1917 m. balandžio 10 d. 18-metė Grace Fryer pradėjo dirbti ciferblatų dažytoja Jungtinių Valstijų radžio korporacijoje (USRC) Naujajame Džersyje. Darbą ji pradėjo praėjus keturioms dienoms po to, kai JAV prisijungė prie Pirmojo pasaulinio karo. Du jos broliai išėjo kariauti, ir Grace darė ką tik galėjo, kad kaip nors padėtų kare. Ji net nenutuokė, kad naujasis jos darbas visam laikui pakeis ne tik jos gyvenimą, bet ir šalies darbuotojų teises.
Merginos-šmėklos
Paskelbus karą, šimtai darbininkų klasės moterų suplūdo į USRC, kur jos buvo įdarbintos dažyti laikrodžius ir karinių telefonų diskus su nauju elementu – radžiu. Radį Marie Curie buvo atradusi mažiau nei prieš dvidešimt metų.
Ciferblatų dažymas buvo laikomas prestižiniu darbu neturtingoms darbininkų klasės merginoms – už jį buvo mokama daugiau nei tris kartus, palyginti su įprastu gamyklos darbu. Tos, kurioms pavyko įsidarbinti, buvo vos tarp 5 proc. JAV dirbančių moterų – taip jos įgijo sau ir finansinės laisvės, kuri moterims tais laikais buvo labai retai pasiekiama.
Daugelis jų buvo paauglės, kurių mažos rankos puikiai tiko subtiliam darbui. Merginos skleidė žinią apie savo darbo gerumą ir dažnai į jį atsivesdavo savo drauges ar šeimos nares. Dažnai toje pačioje vietoje dirbdavo net kelios seserys.
Radžio švytėjimas buvo viena iš priežasčių, kurios taip viliojo į darbą. Greitai dažytojos buvo pradėtos vadinti „merginomis-šmėklomis“, nes kai pabaigdavo savo pamainą, jos pačios jau švytėdavo tamsoje. Merginos mokėjo tuo pasinaudoti – į darbą eidavo su savo gerosiomis suknelėmis, kad paskui vakare švytėtų šokių aikštelėje. Jos net radžio užsitepdavo ant dantų, kad jų šypsenoms negalėtų niekas atsispirti.
Greitai dažytojos buvo pradėtos vadinti „merginomis-šmėklomis“, nes kai pabaigdavo savo pamainą, jos pačios jau švytėdavo tamsoje.
Grace ir jos kolegės visiškai pakluso nurodymams, kaip reikėtų dažyti mažyčius ciferblatus, kurie būdavo ir vos 3,5 cm pločio. Merginoms buvo pasakyta teptuką įsidėti tarp lūpų, kad galėtų idealiai nudažyti mažas detales. Kaskart, kai jos jį pakeldavo prie burnos, nurydavo šiek tiek švytinčių žalių dažų.
Tiesa ir melas
„Pirmas dalykas, ko paklausėme – ar tai nekenkia mums?, – prisiminė Mae Cubberley, kuri išmokė ir Grace, kaip dažyti su teptuku lūpose. – Natūralu, kad nenori nieko dėti į burną, kas gali tau pakenkti. Vadybininkas ponas Savoy'us sakė, kad tai nepavojinga ir kad mums nereikia bijoti.“
Tačiau tai buvo netiesa. Nuo tada, kai buvo atrastas šis švytintis elementas, buvo žinoma, kad jis kenkia. Pačią Marie Curie nudegino radiacija, kai ji dirbo su radžiu. Žmonės mirė nuo apsinuodijimo juo dar gerokai prieš tai, kai ciferblatų dažytojoms buvo nurodyta dėtis teptukus tarp lūpų. Būtent dėl to vyrai radžio įmonėse dirbdavo su švininėmis prijuostėmis laboratorijose, o radį imdavo su specialiomis žnyplėmis. Tačiau dažytojoms merginoms apie tai net nebuvo užsiminta, joms nesuteikta jokių apsaugos priemonių. Priešingai, joms net sakydavo, kad radis pridės raudonio skruostuose.
