Ilgą laiką Slavutičius, nedidelis provincijos miestas, buvo aktualus tik Černobylio katastrofos vietą lankantiems „juodiesiems turistams“ kaip artimiausia apsistojimo vieta. Vis dėlto pastaraisiais metais, be vis daugiau žmonių pritraukiančio kino festivalio, miestas dėl savo unikalios istorinės ir architektūrinės aplinkos sulaukia ir kitokio tipo lankytojų. 2016 m. liepos mėnesį Vokietijos Heinricho Bцllio fondo Ukrainos skyrius kartu su Vidurio Rytų Europos miesto istorijos tyrimų centru Slavutičiuje surengė antrą tarpdisciplininę vasaros mokyklą The Idea of the City: Reality Check. Jos metu dviem savaitėms iš 20 skirtingų šalių atvykę tyrėjai dirbo trijose laboratorijose: miesto ekonomikos, atminties simbolių ir urbanistinės struktūros. Interviu su vietos gyventojais, darbo archyvuose ir lauko tyrimų metu surinkta medžiaga leido tyrėjams kritiškai pažvelgti į oficialųjį Slavutičiaus paveikslą.
Broliškos statybos
Trumpa Slavutičiaus istorija prasidėjo 1986 m. balandžio 26 d. 1 val. 23 min., kai ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke įvyko branduolinio reaktoriaus sprogimas, didžiausia visų laikų technologinė katastrofa. Kitos dienos popietę buvo evakuotas už dviejų kilometrų nuo elektrinės esantis atomininkų miestas Pripetė, o tų pačių metų rugsėjo 2 d. tuomečiai Sovietų Sąjungos lyderiai priėmė sprendimą įkurti naują miestą elektrinės darbuotojams. Planavimas truko rekordiškai trumpai – vos du mėnesius, statybos vyko taip pat greitai – dvejus metus ir 1988 m. į iškilusį paskutinį SSRS atomogradą (1) atsikraustė pirmieji gyventojai. Šio tipo miestus tyrinėjanti vokiečių istorikė Anna Verinoka Wendland teigia, kad „atomogradas yra paskutinė Sovietų Sąjungos miesto utopija, idealaus socialistinio miesto modelis“ (2).
Šis miesto planas buvo parengtas remiantis tik teritorijos aeronuotraukomis. Kai Kijevo miestų statybos ir projektavimo instituto darbuotojai nuvyko į paskirtą vietą, paaiškėjo, kad naujo miesto statyti čia negalima – visur plytėjo pelkės.
Naujojo miesto statybos vyko katastrofos fone, taigi krizės sąlygomis, todėl joms įgyvendinti buvo pasitelkta vadinamoji „savanoriška“ broliškų tautų pagalba. Suprojektuoti ir pastatyti 25 tūkst. gyventojų miestą buvo paskirta aštuonioms sovietų respublikoms: Azerbaidžanui, Armėnijai, Gruzijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Rusijai ir Ukrainai. Maskvos centrinis miestų statybos, mokslo tyrimų ir projektavimo institutas parengė pasagos formos bendrąjį planą su viešaisiais pastatais miesto centre ir aplink juos išdėstytais gyvenamaisiais kvartalais. Šis miesto planas buvo parengtas remiantis tik teritorijos aeronuotraukomis. Kai Kijevo miestų statybos ir projektavimo instituto darbuotojai nuvyko į paskirtą vietą, paaiškėjo, kad naujo miesto statyti čia negalima – visur plytėjo pelkės. Miestui buvo paskirta nauja už 20 km esanti teritorija nuo seno pasakomis ir legendomis apipintuose Polesės miškuose. Siekis pastatyti kuo greičiau ir tuo metu vyravusi formalistinė planavimo praktika lėmė, kad mintis rengti naują, šiai vietovei pritaikytą miesto planą net nebuvo svarstyta. Tad suplanuotoji pasaga lyg kosminis ateivių laivas nusileido į vidury miškų išvalytą, visiškai jokios infrastruktūros su aplinkinėmis gyvenvietėmis neturinčią dykynę.
Naują miestą kūrusioms sovietų respublikoms valdžia nurodė pastatyti po vieną gyvenamąjį kvartalą. Kiekvienam jų buvo numatyta suteikti juos statančių respublikų sostinių pavadinimą. Šeimininkė Ukraina, be gyvenamojo kvartalo, buvo atsakinga ir už miesto centrinę dalį. Vieną iš stambiausių prekybai skirtų pastatų Slavutičiui padovanojo Baltarusija, nors pati tuo metu sunkiai dorojosi su Černobylio sprogimo pasekmėmis. Kiekviena šalis visiškai atsakė už savo kvartalo įgyvendinimą. Tai reiškė, kad ji savarankiškai turėjo parengti planą, pasirūpinti statybinėmis medžiagomis, pasiųsti savo inžinierius ir darbininkus. Butai gyventojams buvo skiriami jau visiškai paruošti gyventi, todėl respublikos privalėjo pasirūpinti ir jų apdaila bei įrengimu. Dabar svečiuodamasis Slavutičiuje gali patirti keistą jausmą, nes per vieną vakarą turi galimybę pasėdėti net keliose kiek skirtingose socialistinėse virtuvėse ir tyliai pabambėti, kad Talino spintelės žymiai modernesnės nei Slavutičiaus Vilniaus.
