 |
| Vilniaus paveikslų galerija/Mykolas Kazimieras Pacas pastatė šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje |
Tuo metu trijų Pacų rankose atsidūrė svarbiausios Lietuvos pasaulietinės ir bažnytinės pareigybės. Kristupas Zigmantas tapo LDK kancleriu, jo brolis Mikalojus Steponas – Vilniaus vyskupu, o jų pusbrolis Mykolas Kazimieras – LDK etmonu ir Vilniaus vaivada.
Į politines aukštumas iškilusiems Pacams derėjo naujai parašyti giminės praeitį. Istorinio pasakojimo erdvė buvo aiški – lietuvių kilmės iš romėnų teorija, kurioje garbingas šaknis jau buvo suradę Goštautai, Radvilos, Alšėniškiai, Giedraičiai.
Derėjo suvokti giminės istorijos pradžią, nes to meto supratimu būtent pradžioje reikėjo ieškoti būsimų įvykių, reiškinių, poelgių paaiškinimo. Fiktyvios prielaidos buvo neatsiejama istorinio mąstymo dalis, reikėjo tik suderinti jas su turimais istoriniais duomenimis.
Gali būti, kad pradžią naujai Pacų tradicijai davė XVII a. vid. Lietuvos istorikas ir heraldikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius, kuris antikinės Romos paminkluose rado romėnų konsulą ir vyriausiąjį pontifiką Kosmą Paccius.
Vardo panašumas buvo stulbinantis, šiuo atradimu derėjo pasidalyti. Sekdami A.Vijūku-Kojalavičiumi, kiti rašytojai palaipsniui sukūrė išsamią Pacų kilmės iš Italijos genealogiją. Padaryta išvada, kad su Palemonu atvykusio romėnų senatoriaus Varono Pazzi giminaičiai liko Romoje, o jų palikuonys yra dabartiniai italų didikai iš Pazzi giminės.
Gali būti, kad pradžią naujai Pacų tradicijai davė XVII a. vid. Lietuvos istorikas ir heraldikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius, kuris antikinės Romos paminkluose rado romėnų konsulą ir vyriausiąjį pontifiką Kosmą Paccius.
Nėra didelio reikalo spėlioti, kas pirmasis atkreipė dėmesį į stebėtiną lietuvių Pacų ir florentiečių Pazzi vardų panašumą. Tai galėjo būti ir šeiminis Italijoje ne kartą keliavusių Pacų atradimas, ir apsiskaičiusių kūrėjų pastebėjimas. Taigi šis vardų panašumas galėjo būti iškart įtikinamai paaiškintas visiems žinomo lietuvių kilmės iš romėnų pasakojimo kontekste. Vardų kombinacijos dėka Pacai sykiu sužinojo ir savo istorijos pradžią, ir įgijo kraujo giminaičių Italijoje.
Garbinga praeitis už šviesią ateitį
Taip prasidėjo asmeninė Pacų ir Pazzi pažintis ir bendravimas. Sena Florencijos patricijų giminė Pazzi XVII a. patyrė ne pačius geriausius laikus Medičių viešpataujamame mieste, tačiau galėjo atsiremti į seną ir garbingą istoriją.
Garsėjanti ir tuo metu turtingesnė Lietuvos didikų giminė jiems buvo gera dingstis pabrėžti tarptautinius ryšius. Dar 1624–1625 m. kelionės po Europos dvarus metu Steponas Pacas Florencijoje lankėsi Cosimo Pazzi namuose ir aptarė jų šeimų jungtis.
Turbūt šios kelionės pasekmė buvo Cosimo sūnaus Lorenzo Domenico atvykimas į Lietuvą, kurioje jis ketino gauti vertingų dvaro gyvenimo ir karinės veiklos pamokų. Lietuvoje jis atrado Pacus jų karjeros viršūnėje – jis kone du dešimtmečius gyveno ir veikė Stepono sūnų kanclerio Kristupo Zigmanto ir Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono bei jų pusbrolio didžiojo etmono Mykolo Kazimiero aplinkoje.
Lorenzo Domenico jautėsi esąs tikras Pacų giminaitis ir laiškuose į gimtinę lietuviškų Pacų pavardę rašydavo sau įprasta forma – Pazzi. Sykiu, o tai buvo įprasta dvaro gyvenimo dalis, laiškuose apie Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo įvykius informuodavo savo valdovus Medičius, kurie šiuose kraštuose turėjo konkrečių politinių ir ekonominių interesų.
