Severreal.org korespondentė Jelena Solovjova su knygos autore kalbėjosi apie industrializacijos kainą, apie skurdo prismaugtus Archangelsko gyventojus, o taip pat apie tai, kodėl Rusijos valdžia dabar taip užsipuolė žmogaus teisių gynimo organizaciją „Memorial“.
Nuolatinis badas ir begalinės eilės prie produktų, aukštas mirtingumas nuo epidemijų medicininės pagalbos deficito sąlygomis, baisi apgyvendinimo krizė, kai dėl tremtinių tvano vienam žmogui tekdavo vos keli kvadratiniai metrai – tokiomis sąlygomis žmonės egzistavo dešimtmečiais. Ir kiekvienais metais sovietinė propaganda juos įtikinėjo, kad gyventi tapo „geriau ir linksmiau“. Bet įtikinti tuo žmogų, kuris visą dieną stovėjo eilėje prie silkės, buvo labai sudėtinga. Todėl didelė socialistinio teisėtumo palaikymo našta gulė ant OGPU-NKVD darbuotojų pečių.
Savo interviu severreal.org korespondentei Jelizaveta Chatanzeiskaja papasakojo apie tai, kodėl laisvi žmonės Archangelske gyveno ne ką geriau nei tremtiniai, kaip buvo statoma Gulago ekonomika ir kokių priemonių ėmėsi vietos valdžia, kai į miestą atvyko Vakarų žurnalistų grupė.
– Jūs aprašote gana ilgą laikotarpį – nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos iki 1945 metų, ir žodžiai „ekstremalus išgyvenimas“ yra jūsų knygos pavadinime. Visais tais metais buvo vienodai sunku ar buvo kažkokių periodų, kai situacija buvo geresnė?
– Visas periodas – tai ekstremali kasdienybė. Aš pradėjau nuo 1929-ųjų, kadangi tais metais prasidėjo forsuota industrializacija, kolektyvizacija, kai iš valstiečių pradėjo be skrupulų atiminėti maisto produktus, tada buvo panaikinta privati prekybos ir paslaugų rinka. Valstiečiai priešinosi kolektyvizacijai, sukildavo, tačiau pasipriešinti valstybiniam terorui nepaprastai sunku. Šiaurėje visa tai irgi vyko – ir Vologdos srityje, ir Komijoje, ir Archangelsko srityje – ir tai pakirto ekonomiką. Nuo to laiko prasideda procesas visuomenės perėjimo iš daugiau ar mažiau nusistovėjusio, NEPo periodo metu susitvarkiusio gyvenimo į ekstremalaus išgyvenimo periodą.
Deja, daugelis to meto įvykių praslydo pro istorikų akis, nes beveik neišliko šaltinių. Pavyzdžiui, aš susidūriau su kanibalizmo paminėjimais, ne tik tarp tremtinių, bet ir tarp miesto darbininkų, tačiau pirminių šaltinių nėra.
Kasdienybė buvo kraupi ir baisi dėl daugelio priežasčių: neužteko maisto išteklių ir gyvenamojo ploto, buvo problemų su socialine infrastruktūra – ligoninėse per begalines šiltinės epidemijas, kurias atveždavo nesibaigiantis nuteistųjų srautas, netilpdavo visi ligoniai. Aplink miestą atsirado milžiniškas specialiųjų gyvenviečių ir lagerių kiekis, ir pačiame Archangelske buvo lagerių ir kalėjimų.
Sovietiniu metu produktų deficitas buvo visada ir visur, bet nuo 1939 metų, sprendžiant pagal dokumentus, regiono aprūpinimas sutriko itin smarkiai. Į Archangelską buvo ištremtas įžymus Kostromos kraštotyrininkas Vasilijus Smirnovas. Jis rašė, kad 1940 metais stovėjo 4 tūkstančių žmonių eilėje prie žuvų uodegų. Maždaug tokios pačios eilės nutįsdavo prie duonos. Parduotuvėse nebuvo sviesto, cukraus, bulvių ir kitų žmonėms būtinų prekių, sudėtinga būdavo nusipirkti tabako, degtukų, beveik neįmanoma nusipirkti drabužių ir avalynės. Duonos kortelės buvo įvestos prasidėjus Didžiajam tėvynės karui – 1941 metų rugsėjį, bet ir 1940-aisiais jos nusipirkti buvo labai sunku. Komercinėse parduotuvėse duona ir kitos prekės kainavo kelis kartus brangiau.
Ir tuo metu spekuliacija prasidėdavo nuo apatinės grandies – žmonių, dirbusių valgyklose ir parduotuvėse, o pasibaigdavo administracijos ir NKVD pareigūnais, kurie ją dengdavo ir gaudavo savo dalį. Prekės iškeliaudavo į „juodąją rinką“, bet visa grandinė užsibaigdavo aukščiausiuose miesto ir srities valdžios ešelonuose. Apie šias schemas savo knygoje „Už Stalino pertekliaus fasado“ rašo žinoma istorikė Jelena Osokina – tos schemos dabar žinomos. Visada tame dalyvavo milicija ir NKVD darbuotojai, ir su jais kovoti buvo neįmanoma. Mitai apie sąžiningą Staliną ir sąžiningus enkavėdistus labai greitai ima irti per siūles, kai susipažįsti su dokumentais.
