Pasak pranašų, gamtos ir kitokių ženklų žinovų, mūsų laukia dar ne viena pasaulio pabaiga.
Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Matyt, tai nuo pat seniausių laikų skatino žmones ieškoti pasaulio pabaigos ženklų, jais tikėti ir laukti Armagedono.
Klydo ir romėnai, ir popiežiai
Pasak britų dienraščio „The Independent“, senovės Romos imperijos gyventojai buvo įsitikinę, kad Armagedonas jų laukia 389 metais prieš Kristų, nes 12 erelių praskrido virš Romulo galvos, kai jis įkūrė Romą, o tai esą reiškė 120 gyvenimo metų. Tačiau Romos imperija gyvavo apie 2 tūkst. metų.
Paplitus krikščionybei mintys apie pasaulio pabaigą tapo neatsiejama tikinčiųjų gyvenimo dalimi. Pagal skirtingus Biblijos interpretavimus, apokalipsės buvo laukiama mirus Kristui – 33 mūsų eros metais, praėjus tūkstantmečiui nuo jo mirties – 1033 metais. Nepamiršti buvo ir su velniu siejami skaičiai – 666-ieji, 999-ieji, 1013-ieji, 1666-ieji.
Aktyviai į pasaulio pabaigos pranašautojų gretas įsitraukė ir oficialūs Bažnyčios atstovai. Šventasis Martynas tvirtino, kad apokalipsė įvyks prieš 400-uosius metus, keli popiežiai nesėkmingai spėjo, kad Armagedono reikia laukti 500-aisiais metais. Šv. Beatas bandė būti ypač tikslus ir laukė pasaulio pabaigos 793 metų balandžio 6 dieną.
Romos popiežius Inocentas III tikriausiai labai nekentė musulmonų, tad pranešė, kad pasaulis žus 1284 metais, t. y. praėjus 666 metams nuo islamo atsiradimo. Deja, pats popiežius šios datos nesulaukė, todėl ir nenusivylė savo gebėjimu pranašauti.
Dominikonų vienuolis ir astrologas Tommaso Campanella taip pat neatsispyrė pagundai nuspėti pasaulio pabaigą. Jis teigė, kad 1603 metais įvyks Žemės susidūrimas su Saule. Ką gi, katastrofa neįvyko, bet T.Campanella iki pat savo mirties (1638 metais) buvo laikomas labai autoritetingu pranašu.
Nauji tūkstantmečiai taip pat baugino žmones. Popiežius Silvestras II buvo įsitikinęs, kad pasauliui Dievas leis gyvuoti tik 1000 mūsų eros metų, bet jis pats išgyveno 3 metais ilgiau ir mirė taip ir nesulaukęs Armagedono. Tačiau tų laikų metraščiuose pažymima, kad popiežiaus pranašystė sulaukė populiarumo. Naujojo tūkstantmečio išvakarėse Europoje kilo nemaža panika – žmonės dalijo savo turtus, užplūdo vienuolynus ir visaip kitaip ruošėsi susitikti su Dievu.
Ne tik religiniai lyderiai, bet ir mokslininkai neatsispyrė pagundai skelbti pasaulio pabaigą. 1910 metais Vakarų valstybėse kilo rimta panika, nes prancūzų astronomas Camille'is Flammanonas teigė, kad tų metų gegužės 18 dieną į Žemę atsitrenks Galilėjo kometa. Meteorologas ir seismologas Albertas Porta skelbė, kad pasaulio pabaiga ateis 1919 metų gruodžio 17 dieną, susidūrus šešioms planetoms. Panašių „mokslinių“ prognozių netrūko visą pastarąjį šimtmetį.
2000-aisiais taip pat laukta pasaulio pabaigos, bet tą kartą iš Katalikų bažnyčios pranašautojų lyderio vaidmenį perėmė įvairios sektos ir net mokslininkai, baiminęsi, kad iš rikiuotės išeis kompiuteriai, o žmonija neatlaikys tokios nelaimės.
Tragiškos sektų pranašystės
Nuo XIX a. įvairių sektų lyderiai žmones baugino ir savo pasekėjų būrius gausino apokalipsės pranašystėmis. Adventizmo pradininkas Williamas Milleris išpranašavo antrą Jėzaus Kristaus atėjimą į Žemę ir šėtono valdymo epochos pabaigą 1843 metais. Ši prognozė sužavėjo JAV žiniasklaidą, bet neišsipildė. Tuomet W.Milleris perkėlė pasaulio pabaigą į 1844-uosius. Deja, ir vėl nepataikė.
Mormonų sektos įkūrėjas Josephas Smithas taip pat savo pasekėjams žadėjo apokalipsę, kuri turėjo įvykti praėjus beveik penkiasdešimt metų po jo mirties – 1981-aisiais.
