1949 m. vasario 16 dieną Minaičių kaime įrengtame bunkeryje Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila, Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Bronius Liesis-Naktis ir Juozas Šibaila-Merainis pasirašė Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) deklaraciją. Ja buvo sukurta vieninga partizaninio pasipriešinimo organizacija, kuriai paskirtas vadovauti gen. J.Žemaitis-Vytautas.
Demokratijos troškimas
Dviejų lapų spausdinimo mašinėle prirašytoje deklaracijoje kovotojų vadai ne tik įtvirtino partizaninio pasipriešinimo organizaciją, bet ir išdėstė principus, kurių pagrindu turėtų būti organizuojama būsima nepriklausoma Lietuvos Respublika.
1926 m. Lietuvoje buvo įvykdytas perversmas, kurio metu į valdžią grįžo prezidentas Antanas Smetona, o 1938 m. buvo paskelbta nauja šalies Konstitucija.
Vis dėlto, kaip pažymi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslo darbuotojas dr. Darius Juodis, partizanai išdėstydami savo nepriklausomos Lietuvos viziją rėmėsi 1922 m. priimta Konstitucija.
„Numatyta, kad nepriklausomos Lietuvos santvarka bus demokratinė respublika. Suvereninė valdžia priklausys tautai, o valdymas vyks per demokratiškai išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę“, – sako istorikas.
Deklaracijoje pažymima, jog visi Lietuvos piliečiai turės lygias teises, tėvynės išdavikai turės stoti prieš teismą, akcentuojama „teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą“, o socialinė rūpyba iškeliama kaip vienas pirmųjų valstybės uždavinių.
„Jie norėjo matyti socialiai orientuotą Lietuvą, nes partizanai turėjo daug kritinių pastabų prieškario autoritariniam režimui dėl jo valdymo trūkumų, vyravusios socialinės neteisybės ir kt. Taigi, jie norėjo matyti kitokią Lietuvą nei ji buvo, jų požiūriu daug teisingesnę“, – teigia D.Juodis.
Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio pirmininkė dr. Aistė Petrauskienė šią deklaraciją vadina kovotojų politine pergale.
„Jos jau nei silpnėjanti laisvės kova, nei paskutinis suimtas ar žuvęs partizanas nepaneigė. Neabejotina, kad ši deklaracija buvo žinoma tiek partizanams (grįžtantys iš susitikimo vadai daliniuose ją iškilmingai skaitė), tiek rėmėjams ir ryšininkams (platinta ir dalinta nuorašais). Tiesa, ne paslaptis, kad ji gana greitai tapo žinoma ir saugumui“, – pasakoja istorikė.
Simbolinė diena
Partizanų vadų susirinkimas 1949 m. vyko nuo vasario 2 iki 22 dienos. Todėl deklaracijos pasirašymas būtent vasario 16-ąją yra simbolinis gestas.
„Partizanai buvo tarpukario Lietuvos vaikai, kur ši šventė buvo minima ir švenčiama kiekviename Lietuvos miestelyje. Gerokai santūriau, bet partizanai ją ir toliau šventė, minėjo okupacijos sąlygomis. Tik ta šventė iš miestelių aikščių persikėlė į bunkerius po žeme ar rėmėjų sodybas su uždarytomis langinėmis bei prigesinta šviesa“, – teigia A.Petrauskienė.
Partizanai buvo tarpukario Lietuvos vaikai, kur ši šventė buvo minima ir švenčiama kiekviename Lietuvos miestelyje. Gerokai santūriau, bet partizanai ją ir toliau šventė, minėjo okupacijos sąlygomis. Tik ta šventė iš miestelių aikščių persikėlė į bunkerius po žeme ar rėmėjų sodybas su uždarytomis langinėmis bei prigesinta šviesa, – teigia A.Petrauskienė.