Siekiant maksimalios spartos, kvartaluose buvo statomi tipiniai, atitinkamoje respublikoje masiškai gaminti gyvenamieji namai. A.Krasilnikovos projektuotame Vilniaus kvartale buvo pastatyti architekto Broniaus Krūminio grupės sukurti trečios kartos stambiaplokščių namų serijos 120K daugiaaukščiai. Ši serija tuo metu buvo gaminama Kaune statomam Šilainių mikrorajonui. Sunku paaiškinti kodėl, bet Vilniaus kvartalo penkiaaukščiams buvo panaudotas devynaukščiams skirtas serijos variantas. Tai lėmė, kad daugiabučiuose atsirado buitinėms atliekoms ir liftams skirtos šachtos, kurios niekada nebuvo panaudotos. Bet toks nesusipratimas atrodo nedidelis, palyginus su Baku kvartalo gyventojus ištikusiais nemalonumais. Sausam ir karštam klimatui skirtų stambiaplokščių namų fasadai dėl netinkamo Ukrainos klimatui betono mišinio jau po dešimtmečio ėmė kristi gabalais.
Tiesa, tokios klaidos nėra tik nestandartinių Slavutičiaus statybų rezultatas. Priešingai – tai buvo Sovietų Sąjungoje gana paplitęs reiškinys. Antropologė Catherine Alexander sovietinės ir posovietinės Almatos (Kazachstanas) miesto studijoje teigia, kad po 1940 m. vietos planavimo sprendimų priėmimas buvo perkeltas į Maskvą ir Leningradą, todėl įsigalėjo universalizuota statybų praktika, kuri skatino masinį gamtinių ir klimatinių sąlygų neatitinkančių medžiagų ir planų naudojimą (3).
Architektūros istorikė Jevgenija Gubkina yra parengusi Slavutičiaus architektūrinį gidą. Jam tyrėja kalbino vieną centrinės miesto dalies architektų Volodymyrą Petrovą, kuris dirbo su šiuo projektu nuo 1986 iki 1988 m. Dabar jau brandaus amžiaus gerbiamas Kijevo architektas interviu metu negailėjo gražių žodžių unikaliam miestui, tačiau paklaustas, ar padaryta klaidų projektuojant ir statant Slavutičių, atvirai atsakė: didžiausia klaida viena – tokio projekto išvis neturėjo būti. Nebe tie laikai buvo, kad vidury miškų būtų kuriamas miestas (4).
Paklaustas, ar padaryta klaidų projektuojant ir statant Slavutičių, atvirai atsakė: didžiausia klaida viena – tokio projekto išvis neturėjo būti. Nebe tie laikai buvo, kad vidury miškų būtų kuriamas miestas.
Architektas Petrovas mano, kad elektrinės darbuotojų poreikiams patenkinti būtų pakakę santykinai netoli esančiame Černihivo mieste pastatyti naują rajoną. Toks sprendimas taip pat būtų padėjęs išvengti su Černobylio elektrinės uždarymu susijusių monofunkcinio miesto, kurio ūkinė sistema remiasi viena įmone, problemų. 2000 m. uždarius trečiąjį atominės jėgainės bloką, vienu metu be darbo liko 6000 gyventojų. Bet priešingai nei racionalių poreikių, ideologinių užmojų toks sprendimas nebūtų patenkinęs. Nes ką reiškia dar vienas Černihivo rajonas palyginti su nauju, žaliu, vaikų reikmes pabrėžiančiu miestu, kruopščiai slepiamu atominės katastrofos padarinių ūkuose. Ir kas tos nedidelės, vietinės reikšmės statybos prieš internacionalinį, nepalaužiamą broliškų tautų bendrystę demonstruojantį projektą, kai fone jau šviečia užrašas „Perestrojka“.
