1938 metų lapkričio 10-ąją visoje Vokietijoje, aneksuotoje Austrijoje ir nuo Čekoslovakijos atplėštame Sudetų krašte įvyko virtinė antisemitinių pogromų: apie 400 žydų buvo nužudyta, dar 30 tūkstančių išsiųsta į konclagerius. Po trijų mėnesių dauguma įkalintų žydų buvo paleista į laisvę su sąlyga, kad jie išvyks iš Vokietijos.
Ta naktis į istoriją pateko Krištolinės nakties (Kristallnacht) pavadinimu dėl sudaužytų žydų krautuvių virtinų stiklų šukių, nusėjusių gatves po pogromų. Po Krištolinės nakties žydai ėmė masiškai palikti Vokietiją.
Vienu iš būdų išsigelbėti nuo nacistų daugeliui tapo Kubos viza: Kuba liko vos ne vienintelė valstybė, sutikusi priimti žydus. Už leidimą atvykti į šią šalį ir lainerio bilietą bėgliai atiduodavo paskutinius pinigus. Ten, ramesnėje aplinkoje, jie tikėjosi sulaukti JAV vizos: amerikietiškus imigracinių kvotų numerius, leidžiančius atvykti į JAV po trejų metų, turėjo 734 laivo „St. Louis“ keleiviai.
Prabangus laineris po nelaimingo gyvenimo Berlyne
Giselai Knepel (santuokinė pavardė Feldman) buvo 15 metų, kai ji su motina ir jaunesniąja seserimi leidosi į kelionę laivu „St. Louis“. Gisela pergyveno karą ir Holokaustą, vėliau ne viename interviu papasakojo savo istoriją.
Krištolinės nakties išvakarėse esesininkai Berlyne areštavo iš Lenkijos kilusį jos tėvą. Jo laukė deportacija.
Gisela prisiminė stiklų šukes ant šaligatvių po nakties pogromo, išplėštas parduotuves ir degančias sinagogas. Jų butas buvo atiduotas vokiečių šeimai, o jai, seseriai ir motinai teko persikelti pas tetą, kurios vyrą taip pat deportavo.
Giselos motina ne kartą mėgino gauti vizą į bet kurią šalį, kad tik būtų galima išvažiuoti iš Vokietijos. Tada ji sužinojo, kad Kubos ambasada pardavinėja įvažiavimo vizas, ir jai pavyko jas gauti, likus dienai iki „St. Louis“ išplaukimo.
„Kai mes užlipome ant laivo denio, ėmiau virpėti nuo palengvėjimo. Maistas buvo nuostabus, mus aptarnavo oficiantai! Mes niekada negyvenome tokioje prabangoje. Vyravo šventės atmosfera, mes mėgavomės tuo“, – pasakojo Gisela Knepel interviu leidiniui „The Jewish Chronicle“.
Nesidžiaugė tik Giselos motina: ji Vokietijoje paliko vyrą, nepaisydama jo maldavimų nemesti jo. Be to, su savimi trims žmonėms ji turėjo tik dešimt Vokietijos markių.
„Bet mes buvome vaikai, o laineryje buvo kino teatrai, patogios kajutės ir baseinas. Tai taip kontrastavo su mūsų nelaimingu gyvenimu Berlyne!“ – prisiminė Gisela Knepel.
Laivo kapitonas iš visų jėgų stengėsi, kad kelionė būtų maloni. Jis leido nukabinti nuo sienos Hitlerio portretą kambaryje, kuriame keleiviai susirinkdavo šeštadienio religinėms apeigoms. Moterys atnešė savo žvakidžių ir penktadienio vakarą ten vyraudavo tikrai šeimyniška atmosfera, pasakojo Gisela.
Kapitonas Gustavas Schröderis
Laineriui „St. Louis“ vadovavo Gustavas Schröderis. Transatlantinėje kompanijoje „Hamburgo–Amerikos linijos“ jis buvo paskutinis kapitonas, neįstojęs į nacistų partiją NSDAP (red. – Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija) ir nenešiojęs raiščio su svastika. Jis puikiai suprato, kokius keleivius gabena, ir primygtinai reikalavo, kad komanda elgtųsi su jais pagarbiai.
