Franzo Ferdinando palikuonis Karlas Habsburgas-Lothringenas sako, kad Europos galingieji būtų ėję kariauti net ir be jo šeimos įsikišimo.
Dienraščiui „The Guardian“ paskutiniojo Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Karolio I anūkas teigia: „Jei viską supaprastintum, galėtum sakyti, kad nužudymas Sarajeve pradėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau jei išpuolio Sarajeve nebūtų buvę, jis būtų prasiveržęs trimis savaitėmis vėliau kur nors kitur.“
Pagal paplitusį įvykių aiškinimą, Bosnijos serbui Gavrilui Principui 1914-ųjų birželio 28 dieną nušovus Austrijos erchercogą, prasidėjo grandininė reakcija, įtraukusi Rusiją, Vokietiją, Prancūziją ir Didžiąją Britaniją į kruviną karą.
K.Habsburgas-Lothringenas sako nemanantis, kad jo šeima turi atgailauti dėl 37 milijonus gyvybių nusinešusio karo, nes „tai reikštų, kad mes dėl visko kalti ir kad už kažką turime išpirkti kaltę“.
„Neteisinga pirštu rodyti į kurią nors vieną valstybę, – sako jis. – Tokiu atveju reiktų prisiminti, kad tuo metu jau buvo didžiulių įtampų, ypač tarp Vokietijos ir Rusijos, kurios jau buvo pradėjusios karių mobilizaciją pasienyje.“
Jis sako, kad jam atrodo įtikima istorikų teorija, kad visos galingiausios Europos šalys tuo metu norėjo karo.
Jis sako, kad jam atrodo įtikima istorikų teorija, kad visos galingiausios Europos šalys tuo metu norėjo karo. „Daugelis jau buvo starto pozicijoje, laukė didžiojo konflikto. Jei reikia ką nors kaltinti, didžiausia atsakomybė turėtų tekti nacionalizmui“, – sako jis.
50 milijonų gyventojų valdžiusi Austrijos-Vengrijos imperija ir carinė Rusija ne vieną dešimtmetį konfrontavo dėl įtakos Vidurio Europoje ir Balkanuose, netgi buvo susirėmusios 1912-ųjų Balkanų kare, kuris tapo daug didesnio konflikto pranašu. Vis dėlto K.Habsburgas-Lothringenas tvirtina, kad jo senelis, paskutinis subyrėjusios imperijos monarchas, tik „paveldėjo karą“.
„Jis buvo niekuo dėtas. Be to, jis netgi bandė nuraminti situaciją, už ką tuo metu buvo kritikuojamas, ir pasinaudojo šeimos ryšiais, kad paskatintų taikos derybas.“
Karolis I „aiškiai matė, kad esminė problema buvo slavų situacija Habsburgų imperijoje“.
„Galbūt jis taip pat suvokė, kad serbai jį laikė pagrindiniu savo priešu, – sako K.Habsburgas-Lothringenas. – Nes jis norėjo subalansuoti, o iš esmės sumažinti serbų dominavimą tarp pietų slavų tautų.“
G.Principas norėjo, kad Bosnija prisijungtų prie Serbijos. Austrija Serbijai pateikė sąrašą reikalavimų, kurie būtų privertę ištirti nužudymą ir imtis griežtesnių priemonių prieš antiaustrišką propagandą. Serbija daugelį reikalavimų priėmė.
K.Habsburgas-Lothringenas įsitikinęs, kad jo tėvo Otto von Habsburgo, paskutinio Autrijos-Vengrijos sosto įpėdinio, vykdyta politika net ir šiandien aktuali.
Tačiau po mėnesio Austrija paskelbė karą Serbijai. Kai Rusija, remdama savo sąjungininkę Serbiją, ėmė mobilizuoti karius, Vokietija jai, o kiek vėliau ir Prancūzijai paskelbė karą ir įsiveržė į Belgiją. Vokiečiams neatsitraukus iš Belgijos, rugpjūčio 4 dieną karą Vokietijai paskelbė Didžioji Britanija.
Kai kurių istorikų manymu, Habsburgų imperijos vykdyta politika daugiatautėje Vidurio Europoje buvo atgyvenusi ir pasmerkta nesėkmei. Vis dėlto K.Habsburgas-Lothringenas įsitikinęs, kad jo tėvo Otto von Habsburgo, paskutinio Autrijos-Vengrijos sosto įpėdinio, vykdyta politika net ir šiandien aktuali.
„Aš džiaugiuosi, kad Europa pasuko tuo keliu, kurį jis numatė. ES – tai senos viršnacionalinės imperijos idėjos tęsinys, tik kitais būdais. Štai ką Otto von Habsburgas matė Europoje ir ko norėjo. Aplinkybės pasikeitė, tiesa, bet mes plėtojame viršnacionalinės teisinės sistemos idėją ir subsidiarumo principą.“
K.Habsburgas-Lothringenas, kuris yra kultūros vertybių išsaugojimu karo zonose besirūpinančios Mėlynojo skydo nacionalinių komitetų asociacijos prezidentas, sako: „Daug kartų buvau Afrikoje ir mačiau, kaip jie regi Europą. Afrikiečiai mano, kad Europa žvelgia į ateitį, jie žavisi Europos teismo idėja. Tautinės valstybės idėja priklauso praeitam amžiui.“
Habsburgų šeimai buvo įstatymu uždrausta kandidatuoti į Austrijos prezidento postą. 2011 metais Ulrichas Habsburgas-Lothringenas apskundė šį įstatymą teismui ir laimėjo.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Habsburgų šeimai buvo įstatymu uždrausta kandidatuoti į Austrijos prezidento postą. 2011 metais Ulrichas Habsburgas-Lothringenas apskundė šį įstatymą teismui ir laimėjo. Karlas Habsburgas-Lothringenas rėmė savo pusbrolio bylą: „Habsburgų įstatymas yra absurdiškas, daugiau nėra ko apie tai pasakyti. Iš mūsų buvo atimtos visos mūsų teisės, turtas, o mes ištremti. Mūsų turtas buvo sudėtas į vieną fondą ir turėjo būti grąžintas mums, kai tas fondas buvo likviduotas. Bet taip neįvyko.
Pavyzdžiui, aš augau groteskiškoje situacijoje – vaikystėje aš turėjau austrišką pasą, išduotą Miunchene, kur buvo parašyta, kad galiu keliauti į bet kurią pasaulio šalį, išskyrus Austriją. Ši taisyklė buvo pakeista tik septintojo dešimtmečio pabaigoje.“
Jis sako, kad Austrijos valdžios vykdyta jos šeimos diskriminacija visiškai neatspindi žmonių nuotaikų.
Paklaustas, ar Austrijos visuomenė jaučia priešiškumą Habsburgų šeimai, jis atsakė: „Priešingai, jie visada jautė didelį palankumą kaizeriui. Dar ir dėl to, kad matė, kiek jis stengėsi dėl taikos, rūpinosi badaujančiais.“
„Dauguma mano šeimos narių šį karą laiko ne tik šalies, bet ir šeimos istorijos dalimi“, – sako jis.