To priežastis – tuo metu buvo manyta, kad nedideli kiekiai radžio yra netgi naudingi sveikatai. Žmonės gerdavo radžio vandenį, jo būdavo dedama į kosmetiką, sviestą, pieną, dantų pastą. Laikraščiuose skelbta, kad šis elementas prailgina gyvenimą. Tačiau toks įsitikinimas buvo grįstas tyrimais, kuriuos atliko tos pačios radžio įmonės, kurios pelnėsi iš jo. Jos ignoravo visus perspėjamuosius ženklus.
1922 m. viena iš Grace kolegių – Mollie Maggia – turėjo išeiti iš darbo, nes susirgo. Mergina nežinojo, kas jai yra. Iš pradžių jai pradėjo skaudėti dantį, jį ištraukė odontologas. Tačiau vėliau pradėjo skaudėti šalia buvusį dantį – jį taip pat teko išrauti. Ištrauktų dantų vietose vėrėsi itin skausmingos žaizdos – pritvinkusios kraujo ir pūlių. Tuomet merginai prasidėjo ir dideli skausmai galūnėse – jie buvo tokie nepakeliami, kad ji nebegalėjo paeiti. Gydytojas manė, kad tai reumatas – jai tiesiog išrašė aspirino ir išsiuntė namo.
1922 m. gegužės mėnesį Mollie situacija jau buvo siaubinga. Ji buvo netekusi daugumos dantų, o paslaptinga infekcija plito. Jos apatinis žandikaulis, burnos viršus, netgi dalis kaulų aplink ausis buvo virtę tarsi viena didele votimi. Tačiau tai dar buvo ne baisiausia – kai odontologas, apžiūrėdamas dantis, nestipriai stuktelėjo į žandikaulį, jis sulūžo jo rankose. Rašoma, kad žandikaulį jis pašalino „ne operacijos būdu, o paprasčiausiai pirštais išėmė iš burnos“.
Tačiau tai dar buvo ne baisiausia – kai odontologas, apžiūrėdamas dantis, nestipriai stuktelėjo į žandikaulį, jis sulūžo jo rankose.
Mollie tiesiogine to žodžio prasme iro. Ir ji nebuvo vienintelė – Grace Fryer taip pat pajuto problemas su žandikauliu, jai prasidėjo kojos skausmai. Kaip ir kitoms su radžiu dirbusioms merginoms.
1922 rugsėjo 12 d. paslaptinga infekcija, kuri pradėjo žaloti Mollie mažiau nei prieš metus, išplito į jos plaučius. Ji apėmė kaklo veną, ir tą dieną 17 val. vakaro merginos burna prisipildė kraujo – ji nukraujavo taip greitai, kad slaugė negalėjo nieko padaryti. Mollie tebuvo 24-eri. Medikai negalėjo pasakyti, kokia paslaptinga liga ją pražudė, ir jos mirties liudijime klaidingai buvo įrašyta, kad Mollie mirė nuo sifilio.
Mollie buvo pirmoji, žuvusi nuo šios infekcijos, tačiau viena po kitos mirė ir kitos jos kolegės.
Bandymas viską paslėpti
Merginų darbdavys – USRC – beveik dvejus metus neigė, kad yra kaip nors susijęs su mirtimis. Kai įtarimai (kuriuos įmonė ilgai vadino gandais) pradėjo kenkti verslui, 1924 m. USRC galiausiai sutiko leisti ekspertui įvertinti, ar yra ryšys tarp merginų mirčių ir ciferblatų dažytojų darbo.
Priešingai nei įmonės anksčiau atlikti tyrimai, šįkart buvo pradėtas nepriklausomas tyrimas. Kai ekspertas patvirtino, kad yra ryšys tarp radžio ir merginų ligos, įmonės prezidentas įsiuto. Užuot pripažinęs išvadas, jis sumokėjo už naują tyrimą, kurio išvados buvo visiškai priešingos. Jis taip pat melavo Darbo departamentui, kuris pradėjo tyrimą, apie pirminio tyrimo verdiktą. Jis viešai piktinosi, kad merginos dėl savo ligos nori apkaltinti įmonę, ir atmetė bet kokius jų prašymus dėl finansinės paramos gydymo sąskaitų apmokėjimui.