Milijonus narių turinti Jehovos liudytojų Kristaus karalystės sekta laukė Kristaus karalystės 1914 metais, o neišsipildžius viltims – 1975 metais. Populiarus JAV televizijos evangelistas Patas Robertsonas buvo įsitikinęs, kad „didžioji pasaulio teismo diena“ išauš 1982 metais, o kai nepavyko, kitą pasaulio pabaigą pažadėjo 2007 metų balandžio 29-ąją. Tačiau ir jis suklydo.
Naujojo tūkstantmečio išvakarėse Europoje kilo nemaža panika – žmonės dalijo savo turtus, užplūdo vienuolynus ir visaip kitaip ruošėsi susitikti su Dievu.
1900 metais laukdami pasaulio pabaigos apie šimtą Rusijos stačiatikių sektos „Raudonosios mirties broliai ir seserys“ narių susidegino. Taip prasidėjo kruvina tradicija prieš tariamą pasaulio pabaigą kartu su religiniais bendraminčiais pasitraukti iš gyvenimo.
Pavyzdžiui, 39 Rojaus vartų sektos nariai nusižudė JAV 1997 metų kovo 26 dieną laukdami Armagedono. Net 800 vienos religinės sektos Ugandoje narių nusižudė arba buvo nužudyti savo lyderių, nes buvo įsitikinę, kad pasaulio pabaiga įvyks 2000-ųjų sausio 1-ąją.
Kasmet po Armagedoną
Tai toli gražu ne visos pasaulio pabaigos pranašystės, kurios kai kam, deja, o daugeliui – laimei, neišsipildė. Tačiau žmonės nepasimoko – nauji metai, naujos Armagedono pranašystės.
2013-uosius persekios velnio tuzinas. Kai kurie astrofizikai įsitikinę, kad 2014 metais į Saulės sistemą atkeliaus didžiulis kiekis kosminių dulkių, kurios sunaikins viską savo kelyje. 2015-aisiais baigsis 9 576 metų ciklas, kuris esą žymi civilizacijų žlugimą. Ne kartą klydusių, bet vilties atspėti apokalipsės datą neprarandančių garsaus pranašautojo Nostradamo raštų žinovų teigimu, 2018-aisiais įvyks pasaulį sunaikinsiantis branduolinis karas.
2240 metais pasaulio pabaigą neva žada žydų Talmudas, tačiau musulmonų šventoje knygoje Korane kalbama apie Armagedoną 2280-aisiais.
Kuo tikėti? Kada laukti pasaulio ir kartu visko pabaigos?
Viena lietuvių pasakėčia pasakoja, kad kažkada seniai, seniai, kai žmonės žinojo savo mirties dieną, Dievas išėjo pasižvalgyti po Žemę ir pamatė apleistą sodybą. Dievas sodybos šeimininko paklausė, kodėl jis nesitvarko, tvorų netaiso, o šis atsakė, kad iki jo gyvenimo pabaigos liko labai nedaug laiko. Dievas supyko ant apsileidėlio ir nuo to laiko atėmė iš žmonių dovaną žinoti, kada mirs.
Turėjo išsigabenti ateiviai
Gruodžio 21 dieną vienintele nuo apokalipsės išgelbėsiančia vietove turėjo tapti šalia Prancūzijos Biugarašo miestuko esantis paslaptingas kalnas, laikomas vartais į kitą pasaulį.
Remiantis daugelio aiškiaregių pranašystėmis, ši vieta turėjo būti vienintelė išsigelbėjimo vieta Žemėje per išpranašautą pasaulio pabaigą gruodžio 21-ąją.
Išsigelbėti neva buvo galima užlipus ant 1 231 m aukščio „Pic de Bugarach“ uolos. Šio kalno apatinė dalis jaunesnė nei viršutinė, jame pilna olų, o iš po žemės sklinda paslaptingi garsai ir kartais susidaro sunkiai paaiškinamų šviesos efektų. Yra nemažai tikinčių, kad po kalnu yra ateivių erdvėlaivių stovėjimo aikštelė, iš kurios pakilę nežemiškieji objektai išsigabentų ir ant kalno susibūrusius laiminguosius.
Legenda apie majų kalendoriaus ciklų, vadinamų baktunais (baktunas – 394 metų trukmės periodas), pabaigą buvo skleidžiama daugybėje filmų, dokumentinių pasakojimų, interneto tinklalapių. Majų kalendoriaus pradžia – 3 114 m. pr. Kr. Kalendorius buvo sudarytas trylikai baktunų arba 5 125 metams ir neva turėjo baigtis šių metų gruodžio 21-ąją. Ekspertai nurodo, jog pagal majų kalendorių 2012 metais baigiasi tik vienas iš ciklų, o ne ateina pasaulio pabaiga.