Eksperimentų laisvė ir paieškos
Nors statybos vyko greitai ir naudoti standartiniai projektai, Slavutičius tapo unikaliu, skirtingų mokslo sričių tyrėjus traukiančiu objektu. Galima teigti, kad išskirtinumo miestui suteikė keli skirtingi veiksniai. Pirma, Slavutičius pradėtas statyti devinto dešimtmečio pabaigoje. Šiuo laikotarpiu modernizmas buvo jau tiek susikompromitavęs, jog architektai aiškiai jautė, kad toliau taip statyti negalima. Daugiabučių kuriama monotonija buvo ne kažkieno reiškiama subjektyvi nuomonė, o visų pripažintas faktas. Taigi Slavutičiaus planuotojai, turėdami išskirtinę galimybę, švariame lape pradėjo kurti kitokį miestą. Praėjus porai dešimt¬mečių nuo miesto pastatymo, jie sakys, kad čia viskas buvo skirta žmonėms, kad viskas padaryta geriausiai, kaip tik tuo metu buvo galima įsivaizduoti. Sunku sulaikyti šypseną, kai šiuos žodžius iliustruojančiuose miesto projektiniuose piešiniuose pamatai nupieštą ir peliuką Mikį.
Kad būtų išvengta monotonijos, mieste buvo pasirinkta skirtinga gyvenamųjų namų tipologija. Kiekviename kvartale arčiau miesto centro išsidėstė ne aukštesni nei penkių aukštų daugiabučiai, o už jų, arčiau miško, pastatyti vienbučiai. Tuo metu privačios nuosavybės koncepcija buvo svetima, todėl šie (kaimo vietovėms būdingi) pastatai nebuvo suvokiami kaip skirtingo gyvenimo būdo forma. Dėl šios priežasties namų valdų neribojo tvoros, nenumatyta erdvė sodininkystei ar rekreacijai. Tokia architektūra, grįsta tik vizualine dinamika, šiandien turi aiškių pasekmių – nėra užtikrinta galimybė prie namo privažiuoti automobiliu. Tai reiškia, kad dalis miesto centre stovinčių dabar jau privačių vienbučių yra pasiekiami tik pėsčiųjų taku.
Panaši situacija susiklostė ir su kita to meto naujove – dviračių takais. Žalio miesto viziją turėjusi papildyti infrastruktūra nesudaro vieningo tinklo ir neatitinka žmonių judėjimo mieste logikos, todėl buvo apleista ir nebefunkcionuoja. Matydami šiuos ir kitus gyvenimo realybe neparemtus sprendimus, galime teigti, kad Slavutičių projektavę specialistai, nepaisant jų novatoriškų užmojų, vis dar vadovavosi formalistinės modernizmo architektūros mokyklos išugdytais planavimo principais.
Antras miesto išskirtinumą lėmęs veiksnys buvo netradicinis planavimo darbų organizavimas. Iš skirtingų šalių į Kijevą atvykę architektai kartu praleido tik porą savaičių, kurių metu suderino pagrindinius elementus, o detaliuosius planus baigė vykdyti individualiai, grįžę namo. Kadangi už statybų procesą buvo atsakingos pačios respublikos, architektai taip pat jautėsi gana savarankiški priimti sprendimus. Prie hierarchinio mechanizmo suardymo prisidėjo ir tai, kad trūko laiko konfliktams spręsti ir kompromisams ieškoti. Tokia netikėtai susiklosčiusi liberali atmosfera leido architektams eksperimentuoti ir taikyti naujus sprendimus. Ir tik subjektyvios priežastys lėmė, kiek vienas ar kitas architektas savo laisve sugebėjo pasinaudoti.
Rusijos kvartalas, suprojektuotas tuometinio Maskvos vyriausiojo architekto Leonido Vavakino, nepasižymi jokiais išskirtiniais bruožais. Architektas pasinaudojo standartinio mikrorajono modeliu, kokį galime nesunkiai atrasti ne vienoje buvusios SSRS valstybėje. Baltijos šalių architektų grupė su estu Martu Portu priešakyje ėjo kita kryptimi. Pirmiausia jie atsisakė griežtų kvartalus dalijančių ribų. Talinas, Ryga ir Vilnius susipynė į vientisą urbanistinį darinį, kurį vietos žmonės praminė Baltija. Sunku pasakyti, ar tuo metu šis sprendimas turėjo politinę potekstę, bet būtent taip jis yra interpretuojamas dabar. Šie kvartalai taip pat išsiskyrė skandinaviška stilistika. Palyginti nedaug dėmesio skyrę dekoratyviniams elementams, architektai susitelkė į gamtos ir urbanistinių objektų santykio paieškas. Išsaugoję kiek įmanoma daugiau natūralaus miško, jie sukūrė ramybe dvelkiantį ansamblį. Laikui bėgant, romantiškas medžių pavėsis tapo patrauklia vieta vartoti alkoholį, bet juk tuo tikras miestas ir skiriasi nuo popierinio maketo.