Šviesa, kuri nemeluoja
Pirminė ataskaita buvo beveik numarinta. Merginos tuomet susidūrė su dideliu iššūkiu – įrodyti ryšį tarp paslaptingos jų ligos ir radžio, kurį jos kasdien nurydavo šimtus kartų. Jos siekė paneigti plačiai paplitusią nuomonę, kad radis yra saugus.
Iš tikrųjų, tik tada, kai su tokiais pačiais simptomais mirė pirmasis vyras iš radžio įmonės, ekspertai galiausiai pradėjo rimtai žiūrėti į kaltinimus. 1925 m. gydytojas Harrisonas Martlandas užtikrintai ir visiems laikams įrodė, kad radis apnuodijo merginas.
Jis taip pat paaiškino, kas vyko merginų kūnuose. Dar 1901 m. buvo atrasta, kad radis gali stipriai pakenkti žmonėms, jeigu prie jo prisiliečiama. Pierre'as Curie kartą pažymėjo nenorintis būti viename kambaryje su kilogramu gryno radžio, nes manė, kad jis nudegintų visą odą nuo jo kūno, sugadintų akis ir tikriausiai jį pražudytų. H.Martlandas atrado, kad kai radžio yra suvartojama per burną, net ir mažiausias jo kiekis padarytų tūkstančius kartų didesnę žalą.
Nurytas radis nebūdavo niekaip pašalinamas iš organizmo. Jis kaupėsi ir spinduliavo nuolatinę radiaciją, kuri merginų kaulus – žandikaulius, stuburus, kojas – vertė koriais.
Iš merginos kūno sklindanti šviesa būdavo ženklas, koks likimas jos laukia.
Šiurpu buvo ir tai, kad pažeisti kaulai pradėdavo švytėti – nuo juose esančio radžio. Šviesa nemelavo. Kartais ta akimirka, kai mergina suprasdavo apsinuodijusiu radžiu, būdavo tada, kai ji save pamatydavo naktį veidrodyje. Iš merginos kūno sklindanti šviesa būdavo ženklas, koks likimas jos laukia.
H.Martlandas taip pat suvokė, kad apnuodijimas yra mirtinas. Kadangi radis būdavo organizme, jo iš ten niekaip nebūdavo galima pašalinti.
Kova
Nepaisant radžio industrijos mėginimų diskredituoti H.Martlando darbą, jo išvados buvo plačiai viešinamos – prie to labiausiai prisidėjo pačios merginos, kurios vienijosi į bendrą kovą su neteisybe. Jos turėjo ir altruistinį motyvą – tuo metu dar šimtai merginų dirbo ciferblatų dažytojomis visose JAV. „Jau nebe aš pati sau rūpiu, – kartą sakė Grace Fryer. – Aš galvoju apie šimtus merginų, kurioms tai gali būti pavyzdys.“
Kovai su radžio industrija vadovavo Grace. Nepaisant to, kad begalė advokatų atsisakydavo imtis jų bylos, ji nenuleido rankų. Vieni teisininkai netikėdavo merginų teiginiais, kiti bijojo stoti prieš galingas radžio korporacijas, kiti jautėsi nepasirengę teisinei kovai, kuri reikalaus keisti įstatymus.
Tuo metu apsinuodijimas radžiu dar nebuvo pripažintas liga, dėl kurios jos gali gauti kompensaciją – jos buvo pirmosios su šiais simptomais. Merginos teisinių veiksmų taip pat turėjo imtis per dvejus metus, kitaip galios senaties terminas. Bet apsinuodijimas radžiu yra klastingas – daugelis merginų pradėjo jaustis blogai tik po penkerių metų darbe. Atrodė, kad jos įstrigo teisiniame akligatvyje, tačiau Grace buvo profsąjungos atstovo dukra ir buvo pasiryžusi kovoti už teisybę.
