Vykstant Antrajam pasauliniam karui, Artimųjų Rytų pagalbos ir pabėgėlių administracija (MERRA) įkūrė stovyklas Sirijoje, Egipte ir Palestinoje, kur dešimtys tūkstančių žmonių iš Europos ieškojo prieglobsčio nuo karo.
MERRA buvo dalis tinklo visame pasaulyje, kuriame kartu dirbo nacionalinės vyriausybės, karininkai, tarptautinės ir vietos pagalbos organizacijos tam, kad būtų įkurtos pabėgėlių stovyklos.
Archyviniuose įrašuose labai maža informacijos apie tai, kiek žmonių glaudėsi pabėgėlių stovyklose Artimuosiuose Rytuose per Antrąjį pasaulinį karą, tačiau dokumentuose rašoma, kad šias stovyklas buvo tikimasi plėsti.
Ranka rašytame dokumente matyti, kad MERRA iki 1944 m. liepos stovyklose Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje suteikė pagalbą daugiau nei 40 tūkst. pabėgėlių, kurių dauguma – vaikai ir moterys.
1944 m. kovą MERRA paskelbė ataskaitas apie šias pabėgėlių stovyklas, taip tikėdamasi pritraukti daugiau pagalbos ir pagerinti gyvenimo sąlygas jose. Šios ataskaitos leidžia pažvelgti, kaip jose gyveno pabėgėliai iš Europos – daugiausia iš Bulgarijos, Kroatijos, Graikijos, Jugoslavijos ir Turkijos.
Registracija
Tik atvykę į stovyklą – Egipte, Palestinoje ar Sirijoje – pabėgėliai visų pirma turėjo užsiregistruoti ir gauti identifikacijos korteles. Jas jie turėjo nuolat nešiotis su savimi. Kortelėse buvo užrašyti vardai, stovyklos identifikacijos numeris, informacija apie išsilavinimą, darbo istoriją, sugebėjimus.
Registracijos dokumentuose buvo pažymima ir daugiau informacijos – šeimyninė padėtis, profesija, paso numeris, atvykimo data, kitos pastabos ir galiausiai – išvykimo data.
Užsiregistravusiems atvykėliams tuomet būdavo atliekamas medicininis patikrinimas. Pabėgėliai eidavo į laikinąsias ligonines, kurios būdavo įrengiamos arba palapinėse, arba senuose tuščiuose pastatuose. Jie ten turėdavo nusirengti, būdavo kruopščiai prausiami.
Kai medikai manydavo, kad pabėgėliai jau pakankamai dezinfekuoti, kad galėtų prisijungti prie kitų stovyklos gyventojų, jie būdavo išskirstomi į „rajonus“: šeimoms, vaikams be tėvų, vienišiems vyrams ir vienišoms moterims.
Išvykos
Kai būdavo paskirti į tam tikrą stovyklos sekciją, pabėgėliai neturėdavo daug progų pasivaikščioti už jos ribų, bet kartais jiems buvo leidžiama tą daryti – prižiūrint stovyklos pareigūnams.
Pavyzdžiui, Alepe esantiems pabėgėliams kartais būdavo suorganizuojama kelių kilometrų kelionė į miestą. Jos metu būdavo galima apsilankyti parduotuvėse, įsigyti būtinų daiktų, pažiūrėti filmą vietos kino teatre ar tiesiog pasidžiaugti miesto gatvėmis ir bent trumpam pamiršti gyvenimą stovykloje.
Pavyzdžiui, Egipte viena stovykla buvo įkurta negyvenamoje vietovėje, iš kurios būdavo gana sudėtinga nuvykti į artimiausią miestą, tad čia pabėgėliams kasdien būdavo leidžiama maudytis šalia esančioje Raudonojoje jūroje.
Pabėgėliai MERRA stovyklose paprastai per dieną gaudavo pusę kariuomenės raciono porcijos. Dokumentuose pabrėžiama, kad esant galimybei jų racioną turėtų papildyti maisto produktai, parinkti atsižvelgiant į pabėgėlių papročius ir religiją.
