„Daug apie šią dinastiją gali papasakoti įvairios Lietuvos vietovės“, – įsitikinusi Vilniaus dailės akademijos studentė Joana Vitkutė, 2017 m. parengusi studiją „Jogailaičių kelias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse“ ir kviečianti keliauti šio kultūros kelio maršrutais.
– Joana, ar jūsų atliktą studiją galima pavadinti paprasčiau – Jogailaičių kultūros paveldą pristatančiu turistiniu vadovu?
– Iš dalies, taip. Kultūros paveldo, kaip atraminio studijos taško, pasirinkimą pirmiausia ir lėmė mintis apie tai, kad Jogailaičių dinastijos sukurtam paveldui apžvelgti parengtos kultūros paveldo galimybių studijos pagrindu ateityje būtų galima sukurti specialius turistinius maršrutus besidomintiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniu paveldu, kultūriniais ryšiais. Kiek žinau, iki šiol Lietuvoje dar nebuvo parengtas konkrečios valdančiosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dinastijos − šiuo atveju − Jogailaičių, kultūrinį paveldą pristatantis turistinis vadovas.
– Išsamiai susipažinote su Jogailaičių dinastija, tad jei keliautume Jogailaičių paveldo keliu per Lietuvą, kiek, jūsų nuomone, truktų tokia kelionė? Antra vertus, kelionė galėtų tęstis ir kitose šalyse?
– Dėl Jogailaičių vykdytos apsukrios vedybų politikos šios dinastijos paveldo paieškos galėtų nusitęsti net iki Čekijos, Vengrijos, Austrijos, Vokietijos, Italijos, Suomijos ir Švedijos. Vis dėlto nusprendžiau aptarti tik pagrindinę, istorinę, nors per amžius ir ne kartą kitusią, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, t.y. šiuolaikinės Lietuvos, Baltarusijos, beveik visos Ukrainos ir dalies Lenkijos (vadinamosios Palenkės) bei Rusijos žemes.
Plačiau nenagrinėjama tik trumpą laiką Žygimanto Augusto valdymo pabaigoje Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusi, o po Liublino unijos Lenkijos Karalystei atitekusi dabartinėje Latvijoje esanti buvusios Livonijos dalis, kurioje jogailaitiškojo palikimo vargu ar jau aptiktume. Ko gero, tik leisdamasis į pažintinę kelionę po visas studijoje aptariamas šalis – Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją ir Rusiją – keliautojas galėtų susidaryti išsamų šios dinastijos veiklos masto Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vaizdą.
Nepaisant to, pradžiai tikrai pakaks ir Lietuvos. Nėra lengva tiksliai pasakyti, kiek užtruktų kelionė po Lietuvoje išsibarsčiusius Jogailaičių kultūros paveldo objektus, nes juk daug kas priklauso ir nuo pasirinktos transporto priemonės. Žinoma, gerai susiplanavus kelionę, galbūt pakaktų ir savaitės, bet juk visai nebūtina persistengti – smagu leistis ir į keletą trumpesnių pažintinių išvykų.
– Ar daug Lietuvoje vietų, objektų, kurie vienaip ar kitaip mena Jogailaičių dinastiją? Ką mes galime keliaudami tuo kultūros keliu pamatyti?
– Vien mūsų šalies teritorijoje atradau daugiau nei trisdešimt vietovių, o daugelyje jų galima ir ne po vieną jogailaitiškąjį pėdsaką aptikti. Tas, kuris nuspręs leistis Jogailaičių kultūros paveldo keliu, galės ne tik kitomis akimis pažvelgti į kasdien matomą savo miesto ar miestelio bažnyčią, piliakalnį ar dvarvietę ir šiuos objektus susieti su tiesiogine ar netiesiogine istorinės lietuviškosios dinastijos įtaka, bet ir susimąstyti, kiek daug vertingų kultūros paminklų ar atminties vietų, nepaisant visų istorinių kataklizmų, vis dar turime.
– Kokie svarbūs Jogailaičių kultūros ir architektūros paminklai, vietovės dabar yra pamiršti? Kokias istorijas jie slepia? Ar tiesa, kad net ir mažas piliakalnis ar nedidelė bažnyčia gali papasakoti įdomią istoriją? Pavyzdžiui, mes žinome Merkinę, bet nežinome jos sąsajos su Jogailaičių dinastija. Yra ir daugiau, matyt, tokių visiems žinomų vietų?
