokiais atvejais čia veikia nustatyta taisyklė, kad vizitoriai susilaiko nuo polit. akcijos, nesuderintos su Pas-bės linija.“

Kitaip tariant, P. Žadeikis lyg sudarydavo kliūtis bet kuriam savo kolegai atvykti į JAV. Cituojant pulk. Kazį Grinių, „visos p. Loz. pastangos čia atvykti, atsimušė į Povilo [P. Žadeikis – A. P.-B.] nenorą bet ką čia įsileisti, ypatingai, normale-teisine tvarka investuotus viršininkus.“

Mėgino į JAV pasitraukti dr. J. Šaulys, E. Turauskas, R. Skipitis. Dėl pastarojo atvykimo į JAV P. Žadeikis net pyko, dėl ko S.Lozoraitis stebėjosi. Tokia P. Žadeikio „politika“ galėjo būti ne vien tik dėl konkurencijos. Jis galėjo numatyti ir tai, kad kiekvieno atvykusio į Valstijas laukia tokia pati „politinė mirtis“, kaip ir prezidento. Priežastis, kodėl JAV VD delsė metus atsakyti dėl S. Lozoraičio įvažiavimo į JAV, P. Žadeikis viename iš laiškų argumentavo amerikiečių ir sovietų tarpusavio santykiais, ypač Antrojo pasaulinio karo metų pabaigoje ir po jo, kai S. Lozoraičio „atsiradimas W-ne [Vašingtone – A. P.-B.] duotų rusams progos pulti Dep-tą ir statyti naujus ir drastiškus reikalavimus“. Be šios priežasties, P. Žadeikis tame pačiame laiške paminėjo ir dar vieną priežastį: nėra pinigų papildomam pasiuntinybės personalui.

Po Lietuvos okupacijos į JAV ketino pasitraukti P.Klimas, dr. J. Šaulys, E.Turauskas. Tad P. Žadeikis vis kreipdavosi į JAV VD dėl jų įvažiavimo vizų. Žinoma, perspėdamas, kad jei ir būtų leidžiama įvažiuoti į JAV, tai garantijų dėl tarnybos ir kokio nors posto net negali būti, nes JAV buvo įvedusi apribojimus: neleisti įvažiuoti į šalį užsienio diplomatams, kurie nėra akredituoti JAV.

Pastebėsime, kad taip taip buvo užkirstas kelias ir įvairių egzilinių vyriausybių įsikūrimui ar susikūrimui pačiose JAV. P.Klimas ir E. urauskas ketino vykti savo lėšomis, kaip ir dr. J.Šaulys. Nors pastarasis iš pradžių ketino ten patekti kaip oficialus asmuo.

1942 m. birželio 6 d. P.Žadeikis telegrama dr. J.Šauliui pranešė: „Jei dar tebesi pasiryžęs atvykti Amerikon šešiems mėnesiams tai pranešu, kad Amerikos vyriausybės bendroji įsileidimo sąlyga yra, kad turėsit savo veikla atvykęs Amerikon subordinuoti Pasiuntinybei stop Kliperio pirmenybe ir kitais dalykais rūpinsiuos tiktai gavęs iš Tamstos patvirtinimą pasiryžimo keliauti.“

Po kelių mėnesių P.Žadeikis tuo pačiu reikalu telegrafavo dr. J. Šauliui, pranešdamas, kad įteikė JAV valstybės departamentui prašymą dėl įvažiavimo vizos nurodydamas oficialų kelionės tikslą – pasitarti su Lietuvos pasiuntinybe Vašingtone dėl Lietuvos politinės padėties.

Šie epizodai lyg leidžia įtarti, kad dr. J. Šaulys, buvęs kiek pasyvus diplomatas (tiek paskutiniais nepriklausomybės metais, tiek po okupacijos) perėmė iš LDT šefo pareigas ne vien dėl karo stovio ir todėl negalėjimo susisiekti likusiems LDT nariams su S. Lozoraičiu Romoje. Nes nuo 1943 metų pradžios dr. J. Šaulys susisiekė diplomatinės tarnybos reikalais su JAV rezidavusiaisiais tik kelis kartus. P. Žadeikis savo artimam bičiuliui B. K. Balučiui rašė, kad dr. J. Šauliui išvykti sukliudė Prancūzijos okupacija.

