Kaip rašo „War History Online“, nacistinės Vokietijos požiūris į Jungtinę Karalystę buvo gana komplikuotas. Viena vertus, naciai žavėjosi britais, jų giliomis karinėmis tradicijomis, jų užjūrio imperija ir jų palikimu Šiaurės Europoje. Naciai britus vertino kaip giminingą tautą.
Kita vertus, Didžioji Britanija buvo viena iš valstybių, pažeminusių Vokietiją Versalio sutartimi, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, ir A.Hitleris siekė už tai atkeršyti. Britanija buvo Prancūzijos, vienos iš pagrindinių Vokietijos priešininkių, sąjungininkė ir prieš Antrąjį pasaulinį karą diplomatiniais veiksmais stengėsi sustabdyti Vokietiją.
Net po to, kai britai pasiuntė savo karius ginti Prancūzijos 1940-aisiais, A.Hitleris vylėsi, kad Didžioji Britanija ir Vokietija gali pasiekti taikos susitarimą. Po Prancūzijos pralaimėjimo dar mėnesį jis nesiėmė jokių invazijos į Didžiąją Britaniją planų, laukdamas, kad britai nusileis ir susitaikys su naujai susiklosčiusia situacija. Bet greitai paaiškėjo, kad jie neketina taikytis.
Direktyva Nr. 16
1940 metų birželio 16-ąją A.Hitleris pasirašė fiurerio direktyvą Nr. 16, kurioje numatytas invazijos į Angliją planas. Planui suteiktas kodinis pavadinimas „Jūrų liūtas“ (vok. – Seelöwe). Po paskutinio nevaisingo mėginimo siekti taikos, planas pradėtas įgyvendinti.
Vokiečiai delsė visą mėnesį ir tai buvo naudinga Britanijai. Per tą laiką britai didžiuliu tempu statė savo gynybinius įrenginius ir kaupė amuniciją. Be to, laiko faktorius yra lemtingas, norint įveikti sąsiaurį. Britai tikėjo, kad jei vokiečiai nebus pasirengę iki rugsėjo vidurio, tada rudeniniai orai galės apsunkinti invaziją.
Bet vokiečiai buvo pasirengę geriau, nei manė britai, ir invazija jau buvo suplanuota rugpjūčio 25-ąją. Keturiasdešimt viena divizija kirs Lamanšo sąsiaurį, prie jų prisidės dar dvi oro desanto divizijos. Išsilaipinę dideliame pietinės Anglijos pajūrio ruože, vokiečiai apsups Londoną ir paklupdys ant kelių Britanijos vyriausybę. Tai buvo detalus ir gerai apgalvotas planas.
Laivyno parengimas
Kai buvo pradėtas burti invazijai reikalingas laivynas, vokiečiai susidūrė su pirmosiomis kliūtimis. Grosadmirolas Erichas Raederis pareiškė, kad iš visų planuojamų dalinių mažiausiai trylika divizijų negalės būti perkeltos per sąsiaurį su pirmąja puolimo banga, nes tiesiog nėra tiek tinkamų laivų. O net jeigu transporto laivų būtų užtektinai, karinis laivynas nesugebėtų visų jų apginti nuo Karališkojo laivyno. Dėl to invazijos dalinių skaičius buvo sumažintas iki dvidešimt septynių divizijų, iš plano buvo išbraukta ir Devono okupacija.
Besiruošiant invazijai buvo rasta sumanių sprendimų įvairioms iškilusioms problemoms. Pavyzdžiui, tankai buvo hermetizuoti ir aprūpinti šnorkeliais, kad galėtų būti išmesti dešimties metrų gylyje ir patys iš vandens išvažiuotų į pakrantę. Prancūzijos pakrantė tarp Bulonės ir Sangato buvo apstatyta artilerijos baterijomis, galinčiomis apšaudyti Anglijos pakrantę ir suteikti puolantiesiems paramą ugnimi, kurios negalėjo suteikti karinis laivynas.
Kaip ir sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje 1944-aisiais planas, operacijos „Jūrų liūtas“ planas buvo paremtas drąsa ir išradingumu.