– Nepaisant to, dabar atsiranda vis daugiau mitų apie tai, kad Stalino valdymo metais žmonės materialiai gyveno visai neblogai.
– Perskaitę mano knygą jūs įsitikinsite, kad viskas buvo ne taip. Žmonėms tekdavo išgyventi siaubingoje realybėje. Nuo 1929 iki 1934 metų buvo įvestos kortelės, turint tikslą perskirstyti resursus, nes pagrindiniai ištekliai buvo mesti į industrializaciją. Gyvenimo lygis ir vartojimas smarkiai sumenko. Žmonėms paprasčiausiai nepakako duonos ir pirmojo būtinumo prekių. Be to, buvo gyventojų kategorijų, neturėjusių teisės gauti kortelių (įvairios diskriminuojamos kategorijos, vadinamieji „socialiai svetimi elementai“). Istoriko Stepheno Kotkino paskaičiavimais, formaliai joms buvo galima priskirti 80 proc. SSRS gyventojų.
Savotiškai buvo sprendžiamas ir gyvenamojo ploto klausimas. Pats gyvenamosios vietos suteikimo principas buvo toks: jeigu žmogus dirbo įmonėje arba valstybės įstaigoje, jam priklausė gyvenamasis plotas. Tai nebūtinai turėjo būti butas. Gyvenamuoju plotu būdavo laikomas ir gultas mediniame barake be patogumų, kur viename kambaryje gyveno nuo 18 iki 35 žmonių.
Įžymus fizikas ir televizijos išradėjas Borisas Rozingas į šiaurę 1929 metais pateko kaip ištremtasis pagal „akademikų bylą“. Iš pradžių jį kaip pagalbinį darbininką paskyrė pjauti lentų į Kotlaso lentpjūvę, o pervestas į Archangelską jau dirbo lentpjūvėje kaip kvalifikuotas darbininkas. Įsivaizduojate, pasaulinį pripažinimą turintis mokslų daktaras pjausto lentas lentpjūvėje! Pavyzdys apie planavimo racionalumą ir žmogaus darbo panaudojimą stalininėje SSRS: kur jis būtų atnešęs daugiau naudos – konstruktorių biure ar pjaustydamas lentas? Tai štai, 1931 metais Borisas Rozingas rašo savo žmonai į Leningradą, kad jam labai pasisekė: jis gavo barako gultą kambaryje su 15 žmonių. Įdomiausia, kad ir tokiomis sąlygomis jis rasdavo galimybių, jėgų ir laiko užsiimti mokslu: skaitė literatūrą ir net padarė kelis svarbius techninius išradimus, padėjusius racionalizuoti miško pramonę.
Apskritai, jeigu kalbėtume apie gyvenamąją vietą – oficiali norma vienam žmogui buvo 4,5 kvadratinio metro. Bet jos nebuvo laikomasi. Valdininkai galėdavo gauti kambarį arba butą gerame name. Pavyzdžiui, NKVD darbuotojams skirtas namas Troickij prospekte buvo priduotas 1938 metais – jis buvo butų tipo, ten gyveno aukšti valdininkai ir jėgos struktūrų darbuotojai. Analogiškas buvo ir specialistų namas, į kurį gyventojai įsikraustė 1934 metais.
Tuo pat metu paprasti darbininkai gyveno labai ankštai – lentpjūvės Nr. 13 barakų gyvenvietėje norma vienam žmogui buvo 1,1 kvadratinio metro (tai skaičiai iš partinių organų ataskaitų po darbininkų barakų patikrinimo). Lentpjūvės Nr. 8 gyvenvietėje žmogui tekdavo 0,4 kvadratinio metro, o lentpjūvėje Nr. 5-6 – 1,12 kvadratinio metro.
Apskritai, dabar, tikėtina, mažai žmonių įsivaizduoja, kas tai yra barakas. Tai tokia medinė dėžė, kurios centru eina koridorius, o į kairę ir dešinę nuo jo – kambariai. Kambarių viduje stovi ne lovos, o gultai – ant jų miega darbininkai. Dar barake gali būti bendras stalas. Tualetas, vengiant infekcinių susirgimų protrūkių, stovi lauke. Tokiuose barakuose paprastai vėjas traukdavo pro sienas, tekėdavo pro stogą, patalpose knibždėdavo vabzdžiai. Darbininkai skųsdavosi, kad negali užmigti dėl blusų ir utėlių.