Tačiau dr. J. Šaulys savo ketinimų neatsisakė ir vėliau, jau karo pabaigoje. „Visai konfidencialiame“ laiške vyskupui Pranciškui Būčiui jis prašė dvasiškio pagalbos persikelti gyventi į JAV, kur galėtų dirbti Tėvų Marijonų mokykloje (kur jau dirbo iš Romos atvykęs A. Vaičiulaitis, iki tol dirbęs Lietuvos pasiuntinybėje prie Kvirinalo) ir tvarkyti savo gausų archyvą. S.Lozoraitis, manė, kad būtų geriau, jei bent esantieji Šveicarijoje pasiliktų ten dar kurį laiką.

Po metų E. Jatulis buvo ištremtas į Sverdlovską, ten nuteistas 10 metų kalėti už tai, kad 1940 metais negrįžo į Lietuvą, buvo prieš sovietinę valdžią krašte ir toliau ėjo Lietuvos Respublikos konsulo pareigas.

Antrojo pasaulinio karo metais Vakarų Europoje rezidavę Lietuvos diplomatai turėjo vienu motyvu pasitraukti iš tarnybos daugiau, nei jų kolegos anapus Atlanto.

Baudė ir naciai, ir sovietai

Tai iškilusi grėsmė jų ir jų artimųjų gyvybei. Diplomatai buvo sąlyginai apsaugoti nuo tiesioginių karo frontų pavojų (nors ir S.Lozoraičiui, ir B.K.Balučiui ne kartą teko būti slėptuvėse nacių atskrydžių metu), tačiau jie nebuvo apsaugoti nuo nacių ir sovietų persekiojimo ir įkalinimo, kaip tai nutiko Lietuvos pasiuntiniui Prancūzijoje P.Klimui (suimtas ir kalintas iš pradžių nacių, vėliau sovietų) ir Lietuvos konsului Charbine (Mandžiūrija) Eduardui Jatuliui, kuris, 1945 metais sovietams užėmus Mandžiūriją, buvo suimtas ir atvežtas į Vilnių.

Po metų E. Jatulis buvo ištremtas į Sverdlovską, ten nuteistas 10 metų kalėti už tai, kad 1940 metais negrįžo į Lietuvą, buvo prieš sovietinę valdžią krašte ir toliau ėjo Lietuvos Respublikos konsulo pareigas.

Tačiau iš LDT ketino pasitraukti ir „amerikiečiai“. 1940 m. gruodžio–1941 m. balandžio korespondencija tarp Lietuvos konsulo A. Simučio, Lietuvos generalinio konsulo Niujorke J. Budrio, Lietuvos garbės konsulo Toronte G. L. P. Grant-Siuttie’o, JAV vicekonsulų Kanadoje Paulo C. Seddicumo ir E. M. Hoyto rodo, kad A. Simutis mėgino gauti vizą išvykti gyventi į Kanadą.

Amerikos trauka

Pirmaisiais sovietų okupaciniais mėnesiais į JAV norėjo vykti ir dr. A. Gerutis apie tai užsiminęs pokalbio metu su diplomatu J. Savickiu. Tačiau po dviejų metų, dabar jau E. Turauskui prasitarus „orientuojuos grįžti Lietuvon“, dr. A. Gerutis pasakė, kad jis apie tai svarsto jau seniai.

Grįžti į Lietuvą dar 1940 metų vasarą ketino ir J.Savickis, taip pat B. K. Balutis (remiantis subjektyviomis Lietuvos pasiuntinybės Londone patarėjo H.Rabinavičiaus pro memoria, tuo metu „p. Balutis visiems Pas-ės bendradarbiams natūraliai reiškė, kad, jei naujoji valdžia jį šauks Lietuvon, jis grįš. Jam visvien, kad ir būtų komunistinė valdžia, tik kad ji būtų lietuviška valdžia. <...> jis esąs pasakęs, kad jis senas žmogus, jam nėra ko bijoti, jei jį suims, tai ką? Bus tik lietuvybei pasitarnauta.

