Legalistinio islamo nubrėžti ikivedybinių santykių normatyvai
Egdūnas Račius knygoje „Musulmonai ir jų islamai“ tvirtina, kad musulmonų teisė nenumato santuokos iš meilės, juolab ir tradiciškai ji nebuvo palaikoma. Pagrindinė priežastis – lyčių segregacija. Skirtingų šeimų vyrai ir moterys gali bendrauti, mokytis, dirbti, linksmintis, melstis, keliauti viešuoju transportu tik su savo lyties atstovais.2
Islamo įstatymai aiškiai apibrėžia, kas musulmonams yra priimtina (leidžiama), o kas nepriimtina (draudžiama). Vienintelė legali seksualinio elgesio forma – vyro ir žmonos santykiai, kurių tikslas yra fizinis pasitenkinimas, meilės išraiška ir siekimas susilaukti palikuonių. Sutuoktiniai gali pasirinkti bet kokį jiems abipusiai patogų ir malonų lytinio akto būdą, išskyrus tuos, kurie yra netoleruojami (tarkime, oralinis, analinis seksas ar sadomazochizmas). Nesantuokinius ryšius, o juo labiau santykius tarp tos pačios lyties asmenų, islamas draudžia.3
Tradiciškai yra nusistovėję, kad dviejų jaunuolių pasimatymas gali būti legalus (halal) tik tuo atveju, jeigu jie susitinka, lydimi globėjų, arba vyras ir moteris jau yra įsipareigoję susituokti. Šiitai, norėdami gyventi kartu iki vedybų, bet negavę tėvų palaikymo, dažnai sudaro laikinas santuokas (mutos), kurios yra teisiškai legalios.4 Račius detalizuoja: „Mutos santuoka iki šiol praktikuojama šyitų imamitų bendruomenėse Libane, Irake, o Irane oficialiai įteisinta.“
Politika, instrumentalizuodama religiją kaip vieną iš valdymo būdų, draudžia merginoms ir vaikinams, moterims ir vyrams, nesusijusiems giminystės ryšiais, susitikti viešosiose vietose, užmegzti kontaktą, juo labiau artimai bendrauti.