Nebuvo patalynės. Būdavo maišas, kurį prikimšdavo šiaudų ir kuris būdavo naudojamas vietoje pagalvės ar čiužinio. Miegodavo nenusirengę, nes būdavo šalta. Apie tai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje net rašė vietiniame laikraštyje „Pravda Severa“. Noriu pabrėžti, kad kalba eina ne apie nuteistuosius ar tremtinius, o apie laisvus darbininkus – „klasę hegemonę“, kuri, anot ideologijos, buvo svarbiausia Sovietų Sąjungoje.
Bet prieš karą net ne visiems pavykdavo gauti vietą barake. Pavyzdžiui, iš kaimo vietovių pabėgę ir darbininkais tapę valstiečiai iš pradžių galėdavo gyventi netgi ne barakuose, o žeminėse miesto pakraščiuose. Žmogus su „neteisinga socialine kilme“ (čia patekdavo ne tik buvusios privilegijuotos klasės – dvarininkai, dvasininkai, protinio darbo žmonės ir ikirevoliucinė inteligentija, caro kariuomenės karininkai, bet ir „buožėmis“ įvardinti darbštūs prasigyvenę valstiečiai) ir iš viso neturėjo teisės į gyvenamąjį plotą pagal sovietinius įstatymus, jį bet kuriuo metu galėjo išmesti iš darbo, iš buto, jis neturėjo teisės gauti kortelių ir beveik neturėjo galimybių išgyventi.
– Be to, žmogus gyveno su nuolatine represijų baime.
– Bet kas galėjo būti areštuotas, ištremtas, iškraustytas iš namų, išmestas iš darbo ir išplėštas iš šeimos. Nuo 1936 metų sausio, anksčiau nei kituose regionuose, šiaurėje prasidėjo tai, ką galima būtų pavadinti pasirengimu Didžiajam terorui – prasidėjo „liaudies priešų“ paieškos įmonėse ir įstaigose, daugiausia tarp inteligentų.
Remiantis oficialia istoriografija, Didysis teroras prasidėjo 1937 metų vasarą (nuo NKVD įsako Nr. 00447, kurį 1937 metų liepos 30-ąją patvirtino Politinis biuras) ir tęsėsi iki 1938 metų pabaigos, kai Politinis biuras ir Stalinas oficialiai pasmerkė savo pačių sankcionuotus teroro linijos „perlenkimus“. Teroras taip pat darė įtaką kasdieniam gyvenimui. Įsivaizduokite: žmogus kiekvieną naktį koridoriuje girdi NKVD darbuotojų žingsnius – dabar eina pas kaimyną, o rytoj ateis tavęs. Taip išeina, kad žmonės turėjo ne tik fiziškai išgyventi, bet ir apgalvoti kitas strategijas: ką daryti, jeigu ateis tavęs, kaip išgyventi tavo šeimai, kaip pasirūpinti vaikais, kad tie nepatektų į specialius NKVD priėmimo punktus, kur iš jų, kad vėliau nebūtų įmanoma jų surasti, būtų atimti vardai, pavardės ir tėvavardžiai, kas bus su žmona ir su kitais artimais giminaičiais. Didžiojo teroro metais, pagal sovietinius įstatymus, šeimos nariai taip pat buvo pasmerkti areštui. Jų laukdavo turto ir gyvenamosios vietos, apsirūpinimo šaltinių atėmimas ir bent jau išsiuntimas iš miesto.
– Kokia buvo nuteistųjų darbo reikšmė prieškarinio ir karo metų Archangelsko ekonomikoje?
– Didelė, iš esmės visa Šiaurės krašto ekonomika laikėsi ant jų darbo. 1929 metų gegužę Šiaurės krašte jau buvo 2256 nuteistieji. Išbuožintų valstiečių tremtis prasidėjo 1929–1930 metų žiemą. Iš viso 1933 metais regione jų buvo jau maždaug 600 tūkstančių. Ženkli tremiamo specialaus kontingento dalis praėjo per Archangelsko tardymo ir persiuntimo kalėjimą. Visą prieškarinį dešimtmetį, priklausomai nuo masinių operacijų intensyvumo, į regioną nesustodami važiavo ešelonai su tremtiniais ir nuteistaisiais.
1942 metų sausio 1 dieną Archangelsko srityje veikė septyni stambūs pataisos darbų lageriai, kuriuose kalėjo per 150 tūkstančių nuteistųjų. Ir nuteistieji, ir tremtiniai į regioną atvykdavo nuolat, jų darbas būdavo naudojamas pramonės įmonėse, miško paruošos įmonėse, uoste, statant stambius miesto infrastruktūros objektus.
Čia nebuvo tiek įsisavintos erdvės, kad būtų kur priimti tremtinius, juos dažnai išlaipindavo tiesiog miške. Žiemą, su vaikais, be šiltų drabužių. Daugiausia tai buvo išbuožinti valstiečiai. Jie buvo priversti statytis miške palapines ir išgyventi neįsivaizduojamomis sąlygomis. Suprantama, buvo labai aukštas mirtingumas nuo ligų, nuo maisto trūkumo. Rusijos Federacijos Valstybiniame archyve išliko daugybė dokumentų, tarp jų – OGPU ataskaitų, kuriose kalbama, kad fondus, skirtus tremtinių įsikūrimui, dažnai nebaudžiami išvogdavo vietos valdininkai.