– Iš tikrųjų atidžiau ir smalsiau apsižvalgę aplinkui netruktume pastebėti, kad mus supa kur kas daugiau ir kur kas ankstesnio laikotarpio kultūros paveldo ar atskirų jo artefaktų, negu galėtume pagalvoti, taip pat ir jogailaitiškojo paveldo.
Štai kad ir visiems labai gerai pažįstama Vilniaus katedra. Šis pastatas iš esmės mums gali papasakoti visą Lietuvos valstybingumo istoriją, kurioje labai svarbus vaidmuo tenka ir Jogailaičiams. Jų pėdsakų mūsų Katedroje išties nemažai. Šios šventovės požemiuose ilsisi Aleksandras Jogailaitis – vienintelis Lietuvoje palaidotas Jogailaičių dinastijos valdovas, ir dvi Žygimanto Augusto žmonos − Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė.
Žymiojo Jogailos vaikaičio Šv. Kazimiero koplyčios nišas puošia XVII a. sukurtos, manoma, Lietuvos ir Lenkijos valdovus, tarp jų ir Jogailaičius, vaizduojančios skulptūros. Maža to, kairėje didžiojo altoriaus pusėje esančioje memorialinėje lentoje, kuri Vilniaus senienų muziejaus vadovo Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva ten buvo pakabinta 1853 metais, galima skaityti ir įrašą, atkartojantį 1535 m. Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos rūpesčiu Katedroje pastatyto Vytauto antkapinio paminklo įrašą, liudijantį Jogailaičių rūpestį Lietuvos istorijos įamžinimu. Ir tai tik keli pavyzdžiai.
Daug apie Jogailaičius gali papasakoti ir kitos Lietuvos vietovės, kad ir paminėtoji Merkinė, kurią kartu su daugybe kitų žemių Žygimantas Augustas padovanoja žmonai Barborai Radvilaitei. 1569 m. garsusis Jogailaitis šiam miestui patvirtino jau anksčiau suteiktas Magdeburgo teises ir paskyrė herbą – vienaragį. Šia proga 1575 ar 1579 metais keturiais mūriniais briaunuotais stulpais buvo pažymėtos Merkinės ribos. Du iš šių stulpų – šiaurinis ir rytinis – išliko iki mūsų dienų.
Vertėtų paminėti ir 30 km nuo Merkinės esančius kurortinius Druskininkus. Pasak kai kurių šio mineralinio miestelio istorijos tyrėjų, Nemuno ir Ratnyčios upių santakoje, ant iki mūsų laikų išlikusios kalvos, stovėjo ir gynybinė pilaitė, pro kurią keliavo ir kurioje galbūt net buvo apsistojęs pats Jogaila, o vėliau – ir šv. Kazimieras. 2011 metais senųjų gydyklų parke, bendradarbiaujant su Lenkijos Augustavo savivaldybe, pastatytas paminklas Žygimantui Augustui ir jo žmonai Barborai Radvilaitei.
Su Jogailaičiais susijęs ir palei Nemuną nusitęsęs Darsūniškis. Čia kadaise stovėjusioje pilyje tikrai buvo apsistojęs Jogaila, o fundacijas šio miestelio bažnyčiai teikė Kazimieras ir Aleksandras Jogailaičiai. O kur dar daugelis kitų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų? Labai tikiuosi, kad kultūros paveldu ir istorija besidomintys žmonės naujai atras tiek savo artimiausioje aplinkoje esančias, tiek dar nelankytas tolėliau įsikūrusias jogailaitiškas šalies vietas.
– Kuo rėmėsi vietovių ir paveldo objektų atranka?
– Kad ir kaip būtų gaila, tenka pripažinti, kad iki mūsų dienų išlikusio konkretaus, apčiuopiamo ir autentiško Jogailaičių laikų paveldo buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse tikrai nėra daug.