Gustavo Schröderio dėka lainerio keleiviams pavyko išvengti nacistinių lagerių. Jis tapo jų didvyriu.
Gegužės 23-iąją kapitonas gavo telegramą, kurioje buvo rašoma, kad „St. Louis“ keleiviai negalės išlipti į krantą Havanoje. Pasirodė, kad turistinės vizos, kurias jie su tokiais vargais gavo, buvo negaliojančios.
Dar prieš išplaukiant laineriui paaiškėjo, kad Kubos imigracijos ministras Manuelis Benitezas Gonzalesas, vizas išduodavo savo iniciatyva, o visus už jas gautus pinigus pasisavindavo. Apie machinacijas sužinojusi Kubos vyriausybė anuliavo dokumentus. Bet nė vienas lainerio keleivis prieš išplaukiant nežinojo, kad vizos yra negaliojančios.
„St. Louis“ gegužės 27 dieną atvyko į Havaną. Tik 22-iem JAV vizas turintiems keleiviams buvo leista išlipti. Kitiems buvo griežtai atsisakyta duoti tokį leidimą. Laineriu plaukęs Fritzas Buffas (1939 metais jam buvo 17 metų), interviu „Jewish Standard“ 2009 metais pasakojo, kad keleivių nuotaika pasikeitė „dramatiškai ir greitai“. „Apėmė nusivylimas. Laivo lazaretas buvo pilnas sugniuždytų žmonių. Mes tikėjomės, kad negrįšime į Vokietiją, – tai būtų buvusi katastrofa: mes žinojome, kas ten mūsų būtų laukę.“
Vienas iš keleivių pamėgino nusižudyti. Tai buvo Maxas Loewe, buvęs advokatas iš Breslau. Būdamas 14 metų jis suspėjo sudalyvauti Pirmajame pasauliniame kare ir užsitarnauti apdovanojimą už didvyriškumą. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jam teko kalėti nacistų konclageryje. Paleistas į laisvę visą laiką jautė esąs sekamas SS ir gestapo agentų.
Havanoje nebeišlaikė jo nervai: vyriškis persirėžė sau venas ir šoko į vandenį. Jūreivis jį išgelbėjo ir Loewe iš laivo buvo nuvežtas į ligoninę. Taip Maxas Loewe tapo pirmuoju pabėgėliu, pasiekusiu Kubos žemę. Jo žmonai ir vaikams nebuvo leista išlipti iš laivo. Vėliau, pasveikęs, jis galėjo grįžti pas šeimą, kuri tuo metu gyveno Prancūzijoje.
„St. Louis“ reide prie Havanos pakrantės stovėjo keturias dienas, o 1939 metų birželio 1-ąją kapitonas Schröderis gavo įsakymą palikti Kubos teritorinius vandenis. Dar beveik penkias paras laineris buvo netoli Kubos krantų, tikintis, kad šalies valdžia pakeis sprendimą.
Tuo metu iš JAV atėjo atsakymas: valstybės sekretorius Cordellas Hullas patarė prezidentui Franklinui D.Rooseveltui nepriimti žydų iš Europos.
Kapitonas Schröderis suko ratus prie Floridos krantų ir net svarstė planą užplukdyti laivą ant seklumos pakrantėje, kad pabėgėliai galėtų išsilaipinti ir pabėgti. Bet JAV pakrantės apsaugos tarnybos laivai neleido to padaryti: kai laineris priartėjo prie Majamio, amerikiečių kateriai užblokavo jam kelią į miesto uostą.
Dar vienu išsigelbėjimo variantu galėjo tapti Kanada. Premjeras Williamas Lyonas Mackenzie Kingas, gavęs „St. Louis“ keleivių kreipimąsi su prašymu suteikti jiems prieglobstį, perdavė jį imigracijos tarnybos direktoriui Frederickui Blairui, pagarsėjusiam savo priešišku nusistatymu žydų emigracijos atžvilgiu. Šis įtikino premjerą nesikišti į pabėgėlių laivo istoriją.