Tremtinius pasiekdavo labai mažai maisto, dažnai nebūdavo jokios medicininės pagalbos. Jų nesugebėdavo aprūpinti netgi elementariausiais produktais, jiems nesuspėdavo pastatyti barakų. Tai buvo sunkus ir siaubingas prievartinio šiaurės kolonizavimo procesas, absoliučiai neracionalus.
Jeigu 1929–1935 metais pramonės įmonių statyboje, miško bei popieriaus pramonėje ir uoste iš esmės buvo naudojamas tremtinių darbas, tai 1936–1937 metais įvyko pramonės perorientavimas į kalinių, kurių skaičius kiekvienais metais augo, darbą. Specialiųjų gyvenviečių ir lagerių struktūra buvo absoliučiai nerentabili. Jų išlaikymui būdavo sunaudojama daugiau resursų, nei būdavo gaunama išnaudojant specialiojo kontingento darbą. Iš principo, prievartinis darbas yra nerentabilus. Stalinas, žinoma, nėra joks efektyvus vadybininkas. Jeigu pažiūrėsime į industrializaciją iš vidinės pusės, tai praradimų buvo daugiau nei pasiekimų. Specialistų darbas būdavo išnaudojamas neracionaliai, ištekliai dažnai būdavo iššvaistomi tuščiai. Ir svarbiausia kaina – ištisų visuomenės klasių žūtis, pagimdžiusi ilgalaikę sisteminę krizę.
Vyko sisteminis gamtos resursų ir žmogiškojo kapitalo naikinimas. Ir ištisų visuomenės klasių naikinimas, pavyzdžiui, valstietijos kolektyvizacijos eigoje, kai pačius darbščiausius, pagal OGPU įsakymus, šaudydavo ir suvarydavo į lagerius, o likusius – į kolchozus, visa tai iki šiol veikia mūsų ekonomiką, žemės ūkį.
Tas pat ir su inteligentija, kai daugelis išsilavinusių protinio darbo žmonių buvo priversti gyventi ir dirbti siaubingomis sąlygomis lageriuose, tremtyje arba pergrūstuose iki ribų komunaliniuose butuose, kęsdami alkį, praradimus ir baimę, beveik neturėdami galimybės skaityti užsienio literatūros arba išvažiuoti kur nors į tarptautinę konferenciją, negaudami deramo atlyginimo už savo darbą... Negalima mokslininkų laikyti šaraškėse. Mokslininkas – pasaulio žmogus ir jam turi būti leista laisvai reikšti savo nuomonę, palaikyti ryšius su kolegomis visame pasaulyje. Idėja, kad galima mokslininkui padidinti duonos davinį, įvaryt į kokį nors kambarį be langų, kur jis pradės kurti naujus produktus – tai enkavedistų suvokimas. Gaila, bet šie principai veikia iki šiol.
– Ar pasitaikė vietos gyventojų, tremtinių arba nuteistųjų protestų?
– Per pirmąsias kolektyvizacijos bangas buvo valstiečių sukilimų, taip. Apie sukilimus miestuose aš dokumentų nemačiau, bet tai nereiškia, kad jų nebuvo. Buvo protestų dėl cerkvių uždarymo 1929–1930 metais. Mano knygoje atskiras skyrius paskirtas išgyvenimo strategijoms ir pilietiniam pasipriešinimui. Pavyzdžiui, miesto valdžia, taupydama išteklius, 1931 metais pradėjo mažinti duonos normas darbininkams tremtiniams. Jiems buvo uždrausta maitintis lentpjūvių valgyklose. Jie pradėjo rengti streikus ir naudoti kitus kolektyvinio ir individualaus pasipriešinimo metodus. Pavyzdžiui, kolektyviai neidavo į darbą kelias dienas iš eilės, o tai kėlė grėsmę, kad bus sužlugdytas medienos eksporto planas, už kurį krašto vadovas galėjo nuo Stalino „gauti per kepurę“. Galiausiai normų sumažinimo teko atsisakyti.
Buvo ir „tylaus pasipriešinimo“ taktika. Kai, pavyzdžiui, tremtinius prievarta išvarydavo į darbą be pietų, jie visą dieną tiesiog vaikščiodavo po lentpjūvės ar medienos sandėlio teritoriją nieko neveikdami. Jie, pavyzdžiui, galėjo turėti užduotį iškirsti iš upės ledo įšalusius rąstus. Darbininkai visą dieną krapštydavosi su vienu rąstu ir sakydavo, kad neturi avalynės, drabužių, jų nemaitina – toks ir rezultatas. Lentpjūvės administracija būdavo priversta nusileisti. Bet tai veikdavo tik pirmoje ketvirtojo dešimtmečio pusėje, po to prasidėjo labai žiaurūs susidorojimai su panašių protestų organizatoriais ir dalyviais.