Direktyva Nr. 17
Net ir su Prancūzijos pakrantės artilerija Vokietijos kariuomenė ir laivynas nebūtų sugebėjęs suduoti pakankamai stipraus smūgio britų gynybinėms pozicijoms invazijos metu. Tam buvo būtina ir parama iš oro – masyvios britų pakrantės gynybinių įtvirtinimų atakos tokiais bombonešiais kaip „Junkers Ju 87 „Stuka“. Be tokios paramos išsilaipinę vokiečiai būtų atsidūrę sunkioje padėtyje.
Tai reiškė, kad vokiečiams reikėjo viršenybės ore. Be jos, britų naikintuvų pilotai ir jų sąjungininkai, kurie pasitraukė iš tokių okupuotų šalių kaip Prancūzija ir Lenkija, galėtų atakuoti atskrendančius bombonešius. Kovodami virš savo teritorijos, britai galėtų operatyviai persigrupuoti ir nuolat atakuoti vokiečių lėktuvus, trukdydami taktinio bombardavimo antskrydžiams.
Tad A.Hitleris rugpjūčio 1-ąją pasirašė fiurerio direktyvą Nr. 17, kuria įsakė liuftvafei, Vokietijos karinėms oro pajėgoms, imtis staigaus Karališkųjų oro pajėgų sunaikinimo.
Mūšis dėl Britanijos
Liuftvafė smarkiai suintensyvino savo reidus į Britaniją ir nuo rugpjūčio 8-osios kasdien ėmė siųsti po pusantro tūkstančio lėktuvų bombarduoti britų radarų stočių ir aerodromų. Mūšis dėl Britanijos prasidėjo.
Britai turėjo technologinį pranašumą dėl savo pažangių radarų sistemų. Be to, kovodami virš savo teritorijos jie susirinkdavo numuštus bet išsigelbėjusius savo pilotus. Tačiau vokiečių atakų įniršis pradėjo duoti vaisių. Rugsėjo pradžioje gyvybiškai svarbūs aerodromai buvo išvarpyti bombų kraterių ir nebenaudotini. Lėktuvai buvo prarandami ir danguje, ir ant žemės, tad ėmė trūkti tiek lėktuvų, tiek ir jų pilotų.
Atakų pobūdis pasikeitė po rugpjūčio 24-osios nakties reido, kai vokiečių lėktuvas atsitiktinai numetė bombas ant gyvenamosios Londono dalies. Winstonas Churchilis įsakė surengti atsakomuosius smūgius į Berlyną ir tai atitraukė A.Hitlerio dėmesį nuo Karališkųjų oro pajėgų. Abi pusės įniko bombarduoti viena kitos miestus, o ne oro bazes. Karališkosios oro pajėgos buvo išgelbėtos.
Rudens invazija
Nors oro karas privertė atidėti sausumos įsiveržimą, operacijos „Jūrų liūtas“ nebuvo atsisakyta. Nauja patikslinta invazijos data – rugsėjo 24-oji. Tuo metu vokiečių laivynas Lamanšo sąsiauryje surinkinėjo britų minas ir dėliojo savo minas, siekdamas užtikrinti planuojamų invazijos maršrutų saugumą.
Bet vokiečių minininkai patyrė didelių nuostolių ir tai buvo didesnės problemos simptomas. Be viršenybės ore, invazija buvo pernelyg rizikinga. Rugsėjo 14-ąją A.Hitleris invazijos datą perstūmė į rugsėjo 27-ąją, paskutinę dieną, kai buvo prognozuojamos dar tinkamos oro sąlygos. Rugsėjo 17-ąją „Jūrų liūtas“ buvo atidėtas neapibrėžtam laikui, o rugsėjo 19-ąją buvo duotas nurodymas išsklaidyti laivyną, siekiant išvengti priešo bombonešių atakų.
Kai kitų metų pavasarį oras vėl pasitaisė, A.Hitlerio dėmesys jau buvo nukrypęs į Rytus, į būsimą karą su Sovietų Sąjunga. Operacija „Jūrų liūtas“ taip niekada ir nebuvo įgyvendinta. Britanija išsigelbėjo.