1939 m. birželio 6-ąją „St. Louis“ buvo priverstas pasukti atgal į Europą.
Laive įsivyravo panika, keleiviai vos nesukėlė maišto. Tačiau kapitonas Schröderis visus patikino, kad laivas negrįš į Vokietiją tol, kol visi keleiviai negaus prieglobsčio. Dar daugiau, jis parengė ypatingosios situacijos planą, pagal kurį laineris turėjo patirti avariją prie Anglijos krantų, kad britų pareigūnai būtų priversti imti gelbėti keleivius.
Laimė, Amerikos žydų labdaros organizacijai „Joint“ tuo metu pavyko susitarti su keliomis Europos valstybėmis: pabėgėlius iš „St. Louis“ sutiko priimti Nyderlandai (181 žmogų), Prancūzija (224), Didžioji Britanija (288) ir Belgija (214).
Kaip viskas baigėsi
Keleiviai iš „St. Louis“ galėjo pagaliau išsilaipinti 1939 metų birželio 17 dieną. Jie išlipo į krantą Antverpene ir išsiskirstė po šalis, sutikusias juos priimti.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Vokietijai iki 1940 metų vasaros pradžios užėmus Beniliukso šalis bei privertus kapituliuoti Prancūziją, visi „St. Louis“ keleiviai, išskyrus tuos, kurie rado prieglobstį Anglijoje, vėl atsidūrė nacistų rankose.
Istorikai, vertindami žydų išgyvenamumo skaičius įvairiose šalyse Antrojo pasaulinio karo metu, vėliau įvertino, kad Holokaustą galėjo išgyventi 180 Prancūzijoje prieglobstį gavusių lainerio „St. Louis“ žydų, 152 žydai Belgijoje ir 60 žydų Nyderlanduose. Prie jų priskaičiavus keleivius, kurie prieglobstį gavo Didžiojoje Britanijoje ir išvengė tautiečių likimo žemyninėje Europoje, iš 936 į Europą sugrąžintų pabėgėlių (vienas mirė kelionėje), galėjo išgyventi maždaug 709, o žūti – 227. Vėliau, buvo pamėginta detaliai atsekti kiekvieno laivo keleivio likimą ir paaiškėjo, kad per karą buvo nužudyti 254 į Europą sugrąžinti pasmerktųjų reiso žydai.
Gisela Knepel, jos motina ir sesuo atsidūrė Didžiojoje Britanijoje. Jos tėvas Holokausto metu buvo nužudytas.
Kapitonas Gustavas Schröderis po 1940-ųjų daugiau niekada neišplaukė į jūrą. Po karo, paliudijus keliems išgyvenusiems jo buvusiems keleiviams pabėgėliams, kapitonas buvo atleistas nuo denacifikacijos proceso. 1949 metais jis publikavo memuarus apie nepamirštamą reisą laivu „St. Louis“.
Gustavas Schröderis mirė 1959 metais, sulaukęs 73-ejų. Vakarų Vokietijoje jis buvo apdovanotas ordinu „Už nuopelnus“, Hamburge yra jo vardu pavadinta gatvė. 1993 metais Holokausto istorijos memorialas Jad Vašem Schröderiui po mirties suteikė pasaulio tautų teisuolio vardą.
Atsiprašymas po daugybės dešimtmečių
2000 metais Kanados imigracijos tarnybos direktoriaus Fredericko Blairo giminaitis žydų tautos atsiprašė už savo dėdės veiksmus.
JAV Valstybės departamentas „St. Louis“ keleivių atsiprašė 2012 metais. Oficialioje ceremonijoje dalyvavo valstybės sekretoriaus pavaduotojas Williamas Burnsas ir 14 išgyvenusių laivo keleivių.
2018 metų gegužę Kanados premjeras Justinas Trudeau tviteryje parašė, kad šalies vyriausybė atsiprašys dėl savo veiksmų, nulėmusių laivo keleivių likimus. Tų pačių metų lapkritį buvo paviešintas oficialus atsiprašymas.
