Pratarmę šiai knygai parašė žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Knygos pasirodymas sutapo su Varviškės mūšio metinėmis – Lazdijų rajone, Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejuje, įvyko G.Lučinsko knygos pristatymas.
Knyga išleista privačių rėmėjų lėšomis. Pasak paties autoriaus, buvo kreiptasi pagalbos leidžiant leidinį į keletą savivaldybių, tačiau jos nematė reikalo prisidėti.
Pasak recenziją knygai parašiusio alytiškio istoriko Šarūno Šimkevičiaus, G.Lučinsko knyga yra vertinga, visų pirma, istoriniu požiūriu, mat iki šiol Varviškės “respublika” ir jos likvidavimas mūsų istorikų yra nepelnytai pamirštas, o prolenkiškuose leidiniuose įvykiai perteikiami ne visuomet objektyviai.
 |
| Knygos viršelis/Gintaro Lučinsko istorinės apybraižos „Varviškės „respublika“ (1920–1923)“ viršelis |
Kaip iš istorijos žinome, Tautų Sąjungai 1919 m. birželio 18 d. tarp kariaujančių valstybių nustačius demarkacijos liniją, o 1920 m. lapkričio 29 d. įvedus abiem jos pusėms 12 km pločio neutralią zoną, Varviškės kaimas atsidūrė neutralioje zonoje prie demarkacijos linijos.
Pasienio barą saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau jų sargybos postai buvo išdėstyti labai retai, maždaug kas 7–8 kilometrus.
Kapčiamiesčio valsčiaus rytiniai ir pietiniai pakraščiai apaugę miškais, kuriuose plytėjo nepraeinamos pelkės ir krūmai. Per šiuos miškus ir ėjo demarkacijos linija, taigi valsčiaus pakraštys ribojosi su lenkų užimta teritorija. Tarp šių miškų, nedideliuose ploteliuose prastos smėlio žemės, buvo įsikūrę skurdūs kaimeliai.
Kaip savo knygoje pasakoja G.Lučinskas, prieš Pirmąjį pasaulinį karą šių kaimų gyventojų dauguma vertėsi grybų rinkimu ir valstybinio miško vogimu, o taip pat eidavo uždarbiauti į Gardiną, kur gerokai sugudėjo ir sulenkėjo.
Gyvendami miškuose ir užkampyje, be to, neturėdami turto, įprato gyventi laisvą „miškinių“ gyvenimą. 1919–1920 m. šiame tolimiausiame pietiniame Lietuvos kampe pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai, kurie, remiami Lenkijos Vyriausybės, siekiančios prijungti prie Lenkijos visą neutralią zoną, paskelbė vadinamąją Varviškės savivaldą (lenk. Samorząd Warwiszki) arba dar kitaip „placufką“ – sustiprintą karišką forpostą.
Šį kaimą ir jo apylinkes netgi skambiu Varviškės „respublikos“, kurios teritorija užėmė apie 30 kv. km, vardu vadino.
Pravedus tarp Lenkijos ir Lietuvos neutralią zoną, 1920–1923 m. Varviškės „respublika“ garsėjo ne tik Seinų krašte, bet ir tolimesnėse apylinkėse. Į neutralią zoną tais laikais atbėgdavo slapstytis visokie plėšikai, dezertyrai, avantiūristai ir kitokie bastūnai (pasakojama, kad net kazokai, rusų belaisviai, grįžtą iš Vokietijos bei iš Lenkijos kariuomenės pabėgę ukrainiečiai), užsilikę dar iš Pirmojo pasaulinio karo laikų; ir iš Lenkijos, ir iš Lietuvos pusės.
Kol jų buvo nedaug, jiems pakakdavo plėšti kaimus neutralioje zonoje, tačiau plėšikų vis gausėjo, ir gyventojai jau nebegalėjo jų išmaitinti. Susibūrė stiprus lenkų partizanų dalinys, o Varviškė buvo paversta centru visai Pietų Lietuvos neutraliai zonai terorizuoti.
Lenkų organizacija Varviškės apylinkėse sutelkė apie 300–400 ginkluotų vyrų. Manoma, kad dalis jų buvo Lenkijos kariškiai, perrengti civiliais drabužiais. Jie laikėsi įsitvirtinę Juodosios Ančios, Igaros ir Nemuno krantuose.
Varviškės „respublika“ skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir Lenkijos bei siekianti prijungti Lietuvą prie „Vidurinės Lietuvos“ (lenk. Litwa Środkowa), turėjo savo „komendantą“, antspaudą; puldavo Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Lazdijų, Leipalingio, Liškiavos, Punsko, Rudaminos ir Veisiejų valsčių gyventojus. Tokią gaują likviduoti sunkiai sekėsi, nes ši veikė miškuose, turėjo kulkosvaidžių, šautuvų, granatų, ją rėmė ir Lenkijos valdžia.
Kaip sekėsi Lietuvos kariuomenei ir šauliams likviduoti Varviškės „respubliką“ – paskaitysite įsigiję naują kraštotyrininko G.Lučinsko knygą.