Anot istoriko D.Juodžio, sudėtinga nustatyti, ar deklaracijos pasirašymas būtent šią dieną buvo numatytas iš anksto: „Ar šis (...) susitikimas buvo detaliai planuotas, ar buvo daug kas keičiama įvykus susitikimui? Kada konkrečiai vyko posėdžiai? Šaltinių duomenys skiriasi. Yra ir kitų diskusinių klausimų, į kuriuos sudėtinga atsakyti, nes trūksta medžiagos.“
Ši deklaracija partizanų vadų darbotvarkėje neatsirado iš niekur. Kaip aiškina istorikai, ji paremta iki tol partizanų rengtais susitarimais – 1946 m. Pietų Lietuvos srities kovotojų ir 1947 m. Tauro apygardos prezidiumo deklaracijomis.
„Pagal posėdžio protokolą matosi, kad būta vienokių ar kitokių diskusijų. O štai pagal vieną vėlesnį KGB surašytą tardymo protokolą, buvo kilusi audringa diskusija dėl Lietuvos laisvės armijos vertinimo. Bet sprendimai buvo rasti ir susitikimas nesibaigė be rezultatų. Reikia pasakyti, kad susirinkę partizanai nebuvo stipriai angažuoti politinių partijų prasme, todėl išvengta nereikalingų politinių ginčų. Sunkios pogrindžio gyvenimo sąlygos irgi vienijo juos bendram tikslui“, – aiškina istorikas D.Juodis.
Patys partizanai vėliau itin akcentavo simbolinę 1949 m. vasario 16 dieną pasirašytos deklaracijos reikšmę.
„Galima pacituoti 1950 m. partizanų pogrindinėje spaudoje pasirodžiusi tekstą pavadinimu „Dvi Vasario 16-osios“, kuriame rašoma: „Broliai ir sesės! 1918 ir 1949 metų vasario 16–tosios – tai dvi brangios ir labai reikšmingos mūsų tautai datos. Tai mūsų praeitis ir dabartis, tai mūsų kelio į ateitį rodyklės! Mūsų tautos garbinga praeitis buvo 1918 m. nepriklausomybės atgavimo akstinu, nes toji praeitis gaivališka jėga stūmė tautą į atkaklią kovą už savo laisvę, ta pati praeitis gaivina, ugdo ir neleidžia nusiminti mus ir šiandien. Ta pati mūsų tautos garbinga praeitis sujungė mus ir 1949 m. į vieningą LLKS, nes tik vienybėje ir vienos vadovybės vadovaujama lietuvių tauta teatgavo laisvę praeity, tik vienybėje ir suglaudę gretas, per aukas ir pasišventimą atgausime mes laisvę ir ateity. Mūsų tautos kova dėl laisvės, jos kruvinos aukos nebuvo ir nebus veltui! Tik vienybėje, drąsos ir pasitikėjimo savo vyr. vadovybe!“, – cituoja A.Petrauskienė.
Neginkluota kova
Prieš Sovietų Sąjungos okupaciją kovojantys Lietuvos partizanai suvokė neginkluoto pasipriešinimo svarbą, tam dėmesys skirtas ir 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje.
„Partizanų vadai suprato pogrindinės leidybos (laikraščių, atsišaukimų) svarbą ir tam teikė pirmenybę. Štai tokie pavyzdžiai: Jonas Žemaitis dalyvavo 7, o Adolfas Ramanauskas-Vanagas 9 kautynėse. Pusė iš šių ginkluotųjų susirėmimų buvo trumpi susišaudymai. O kiek jie suredagavo straipsnių, atsišaukimų, paruošė normatyvinių dokumentų? Tą reiktų skaičiuoti dešimtimis. (...) Turbūt suprasta, kad vien susišaudymais nieko efektingo nenuveiksi, o žūtis bus labai greita. Partizaninė kova – ne holivudinis veiksmo filmas“, – teigia D.Juodis.
Turbūt suprasta, kad vien susišaudymais nieko efektingo nenuveiksi, o žūtis bus labai greita. Partizaninė kova – ne holivudinis veiksmo filmas, – teigia D.Juodis.
Tiesa, istorikas pabrėžia, jog nors deklaracijoje rekomenduojama veikti gudriai, teikti prioritetą ne atviriems mūšiams, bet kartu pripažįstama, kad tam tikrais atvejais jėgą parodyti reikia.