Todėl studijoje pristatomų vietovių – miestų, miestelių, kaimų – ir juose esančių kultūros paveldo objektų atranka rėmėsi trimis pagrindiniais kriterijais. Pirmuoju – tiesioginės sąsajos kriterijumi, ar tiksliau tam tikrose vietovėse išlikusiais tiesioginės Jogailaičių giminės narių veiklos ženklais – jų valdytais, statytais ar svarbiomis progomis lankytais rūmais, šventovėmis ar jų fragmentais (griuvėsiais, piliavietėmis).
Taip pat antruoju – laikotarpio kriterijumi, t.y. vietovėse išlikusiais šios dinastijos valdymo laikotarpiu (1386−1572 metais) dažnai karališkojo dvaro pavyzdžio paskatinto ir įtakingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių iniciatyva atsiradusio, iki mūsų dienų išsaugoto kultūros paveldo objektais.
Kartais studijoje 1572 metų riba yra peržengiama, nes kai kurių Jogailaičių laikais pradėtų objektų statyba užtruko ir baigėsi jau po Žygimanto Augusto mirties. Juolab kad galutinę Jogailaičių dinastijos pabaigą žymi šio valdovo sesers Onos Jogailaitės mirtis 1596 metais.
Svarbus ir trečiasis – atminties kriterijus, kuriam priskiriami jau po Jogailaičių dinastijos pabaigos, taigi XVI a. pabaigoje ir vėliau, šiai valdovų giminei ir jos viešpatavimui atminti, jos istorijai ar palikimui įamžinti skirti paminklai.
Tai ne tik Jogailaičių atstovams dedikuoti dailės kūriniai, bet ir pastatai, kaip antai Šv.Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje, Palangos parapinė bažnyčia, atstatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir kiti. Šiai objektų grupei priklauso ir Jogailaičių funduotos, ne kartą perstatytos, pirminę išvaizdą dažniausiai jau negrįžtamai pakeitusios, tačiau senųjų Jogailaičių laikų maldos namų istoriją tebetęsiančios bažnyčios.
Idėjų ir net maršrutų pažintinėms kelionėms (pvz., savaitgalio išvykai Vilnius–Merkinė–Druskininkai–Vilnius) skaitytojas jau turi. Belieka pridurti, kad pažintinis, t. y. kultūrinis, turizmas pasirinktu maršrutu nėra baigtinis ir iki galo suplanuotas. Juk gera, pavykusi kelionė visada turi nustebinti, jos metu turi pamatyti ar patirti netikėtų, neplanuotų, ilgam atminty išliekančių dalykų. Be to, tokios kelionės metu turi susidaryti įspūdį apie vietoves ir jose gyvenančius žmones, pasistengti pajusti vietos dvasią.
Juk būnant „jogailaitiškoje“ Merkinėje neužeiti į krašto muziejų, nepamatyti muziejaus specialistų ir visos Merkinės bendruomenės (o tam tikra prasme – ir visos Lietuvos žmonių, nes skulptūrai aukojo visi muziejaus lankytojai) pastangomis šią vasarą pristatyto biusto ATR valdovui Vladislovui Vazai tolygu nepajusti, kokia šiuo metu yra istorinė šio kampelio savimonė. O kartu ir į kokius pamatus atremti Merkinės žmonių ateities lūkesčiai, kur link suka viso miestelio ateities vizija.
Belieka pridurti, kad Jogailaičių dinastijos kultūros paveldo galimybių studijoje taikomas atminties kriterijus laiduoja kelio tęstinumą. Šviežiausias to pavyzdys yra Pasvalys. Vietos verslininkas ir mecenatas Pranas Kiznys finansavo paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui sukūrimą. Jau gruodžio pradžioje paminklas ne tik papuoš šio miesto viešąją erdvę, bet ir liudys Pasvalio krašto žmonių sąmoningą apsisprendimą įamžinti, pagerbti ir dabartyje įtvirtinti ne XIX–XX a. reikšmingą istorinę realiją (tai Lietuvoje dominuojanti įatmintinimo praktika), o sudėtingo Lietuvai laikotarpio iškiliausią asmenybę – paskutinį iš Jogailaičių. Tad ieškant jogailaitiškų atradimų neužsukti į Pasvalį jau nebeišeis...