Jeigu kalbėtume apie valstiečius, tai iš pradžių OGPU leisdavo jiems išrinkti buožes iš savo bendruomenės ir išduoti juos. Skaičiau dokumentuose apie atvejus Vologdos srityje, kai visa valstiečių bendruomenė išeidavo ir sakydavo: pas mus nėra buožių. Tai yra, žmonės neišduodavo savų. Tai irgi kolektyvinio pasipriešinimo strategija. OGPU reaguodavo įvairiai, pavyzdžiui, atsakydama į tokius metodus areštuodavo arba sušaudydavo valstiečių bendruomenių seniūnus, bet kai kada jie galėdavo ir atsitraukti.
Buvo protestų, gana masiškų, šiaurėje, dėl cerkvių uždarymo. Jeigu kalbėtume apie antrąją ketvirtojo dešimtmečio pusę, tai sovietinė baudžiamoji teisė tapo tobulesnė, jeigu galima taip sakyti, ir tapo lengviau žmones suvaryti į lagerius, jeigu jie laisvėje kaip nors pasireikšdavo. Tada buvo sufabrikuotas milžiniškas skaičius bylų dėl tariamo kenkimo.
Inteligentija vietoje tiesioginio pasipriešinimo dažnai naudodavo vidinės emigracijos taktiką, ypač antroje ketvirtojo dešimtmečio pusėje, kai sustiprėjo represijos. Jeigu religingi žmonės iki tol protestuodavo dėl cerkvių uždarymo, tai dabar ėmė intensyviai gyventi niekaip išorėje nepasireiškiantį dvasinį gyvenimą, kad išvengtų pavojaus. Žmogų į lagerį galėjo išsiųsti vien už kryželio nešiojimą ar ikoną. Tuo pat metu, kad ir kaip keista, mieste veikė cerkvės, dvasininkai stengėsi su valstiečiais dalytis maistu, žmonės palaikė vienas kitą. Buvo tikinčiųjų, kurie nepalaikė kontaktų nei su valstybe, nei su cerkve, meldėsi kur nors savo bute ar kambaryje, atlikinėjo ten religines apeigas, krikštijo vaikus, tuokė, meldėsi už mirusiuosius, saugojo religines vertybes. Tai buvo vadinamoji katakombų cerkvė, neturėjusi jokių kontaktų su valstybe. Daugelis žmonių būtent tokiu būdu priešinosi propagandai ir prievarta peršamai proletarinei kultūrai.
Tie patys tremtiniai, kuriems pavykdavo įsidarbinti ir rasti būstą, mėgindavo kažkaip rekonstruoti savo socialinę aplinką, jungdavosi į neformalias bendruomenes. Bet, kai prasidėjo 1936–1938 metų represijos, būdavo, kad panašias grupes areštuodavo kaip „kontrrevoliucines bendruomenes“. Pavyzdžiui, buvo represuoti Archangelsko miško technikos instituto rektorius Vasilijus Gorochovas ir to paties instituto profesorius Venjaminas Lebedevas, kuris draugavo su išeiviais iš Vokiečių slabados pirklių šeimų, nes kartu leisdavo laiką, skaitydavo užsienio literatūrą, plaukiodavo jachtomis, važiuodavo į žvejybą ir medžioklę. Saugumo organai sufabrikavo bendrą bylą prieš Vokiečių slababos išeivius, miško technikos instituto ir medicinos universiteto profesūrą – didelio išsilavinimo žmones, mokėjusius užsienio kalbų, aukštos kultūros žmones, kurie atnešė daug naudos visuomenei, netgi šitai naujai, sovietinei.
Ir jie buvo areštuoti pagal tokius požymius, kad mokėjo užsienio kalbų, kažkas turėjo giminių užsienyje. Reikalas tas, kad tokie žmonės daug mažiau paveikūs propagandai, nei neišsilavinę. Neįmanoma išsilavinusį žmogų, žinantį kalbas, istoriją ir literatūrą, gyvenusį Europoje, įtikinti, kad SSRS – geriausia pasaulyje šalis. Todėl tokius žmones naikino fiziškai.
– Bet tuo metu daugelis tremtinių suvaidino didelį vaidmenį vystant krašto kultūrą. Pavyzdžiui, Vorkutos teatro trupė 1930-aisiais didžia dalimi buvo sudaryta iš tremtinių ir nuteistųjų.
– Archangelsko gyventojų prisiminimuose radau paminėjimų apie tai, kad Archangelsko Didysis teatras iš pradžių susidėjo iš Solovkų ypatingosios paskirties lagerio nuteistųjų. Tai žmonės, nesenoje praeityje buvę iškilūs Maskvos ir Leningrado artistai, patekę tarp represijų girnų – jie buvo nuteisti dėl politinių motyvų ir išsiųsti į Solovkus: ten vieni kasė durpes, kiti kirto mišką, kas plytų fabrike dirbo. Kai 1932 metais buvo sukurtas Archangelsko teatras ir pradėta formuoti trupė, profesionalių aktorių nepakako – prisiminė apie nuteistuosius.