Jis tada labai dejavo kasdien, kad kasoje nėra pinigų. Kai reiks Pas-ę likviduoti liks tik keli šimtai svarų. Bet kai atėjo beveik 11 tūkstančių svarų, Pas-ės kasoje be to buvo dar keli tūkstančiai, jo visas ūpas pasikeitė, tik jis pradėjo neišmintingai peštis su personalu del atlyginimo. <...> Kai atėjo p. Lozoraičio kokia tai telegrama apie personalo atlyginimą, jis niekam apie tai nieko nepasakė. Jis pats parašė atsakymą, kad neva „viskas gražiai Londone likvidavosi...“).

LDT šefas sprendė ne tik personalo išlaikymo darbo vietose, bet ir ten vykusius tarpusavio konfliktus. Ko gero, ryškiausi būtų lokalūs, šalimais dirbusių kolegų nesutarimai: Šveicarijoje – tarp dr. J. Šaulio ir E. Turausko, o pastarasis nesutarė ir su plk. K. Škirpa, JAV – tarp P. Žadeikio ir J. Kajecko, po to tarp pastarojo ir A.Simučio.

Šis, remiantis jo paties archyvu, nuolat konfidencialiai skųsdavosi LDT šefui J.Kajecko elgesiu, ypač sprendžiant finansų ir konsulato personalo klausimus. Didžiojoje Britanijoje nesutarimų būta tarp B. K. Balučio ir V. Balicko. Darbinių trinčių ir nesusipratimų būta ir Švedijoje, kuri pripažino Baltijos valstybių inkorporaciją į Sovietų Sąjungos sudėtį, nepaisant organizuoto priešinimosi. „Vietiniai“ konfliktai vyko ir Pietų Amerikoje. Dėl jų taip pat buvo kreipiamasi į LDT šefą.

Reikia pasakyti, kad didesnė kolegiška trintis daugiau pastebima pirmaisiais okupacijos ir pokario metais. Skurdžios archyvinės užuominos leidžia spėti, kad S. Lozoraitis neafišuojamus Lietuvos diplomatinės tarnybos vidaus santykius reguliavo ar tvarkė žodine forma, nes iš esmės nebuvo jokių administracinių varžtų ar sankcijų, kurios kolegas drausmintų.

Kitas svarbus momentas: per visus daugiau kaip penkiasdešimt LDT veiklos metų visi jos nariai niekada nebuvo susitikę.

LDT narių amžius, kai dėl sveikatos ir mirties vis retėjo diplomatų gretos, turėjo labai didelės įtakos diplomatijai šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose. Reikia pastebėti ir tai, kad anapilin išėjo dideli savo srities profesionalai.

Nauji skyrimai iš esmės priklausė nuo finansų ir nuo užsienio šalių, kuriose rezidavo viena ar kita forma pripažįstami diplomatai, požiūrio. Taip pat buvo priverstinai laikomasi nuostatos, kad paskirti į diplomatinį postą gali būti tik dar nepriklausomybės metais diplomatiniame korpuse dirbę Lietuvos diplomatai.

Tai ypač susiaurindavo galimų kandidatų gretas. Tačiau reikia pasakyti ir tai, kad į Vakarus buvo pasitraukęs ne vienas ano meto diplomatas, kuris, bent iš pirmo žvilgsnio, atitikdavo minėtus reikalavimus: Martynas Anysas, Bronius Edmundas Dailidė ir Pranas Dailidė, Viktoras Gailius, Povilas Gaučys, Juozas Gaurilius, Česlovas Gedgaudas, Kazys Gineitis.

Karo metais keli LDT nariai naudojosi diplomatinės neliečiamybės teise ir vykdė „šmugelniko“ veiklą (finansinės operacijos valiuta, aukso ir laikrodžių kontrabanda) kartu su kitų šalių diplomatais, rezidavusiais tame pačiame Berne 

Dėl amžiaus, sveikatos ar asmeninių priežasčių (kita karjera, finansai) į diplomatinę tarnybą jie nenorėjo ar negalėjo grįžti (skirtingai nei kiti jų kolegos – paskutiniais savo gyvenimo metais į diplomatų gretas norėjo grįžti plk. K. Škirpa, taip pat iš Madagaskaro į Prancūziją persikėlęs E. Galvanauskas).