Per savo gyvenimą ne vieną sau ir kitiems naudingą santuoką parengęs Kristupas Zigmantas Pacas pasirūpino ir itališku giminaičiu, kuris vedė Lenkijos karalienės Eleonoros dvaro damą (kaip išdidžiai laiške pažymėjo laimingas jaunikis, vestuvėse dalyvavo visa Pacų giminė). Įtakingų protektorių dėka Lorenzo Domenico gavo ir grafo titulą.
„Kraujo ryšiai“ su Vakarų Europa
Tačiau daug naudos iš šios pažinties gavo ir Pacai. Reikšminga tai, kad giminystės su florentiečiais dėka Pacai galėjo betarpiškai prisiliesti prie šventosios Marijos Magdalenos de Pazzi gerbimo. Jie skleidė šios šventosios kultą Lenkijoje ir Lietuvoje ir patys tapo „Magdalenos Pacaitės arba de Pazzi“ (kaip tuo metu rašė profesorius jėzuitas Baltazaras Dankvartas) istorijos dalimi.
Netrukus kūrybiškai buvo pritaikyti ir kiti Pazzi giminės legendinės istorijos momentai. XVII amžiaus pabaigos Pacų genealogijose šalia romėniškos kilmės atsiranda pasakojimas apie Lietuvos Pacų (vėliau jiems rasti ir vardai – Vilhelmas ir Steponas) dalyvavimą pirmajame kryžiaus žygyje, vaduojant iš turkų (akivaizdus anachronizmas,
 |
| Barokinė šv. Petro ir Povilo bažnycia Vilniuje. |
nulemtas XVII a. realijų – karų su turkais) Viešpaties kapą.
Šis siužetas Pacams buvo svarbus ir to meto įvykių fone. Didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas vadovavo LDK būriams garsiame 1673 m. Chotino mūšyje su turkais, o savo gyvenime vadovavosi baroko epochoje atgijusiu „krikščioniško riterio“ (miles christianus) idealu.
Savo funduotoje Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje jis nurodė įrengti Riterių koplyčią, kurioje saugojo ir mūšio trofėjus – du turkiškus būgnus. Riteriškais nuopelnais pagarsėjusių protėvių „atradimas“ suteikė jo karinėms pergalėms istorinę paralelę.
Romėniškas vardas
Romėniška pradžia, kryžeivių šlovė ir šventosios aureolė – iškilusi Pacų trijulė įgijo jų politinę įtaką atitinkančią pasaulietinę ir dvasinę istoriją.
XVIII amžiuje kilusios europinės „diskusijos“ dėl Pacų giminės ištakų atspindi susiformavusį luominės Europos kilmingųjų vienovės įvaizdį, kuriame savo vietą turėjo ir LDK didikų giminės.
Istorinių, literatūrinių ir hagiografinių siužetų mainai atspindi to meto komunikacijos tarp skirtingų Europos regionų pobūdį, pragmatinius dalyvių interesus ir kultūrines vertybes. Užsimezgęs asmeninis didikų ryšys tarp Florencijos ir Lietuvos yra autentiškas LDK diduomenės įsitraukimo į Europos kilmingųjų pasaulį liudijimas.
XVIII amžiuje kilusios europinės „diskusijos“ dėl Pacų giminės ištakų atspindi susiformavusį luominės Europos kilmingųjų vienovės įvaizdį, kuriame savo vietą turėjo ir LDK didikų giminės. Unijos su Lenkija epochoje vakarietiška LDK užsienio politika nebuvo tokia aktyvi kaip anksčiau. Tačiau negalima tvirtinti, kad tokios politikos neliko visai, kad ją vykdė tik lenkų diplomatai.
Tiksliau būtų teigti, kad santykiai su Vakarų Europa perėjo į kitokią stadiją, įgaudami tarpasmeninių ar tarpgimininių ryšių formą.
Pacų kilmės teorija, įvairūs su ja susiję literatūros kūriniai ir ikonografinis paveldas leidžia pajusti genealoginės tradicijos jėgą, kuri lengvai kilnojo asmenis iš vienos Europos vietos į kitą, išradingai kūrė fantastiškas giminių jungtis ir klaidino net skeptiškai nusiteikusius kritikus.
Įdomybė:
XVII a. LDK didikai Pacai netruko atrasti savo pavardės panašumo į Florencijos patricijų – Pazzi. Lietuviai ir italai ėmė bendrauti kaip tikri giminės, o tariamą kraujo ryšį sustiprino abipusiai naudingi mainai: iš vienos pusės – garbinga praeitis, iš kitos –– augantys turtai ir šviesi ateitis.