Jeigu kalbėtume apie mokslo ir pramonės vystymą, tai buvo problema: socialiai svetimos kilmės žmonių nebuvo galima skirti į vadovaujančias ir specialistų pareigas. Tačiau kai kada šio principo nebūdavo laikomasi – trūko kadrų. Juk beveik visi, kas įgijo kokybišką išsilavinimą iki revoliucijos, buvo iš bajorų. Daugelis iš jų vėliau pakartotinai buvo represuoti 1936–1938 metais. Pavyzdžiui, ginekologijos katedrą įkūrė 1934 metais į Archangelską ištremtas profesorius Vasilijus Preobraženskis. Jį norėjo pakartotinai represuoti 1938-aisiais, bet visi kolegos ir studentai užsistojo už jį, ir mašina sustojo – tokie atvejai būdavo labai reti.
1931 metais į Archangelską buvo ištremtas Valentinas Voino-Jasenickis, įžymus chirurgas, gavęs Stalino premiją už knygą „Pūlingos chirurgijos apybraižos“ – jis tremtyje ir lageriuose praleido 11 metų. Minėtas Borisas Rozingas – iškilus pasaulyje žinomas mokslininkas, čia mirė iš bado 1933 metais. Daugelį metų čia tremtyje praleido teisės istorikas profesorius Nikolajus Novombergskis ir įžymus istorikas profesorius Michailas Kločkovas. Čia gyveno ir dirbo įžymus skulptorius, dailininkas mistikas Borisas Zubakinas, jį sušaudė Butovo poligone 1938 metais, apkaltinę „vadovavimu viduramžiškam rozenkroicerių ordinui“. Vietos gyventojai labai gerbė tuos žmones už išsilavinimą, bendrą kultūrą ir už tai, ką jie darė. Jie labai praturtino Archangelsko kultūrinį ir mokslinį gyvenimą, davė didelę naudą miestui ir regionui, bet klausimas, kokia kaina. Daugelis čia ir žuvo.
Visa sovietinė valdžia tuo metu buvo pastatyta ant kriminalinių nusikaltimų, teroro, prievartos, visko, kas yra žmogiška, ir net pačios sąvokos „kultūra“ naikinimo pagrindo. Tai buvo grįžimas į archaiką ir neapykanta viskam, kas žmogiška. Tie žmonės, kurie buvo ištremti į čia, sistemos įkaitai, žinoma, jie daug davė miesto vystymuisi, bet tai buvo jų asmeninė iniciatyva.
Pati sistema iš principo negalėjo nieko gero sukurti. Mitas apie tai, kad ketvirtajame dešimtmetyje buvo pastatytas kažkoks miestas-sodas, – tai melas. Jis reikalingas tam, kad būtų pateisinti šių laikų nusikaltimai, neva kažkada kerojo neteisybė, bet juk tokią didžią šalį pastatėme. Pati teroro, prievartos, totalinio apiplėšinėjimo sistema negalėjo sukurti nieko gero ir nieko nepastatė. Šiaurės kultūros, jos savitumo mirties pradžios laikas – tai ketvirtojo dešimtmečio periodas, aš tai tvirtinu kaip istorikė. Perlaužė stuburą ne tik valstiečiams, bet ir mūsų šiaurietiškai savitai Archangelsko kultūrai, kai sunaikino ženklią jos nešėjų dalį, ir sunaikino tokiais siaubingais metodais – tremtimi, lageriais, apiplėšimu, kankinimais, milijonų nužudymu.
– Visą tą laiką Archangelskas buvo uostamiestis. Žmonės juk turėjo kokių nors kontaktų su užsieniečiais. Kas buvo daroma, kad užsieniečiai nepamatytų, ko nereikia, ir nekalbėtų blogai apie tai, kas vyko regione?
– Nuteistieji ir tremtiniai stengdavosi įvairiausiais būdais perduoti informaciją į Vakarus apie tai, kad čia naudojamas priverstinis darbas. Nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos SSRS į Vakarus dempingo kainomis parduodavo medieną, ir iš esmės visi žinojo apie priverstinio darbo naudojimą. Pripjovusi šio pigaus dempinginio miško, Sovietų Sąjunga parduodavo jį už valiutą Vakarams, o už tą valiutą vėliau pirkdavo importinę įrangą industrializacijai.
Būdavo taip, kad nuteistieji išraižydavo savo vardus ir jiems skirtos bausmės metus ant rąstų, kurie vėliau būdavo plukdomi upėmis iki medienos sandėlių mieste arba pakraunami į geležinkelio sąstatus. Pačioje ketvirto dešimtmečio pradžioje britų ir amerikiečių žurnalistai nusprendė sukelti skandalą dėl prievartinio darbo naudojimo sovietinėse įmonėse – SSRS tuo metu didino medienos eksportą. Tarptautinė importinės medienos užpirkimo komisija iš JAV, Britanijos ir Vokietijos atvyko į Archangelską kartu su žurnalistais.