Galų gale 1927 m. jaunas teisininkas Raymondas Berry sutiko imtis bylos, ir Grace su dar keturiomis bendradarbėmis atsidūrė tarptautinio dėmesio susilaukusio teismo proceso centre. Tačiau jų laikas greitai seko – medikų teigimu, merginoms liko gyventi maždaug keturi mėnesiai, o USRC siekė kuo labiau vilkinti teisines procedūras. Dėl to galiausiai Grace ir jos kolegės buvo priverstos susitarti su USRC, tačiau pagrindinis Grace tikslas buvo pasiektas – buvo garsiai kalbama apie apsinuodijimą radžiu.
Naujojo Džersio „radžio merginų“ byla atsidūrė pirmuosiuose JAV laikraščių puslapiuose. Otavoje ciferblatų dažytojomis dirbančios merginos, kai perskaitė apie bylą, buvo beveik sukylančios prieš savo darbdavį, tačiau „Radium Dial“ paėmė pavyzdį iš USRC ir neigė savo atsakomybę. Nors atlikti medicininiai testai patvirtino, kad Otavos merginos yra apsinuodijusios radžiu, įmonė melavo apie rezultatus. Siekdami nutildyti skandalą, jos atstovai, kai merginos mirdavo, kišosi net į autopsijos procesą. Jie sugebėjo pavogti radžio suėstus mirusių merginų kaulus.
Pakeitė istoriją
Merginoms ne tik trupėjo kaulai, bet ir vystėsi milžiniškos sarkomos – piktybiniai navikai kauluose, kurie augdavo bet kurioje kūno dalyje. 1938 m. Catherine Wolfe išsivystė greipfruto dydžio auglys ant klubo. Kaip ir Mollie Maggia, ji jau buvo netekusi dantų, jos žandikaulis trupėjo, jai iš veido nuolat sunkėsi pūliai. Ji taip pat matė, kaip miršta jos draugės – ir tai tik sustiprino jos ryžtą kovoti.
Kai Catherine pradėjo savo kovą dėl teisybės, buvo ketvirtojo dešimtmečio vidurys – Ameriką kaustė Didžioji depresija. Catherine ir jos draugės buvo atstumtos savo bendruomenės už tai, kad padavė į teismą vieną iš vos kelių įmonių, atsilaikiusių krizės akivaizdoje. Kai jos byla 1938 m. galiausiai pasiekė teismą, Catherine jau gulėjo mirties patale, tačiau, nepaisydama medikų patarimų, vis tiek davė parodymus. Galiausiai jos kova davė vaisių – Catherine nugalėjo. Tai buvo pergalė ne tik jai, bet ir visiems darbuotojams.
Merginos vis dar švyti – radis išlieka maždaug 1 600 metų, tad merginų kūnai karstuose vis dar skleidžia švytėjimą.
Radžio merginų byla buvo viena pirmųjų, kurioje darbdavys buvo pripažintas atsakingas už darbuotojų sveikatą. Ji pradėjo procesus, per kuriuos priimti darbuotojų gyvybes apsaugojantys įstatymai, įkurta Darbų saugos ir sveikatos administracija. Prieš įkuriant ją, per metus JAV darbo vietose mirdavo apie 14 tūkst. žmonių. Po įkūrimo – 4,5 tūkst.
Radžio merginos taip pat buvo labai svarbios ir mokslui – jų apsinuodijimo atvejai privertė kur kas geriau suprasti radžio pavojų.
Nors jų gyvenimo istorijos turėjo milžiniškos svarbos, radžio merginų vardai yra pamiršti. Kate Moore šiemet išleido knygą „Radžio merginos“ („The Radium Girls“), kurioje pasakoja apie jų kančias ir kovą – pasinaudodama merginų dienoraščiais, laiškais, liudijimais teisme. Autorė teigia, kad dėl šių merginų stiprybės, kentėjimo, pasiaukojimo ir drąsos visos šalies darbuotojai daug laimėjo. O jos pačios vis dar švyti – radis išlieka maždaug 1 600 metų, tad merginų kūnai karstuose vis dar skleidžia švytėjimą.