Konkurencija
Trečia ir svarbiausia miesto išskirtinumą lėmusia aplinkybe tapo tarp broliškų respublikų susikūrusi konkurencinė atmosfera. Kiekviena šalis stengėsi jai priimtiniausiomis priemonėmis atskleisti savo didžiausius architektūrinius pasiekimus. Dėl skirtingo mentaliteto, etninių tradicijų ir kultūros respublikos pademonstravo įvairialypį gyvenamosios aplinkos kokybės įsivaizdavimą. Jeigu Baltijos šalys siekė įgyvendinti aukščiausius kriterijus naudodamos urbanistinio planavimo priemones, turtingas ornamentikos tradicijas turinčios Azijos valstybės pasitelkė dekoratyvinius elementus.
Kiekviena šalis stengėsi jai priimtiniausiomis priemonėmis atskleisti savo didžiausius architektūrinius pasiekimus. Dėl skirtingo mentaliteto, etninių tradicijų ir kultūros respublikos pademonstravo įvairialypį gyvenamosios aplinkos kokybės įsivaizdavimą.
Turbūt žaviausiai šiose savotiškose varžytuvėse pasirodė Armėnijos statytas Jerevano kvartalas. Pastatų masteliais ir išdėstymu stalinistinės eros elito namus primenantys stambūs daugiabučiai buvo padengti laivais atgabento rausvo tiufo plokštėmis, o butų sienos užklotos aksominiais apmušalais. Kvartalo centre įrengtas fontanas su monumentalia, bronzine karo ir ugnies dievo Vahagno mitą pasakojančia skulptūrine kompozicija. Didžiausią susižavėjimą kelia kieme įrengtos viešos, šamoto reljefais dekoruotos kepsninės – tam tikras ukrainiečių maisto kultūrai praturtinti skirtas elementas. Ir tikrai nedaug sovietmečio ugdymo įstaigų galėtų pasigirti marmuru dengtu baseinu, kokį turi Jerevano kvartale įsikūręs darželis „Krunk“. Ši perteklinė Slavutičiuje sutinkama prabanga galėtų būti suprantama tik kaip kiek komiška ambicija, jei ne faktas, kad būtent dėl lėšų trūkumo buvo atsisakyta statyti keletą svarbių viešųjų pastatų ir miesto centras liko nebaigtas.
Vietoje išvadų
Taip jau geografiškai susiklostė, kad šalia Slavutičiaus nėra nė vieno natūralaus vandens telkinio. Bet būtent vanduo, kaip neišsemiamas gyvybės šaltinis, architektams pasirodė būsiąs tinkamiausias šio miesto simbolis. Tad, be daugybės fontanų ir baseinų, miesto šerdimi turėjo tapti didelis dirbtinis ežeras su šalia besiglaudžiančiu mažesniu ežerėliu vaikams. Projektas buvo patvirtintas ir kasybos darbai sėkmingai įgyvendinti. Bet iškasti duobę yra viena, o smėlingame pušyne rasti vandens – visai kita. Jokios kitos paskirties šiai duobei sugalvoti nepavyko, todėl ji apaugo žolėmis ir susitraukė iki sarkastiško šio pavyzdinio socialistinio miesto komentaro.
Tačiau praėjo du dešimtmečiai, užaugo nauja gyventojų karta ir šalia vaikystės duobės jie pastatė medinę prieplauką. Ir ta vakarais jaunimo nusėsta prieplauka duobę pavertė ežeru. Ne, stebuklas Slavutičiuje neįvyko ir dykynėje vanduo veržtis nepradėjo. Ir Ežeras yra tik naujas duobės vardas. Bet ši lengva saviironija, nuoširdi savirefleksija padeda ilgus metus propagandinėse iliuzijose skendėjusiam paskutiniam sovietų atomogradui virsti tikru, šį kartą jau laisvų žmonių miestu.
1 Akademiniuose sluoksniuose paplitęs terminas, kuriuo įvardijami sovietiniai atominių elektrinių miestai, skirti jų darbuotojams su šeimomis apgyvendinti. Lietuvoje šio tipo miestas yra Visaginas.
2 Anna V. Wendland, Atomogrady: Nuclear Cities between Utopia and Disaster in East Central Europe 1965–2011, [paskaitos medžiaga], Visaginas, 2016.
3 Catherine Alexander, „Soviet and Post-Soviet Planning in Almaty, Kazakhstan“, in: Critique of Anthropology, 2007, t. 27 (2), p. 165–181, in: http://coa.sagepub.com/content/27/2/165.full.pdf+html, (2016-06-13).
4 Ievgeniia Gubkina, Slavutych Architectural Guide, Berlin: Dom Publishers, 2016, p. 42.
Šis tekstas publikuotas leidinyje "Naujasis Židinys-Aidai", 7 Nr.