Ką padarė krašto partijos komitetas? Maksimalų tremtinių ir nuteistųjų skaičių pašalino iš sandėlių ir lentpjūvių. Juos išsiuntė toliau, kai kam išdavė netikrus dokumentus, kad jie atrodytų kaip laisvi piliečiai. Valgykloms užpirko maisto produktų. Aprengė darbininkus daugiau ar mažiau padoriais rūbais. Kitaip tariant, sukūrė vaizdelį. Komisija nieko nepastebėjo ir pigios medienos pardavimas tęsėsi. Deja, žmonės nieko nepasiekė. Reikalas tas, kad Vakarai nenorėjo prarasti sovietinės eksportinės medienos rinkos, o SSRS nenorėjo prarasti realizacijos rinkos. Niekas neatkreipė dėmesio į pagalbos šauksmus. Daugiau tokių skandalų nebuvo, nes kiekvieną kartą formuoti ir išsiųsti komisiją buvo brangu.
– Kaip karo su Suomija pradžia paveikė kasdienį Archangelsko gyvenimą?
– Pirmiausia pradėjo kviesti į mūšių laukus. Propaganda kalbėjo apie tai, kad baltieji suomiai bus netrukus sutriuškinti ir užmėtyti kepurėmis. Bet jau pirmosiomis savaitėmis nuostoliai buvo siaubingi. Per pirmas dvi savaites fiziškai sušalo trys divizijos, nes nebuvo normalios ekipuotės ir ginkluotės. Šalis nebuvo pasiruošusi karui, o jį pradėjo.
Žinoma, ateidavo pranešimai apie žūtis, žmonės pradėjo suprasti, kad juos veža į skerdyklą. Buvo labai baisu, o be to, kiekvienam karui reikia milžiniško išteklių kiekio. Už tuos pinigus galėjo būti statomi butai, perkamas maistas darbininkams, bet jie buvo leidžiami ginkluotei. Kiekvienas karas – tai didelis nuostolis ekonomikai. Pragyvenimo lygis pradėjo dar sparčiau leistis, vėl atsirado didžiulės eilės prie maisto produktų. Prie duonos stovėdavo tūkstančiai, nepakakdavo elementarių produktų. Aš antrąją dalį pradėjau nuo 1939 metų, nes tada vėl pablogėjo tiekimas, prasidėjo totalinis išteklių mobilizavimas, sustiprėjo militaristinė propaganda, žadėjusi pergalę mažu krauju ir svetimoje teritorijoje. Žmonės jautė, kad artėja didelis karas, bet nieko negalėjo padaryti.
– Pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais Archangelske nuo bado mirė 38 tūkstančiai žmonių, jūs lyginate šią tragediją su badu blokadiniame Leningrade.
– Pagal procentinį santykį su prieškariniu gyventojų skaičiumi, Archangelskas užima antrą vietą pagal mirtingumą nuo bado po Leningrado. Turimi galvoje būtent gyventojų nuostoliai. Kodėl tai įvyko? Juk Archangelskas, skirtingai nei Leningradas, nebuvo apsuptas ir visada buvo trečioje tiekimo linijoje (pirmas dvi linijas užėmė sostinės ir tokie industriniai miestai kaip Donbase, kurių gamyklos gamino sunkiąją ginkluotę ir įrangą), nepaisant to, kad tai buvo eksportinis regionas, ir buvo įmonių, tiesiogiai susijusių su industrializacija – lentpjūvės gamino produkciją, kurią pirko už valiutą.
Archangelskas nuo pat pradžių buvo aprūpinamas labai blogai, išimtis buvo tik transporto darbuotojai – geležinkelininkai, uosto darbuotojai, kurie vaidino pagrindinį vaidmenį gabenant krovinius. Mūsų šeimos draugė pasakojo, kaip jos motina 1937 metais, kurie laikomi ne pačiais blogiausiais materialinio aprūpinimo prasme, tris paras stovėjo eilėje prie audeklo paltui atraižos. Kartoju – ne dienas, o paras! Eilėse laukdavo netgi naktį. Tai iliustracija to, kaip būdavo aprūpinamas Archangelskas.
Sovietinė tiekimo sistema buvo suręsta taip: miestui ar regionui skiriamas atitinkamas maisto produktų fondas – atitinkamas kiekis tonų miltų, mėsos, sviesto ir panašiai. Pirmosios kategorijos darbininkai ir tarnautojai – tie, kurie buvo susiję su sunkiąja arba karine pramone, dirbo gamyklose, vyriausybės priskirtose gynybos pramonei, – būdavo aprūpinami šiek tiek geriau nei likę miesto gyventojai. Atskirai per specialius uždarus skirstymo punktus būdavo aprūpinami vadovaujantys kariškiai ir jų šeimos, NKVD darbuotojai, srities ir miesto nomenklatūra – jie gyveno labai gerai. Likę miestiečiai gaudavo 400 gramų, o išlaikytiniai ir vaikai – 200 gramų duonos. Daugiau parduotuvėse beveik nieko nebuvo galima nusipirkti – tiesiog nieko nebuvo.