Parama iš užsienio
Lietuvos partizanai dėjo viltis, kad Vakarų sąjungininkai pradės karą su Sovietų Sąjunga ir padės Lietuvai išsivaduoti iš okupacijos. Todėl prasidėjus ginkluotam rezistencijos sąjūdžiui, kovotojai jautėsi optimistiškai.
„Nuotaikos 1945 m. buvo žymiai pakilesnės ir optimistiškesnės nei 1949 metais. Nors galima manyti, kad tuo metu jie dar tikėjo šviesia ateitimi. Bet padėtis nuolat sunkėjo, laukiamas karas vis nevyko, tai slėgė, nors mintys apie išsilaisvinimą buvo nuolat skleidžiamos per partizanų spaudą. Kovos pabaigoje pasitaikė ir nusivylimo nuotaikų, ir tikėjimo ateitimi“, – pasakoja D.Juodis.
Partizanai stengėsi skleisti apie save žinią Vakaruose, keli kovotojai patys vyko į užsienį ir perdavinėjo informaciją, bet ši kampanija nebuvo itin sėkminga.
„Partizanai įsivaizdavo, kad Vakaruose jie neužmiršti, kad apie juos kalbama. Nors realybė buvo kitokia. Aukštesnieji Vakarų šalių valdžios sluoksniai nesidomėjo, dažnai net ir nežinojo kas vyksta Lietuvoje. Tai nebuvo pirmumo klausimai tarptautiniuose santykiuose“, – atskleidžia istorikas D.Juodis.
1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje užsibrėžiama įkurti užsienio delegatūrą bei prašoma „visą demokratinį pasaulį pagalbos“.
Tačiau D. Juodis nurodo, jog atskiros išeivių grupės varžėsi tarpusavyje, kas atstovaus rezistencinį judėjimą, o susiskaldymą tik didino Sovietų Sąjungos kryptinga dezinformacijos kampanija. „Sovietų saugumas per savo vykdomas kombinacijas skleidė dezinformacines žinias apie partizanus į Vakarus. Antai, LLKS vaizduotas kaip pogrindžio jėgų skaldytojas. Neabejotinai dalis adresatų patikėjo panašia informacija“, – sako D.Juodis.
Partizanai šiandien
Partizaninis pasipriešinimas šiandien Lietuvoje yra tapęs mūsų tapatybės dalimi, kovotojų atminimas nuolat pagerbiamas ir aktualizuojamas. Prie partizaninio pasipriešinimo atminties puoselėjimo smarkiai prisideda visuomenininkų organizuojami projektai, į kuriuos noriai įsitraukia žmonės.
„Kiekvienas, net mažiausias ir menkiausias dėmesys vis dar gyviems laisvės kovotojams, rūpestis žuvusiųjų kapais, paminklų statymas ir jų priežiūra, knygos ir parodos, įvairūs meniniai projektai yra nuostabiausia, kaip gali būti laisvės kovotojų auka įamžinta. Šių iniciatyvų tikrai daug, tai be galo džiugina. Ir tam dažniausiai net nereikia didelių pinigų, tereikia didelio noro“, – sako Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio pirmininkė Aistė Petrauskienė.
Anot istorikės, sunku suprasti, kodėl kalbant apie laisvės kovas visuomenė susiskaldo: „Atrodo visi norime to paties, branginti ir saugoti laivės kovotojų atmintį, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių tiek privačiuose, tiek viešuose pasisakymuose atsiranda pyktis, puolimai, iškeliamos vienos iniciatyvos, o kitos sumenkinimos. Būtent tuomet labiausiai darosi apmaudu ir kyla klausimas – ar tokie priešiškumai nemenkina mūsų laisvės kovotojų aukos.“
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslo darbuotojas D.Juodis pažymi, jog turime ko pasimokyti ir iš 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos: „Svarbu būtų pažvelgti, kiek deklaracijos punktų įgyvendinta Lietuvoje, ypač socialinėje srityje. Tai būtų skirta kiekvienam pamąstymui. Svarbu, kad nebūtų tik tuščių kalbų.“