Papildomai stovyklos parduotuvėje arba per išvykas į miestą jie galėdavo įsigyti puodelių, alyvuogių, aliejaus, vaisių, arbatos, kavos, taip pat – muilo, skutimosi peiliukų, pieštukų, popieriaus, pašto ženklų ir kt.
Kai kuriose stovyklose buvo įrengtos atskiros patalpos, kur pabėgėliai patys galėdavo gamintis maistą. Pavyzdžiui, Alepe buvo atskiras kambarys, kuriame susirinkusios moterys galėdavo pačios gamintis, gavusios produktų iš stovyklos pareigūnų.
Darbas
Kai kuriose, bet ne visose stovyklose pabėgėliams reikėdavo dirbti. Alepe jie būdavo skatinami, bet neverčiami. Jie galėjo dirbti virėjais, valytojais, kurpiais.
Nuseirate, Palestinoje, buvo stengiamasi suteikti galimybių pabėgėliams išnaudoti savo įgūdžius – pavyzdžiui, užsiimti staliaus, kurpiaus darbais, tapyti, verpti. Taip pabėgėliai galėdavo ir neapleisti savo amatų, ir šiek tiek užsidirbti – jų kūrinius galėdavo įsigyti kiti stovyklos gyventojai.
Egipte prie Raudonosios jūros visi fiziškai sveiki pabėgėliai turėdavo dirbti. Jie galėdavo būti pardavėjais, valytojais, siuvėjais, staliais, statybininkais, santechnikais. „Ypač kvalifikuoti asmenys“ galėdavo būti mokytojais, darbų prižiūrėtojais. Moterys papildomai užsiimdavo namų ruoša – siuvimu, skalbimu, maisto gaminimu.
Kai kuriose stovyklose net būdavo galima gauti medicinos mokymus. Tačiau tai dažniau buvo būtinybė. Pavyzdžiui, Egipto stovyklose trūkdavo medicinos darbuotojų, tad patys pabėgėliai būdavo mokomi slaugos, anatomijos, fiziologijos, pirmosios pagalbos, pediatrijos, akušerijos. Kadangi nemažai pabėgėlių nebūdavo išsilavinę, per mokymus daugiausia dėmesio buvo skiriama praktikai, o ne teorijai ar terminologijai.
Laisvalaikis
Daug dėmesio buvo skiriama vaikams – buvo įrengti darželiai, mokyklos. Tiesa, sąlygos jose dažnai būdavo sudėtingos – auklių ir mokytojų trūko, grupės būdavo perpildytos, trūko mokymo priemonių.
Tačiau patys pabėgėliai mėgindavo pagerinti situaciją – pavyzdžiui, Nuseirate vienas dailininkas pritapė daug paveikslų, kad jais galėtų papuošti darželių ir mokyklų sienas, ir taip pakelti vaikų nuotaiką. Be to, aplinkinių teritorijų gyventojai stovykloms aukodavo žaislų, žaidimų, mokymosi priemonių.
Kai nedirbdavo ir nesimokydavo, pabėgėliai laiką galėdavo leisti užsiimdami kita veikla. Vyrai žaisdavo rankinį, futbolą, diskutuodavo. Kai kuriose stovyklose buvo įrengtos supynės, vaikų žaidimo aikštelės. Stovyklų pareigūnai, vietos kariai, kitų pagalbos organizacijų darbuotojai reguliariai rengdavo šokius, kitus kultūrinius renginius.
Normalaus gyvenimo paieškos
Dokumentuose taip pat atskleidžiama, dėl ko nerimavo stovyklų vadovybės – įskaitant ir pabėgėlių privatumo, judėjimo laisvės trūkumą, ar reikia atskirti šeimas nuo vienišų pabėgėlių, ar reikia juos skirstyti pagal etniškumą, tautybę, religiją ir pan.
Artimųjų Rytų pabėgėlių stovyklose atsidūrę europiečiai, kaip ir pabėgėliai dabar, siekė, kad gyvenimas kuo labiau primintų jų įprastą. To paties norėjo ir stovyklų pareigūnai.
JT duomenimis, šiuo metu pabėgėlių stovyklose yra užsiregistravę beveik pusė milijono sirų. Iš viso dėl karo Sirijoje namus buvo priversti palikti apie 5 mln. žmonių.