Be to, iš bendrų miestui ir sričiai skiriamų maisto produktų fondų administracija ir srities nomenklatūra galėjo kažką paimti reprezentacinėms reikmėms, pavyzdžiui, pagal lendlizą atplaukiančių laivų kapitonų priėmimui. Nuo privačios rinkos panaikinimo 1929 metais egzistavo valdininkų „apsirūpinimo“ sistema, kai srities ir miesto fondai faktiškai būdavo išsidalijami tarp administracijos valdininkų ir partinės nomenklatūros, o į viešą prekybą patekdavo tik tai, kas likdavo. Maisto produktai patekdavo į „juodąją rinką“, kur kainuodavo nepakeliamai brangiai. Už puskepalį juodos duonos spekuliantai galėjo nusipirkti auksinį laikrodį arba baldų komplektą iš raudonmedžio. Šios sistemos šaltiniu buvo centralizuotas valstybinis tiekimas.
Blokadiniame Leningrade veikė maždaug tokios pat schemos. Čia būtina taip pat pridurti apie įprastinę tų, kurie vadovavo miestui ir sričiai, nekompetenciją. Jie nesugebėjo organizuoti tų išteklių, kurie buvo srityje (pavyzdžiui, kolchozų laukuose), tiekimo. Daugelis ūkio specialistų buvo represuoti Didžiojo teroro metais, o pamainos jiems surasti nesuspėta. Tada viską lėmė ryšiai, o ne žmogaus kompetencija.
Situaciją blogino tai, kad Archangelskas – šiaurinis miestas. Jeigu vidutinėje platumoje dar buvo galima kažką užsiauginti pagalbinio ūkelio darže, tai Archangelske tą padaryti buvo sudėtinga dėl klimato. Žinoma, buvo ir pagalbiniai ūkiai gamyklose, ir asmeniniai daržai. Bet to ne visada pakakdavo tam, kad būtų galima elementariai išgyventi.
– Dabar mes visi tapome liudininkais, kaip vėl mėginama užtušuoti Stalino laikotarpio nusikaltimus. Dabartinė valdžios ataka prieš „Memorial“ – eilinis ir, tikriausiai, pavojingiausias to įrodymas. Kodėl valdžiai taip svarbu sunaikinti „Memorial“?
– „Memorial“ – tai seniausias pilietinės visuomenės institutas šalyje, kuris, juridine prasme, net senesnis už dabartinę valstybę ir jos režimą. Valstybė neturi teisės iš savo piliečių atimti atminties, naikindama artefaktus, dokumentus, institutus, kurie tą atmintį išlaiko. Daugybė žmonių, įvairių valstybių gyventojų ir įvairių tautų, pergyvenusių stalinizmo tragediją, atstovų dabar yra „Memorial“ pusėje. Už mūsų mokesčius gyvenančių ir žmogaus gyvybės kainos bei atminties apie ją nesuprantančių valdininkų veiksmus galima kvalifikuoti vienareikšmiškai – tai nusikaltimas! Nusikaltimas Atminčiai ir Žmogiškumui. O nusikaltimai žmogiškumui, kaip žinome, neturi senaties termino.
Aš raginu prokuratūros ir kitų Rusijos Federacijos žinybų atstovus, dalyvaujančius „Memorial“ ir kitų žmogaus teisių gynimo organizacijų pjudyme, viską permąstyti ir nutraukti jų persekiojimą. Būtina atšaukti įstatymą dėl „užsienio agentų“ ir nutraukti politinių kalinių persekiojimą. Tie, kas persekioja „Memorial“, žinoma, jo nesunaikins. „Memorial“ darbuotojai ir savanoriai turi gerokai didesnę, nei mes visi galime įsivaizduoti, pilietinio pasipriešinimo patirtį ir žmogiškojo narsumo atsargų. Tačiau bandymai sunaikinti seniausią šalyje pilietinės visuomenės institutą, saugantį daugelio kartų atmintį apie tragediją ir pasipriešinimo terorui tradicijas, liudija dabartinio režimo nelegitimumą.
Istorija neturi tariamosios nuosakos. Praeities negalima pakeisti arba paslėpti. Bet galima pamėginti pakeisti dabartį. Visi mes, kaip Rusijos piliečiai, turime tik vieną kelią – tai praeities apmąstymo ir suvokimo kelias. Tai, kas dabar vyksta su represijų istorija ir atmintimi, galima įvardinti kaip mėginimą nepatogią SSRS praeitį paslėpti „po kilimu“. Civilizuotos valstybės taip nesielgia. Šiandien „Memorial“ – tai mes visi.