Diplomatai ir kontrabandininkai

Taip buvo prarasti diplomatiniai postai Montevideo (Urugvajuje) ir Bostone (JAV). Saugodamas gerą diplomatinės tarnybos vardą, į ją S. Lozoraitis negrąžino nei plk. Juozo Lanskoronskio, nei ypač V. Sidzikausko ir E. Turausko.

Užuominos iš pastarojo archyvo leidžia teigti, kad karo metais keli LDT nariai naudojosi diplomatinės neliečiamybės teise ir vykdė „šmugelniko“ veiklą (finansinės operacijos valiuta, aukso ir laikrodžių kontrabanda) kartu su kitų šalių diplomatais, rezidavusiais tame pačiame Berne (lenkų diplomatais A. Lados ir S. Rynievičium, taip pat Pietų Amerikos diplomatais).

E.Turauskas per tarpininkus vykdydavo valiutų operacijas, turėjo slaptus kodus, ryšininkus. Laikrodžių kontrabandos ir valiutų perpardavinėjimų žaidimuose dalyvavo ir plk. J. Lanskoronskis, nebuvęs tam labai gabus, taip pat A. Liutkus, Steponas Garbačiauskas, V. Sidzikauskas.

Susirašinėdami jie siuntas vadindavo „siuntinėliais“, „lagaminais“, „čemodanais“, o užsienio valiutas – „popieriais“, „pievomis“, „kalnynais“, „sagomis“, „guzikais“, „didžiaisiais žadeikiškiais“ (dolerius), „judomaisiais“, „su dirželiais“, „be dirželių“ . Reikia pasakyti, kad ne visi savi bei užsienio diplomatinio korpuso nariai sutikdavo dalyvauti finansinėse machinacijose, nors E.Turauskas jiems ir pasiūlydavo.

1951 metais Šveicarijoje svarstant kontrabandos bylą, kaip tokios veiklos pavyzdžiais buvo minimi lietuvių ir lenkų diplomatų vardai,

Net plk. J.Lanskoronskis šiam skundėsi, kad tokioj sunkioj veikloj jam reiktų gero pavaduotojo ir svarstė: „Diskretiškas, punktualus, labai sąžiningas būtų Bačkis, bet neapsukrus, neturi reikiamų pažinčių, nejudrus ir jo namai pilni svetimų žmonių – netinka.“

„Šmugelnikų“ veikla neliko be pėdsakų. Ji buvo prisimenama ir po karo: 1951 metais Šveicarijoje svarstant kontrabandos bylą, kaip tokios veiklos pavyzdžiais buvo minimi lietuvių ir lenkų diplomatų vardai, vėliau patekę ir į vietos spaudą. Apie tai žinojo ir LDT šefas. Todėl spręsdamas vis siaurėjančio diplomatų personalo klausimus, jis akylai saugojo gerą LDT vardą tiek nuo draugų, tiek nuo priešų ir neviešindavo tikrųjų savo sprendimo motyvų atmetant vieną ar kitą kandidatūrą.

Pavyzdžiui, 1978 m. pasirodžius informacijai apie ketinimus paskelbti B.K.Balučio dienoraščius, LDT šefas tam nepritarė, nes tai galėjo pakenkti Lietuvos laisvinimo bylai.

1991 m. sustabdžius LDT veiklą, gyvų jos narių buvo belikę vos keli. Tad koks tas LDT vieningumas? Ar jo iš viso būta? Peržiūrėjus ne vieno archyvinio dokumento tekstą, galima teigti, kad LDT vieninga buvo tik vienu atveju – ji atkakliai gynė Lietuvos valstybingumą, jo tęstinumą ir save, kaip instituciją, nuo bet kokių – savų ar svetimų – įtakų, o jos nariai atkakliai laikėsi savo įgaliojimų.

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai