Irano šacho Mohammado Rezos Pahlavi ir princesės Sorayos vestuvėms 1951-aisiais didelį dėmesį skyrė viso pasaulio žiniasklaida, primena lenta.ru. Iškilmės vyko Marmuro rūmuose ir buvo švenčiamos su neregėtu užmoju. Gražuolė nuotaka vilkėjo prabangia Christiano Dioro suknele. Garsusis Paryžiaus modeliuotojas išsiuvinėjo ją perlais, papuošė briliantais ir marabu plunksnomis. Šiam 20 kilogramų svėrusiam apdarui prireikė per 30 metrų sidabro spalvos audeklo. Garderobą vainikavo sniego baltumo audinių puskailiniai.
Rūmus puošė iš Olandijos atvykę floristai: specialiai tam į Iraną buvo atskraidinta pusė tonos būsimos šacho sutuoktinės mėgiamų gėlių – tulpių, gvazdikų ir orchidėjų. Iš Romos atvykę cirko artistai linksmino svečius. Sveikinimus Pahlavi porai atsiuntė daugelio pasaulio valstybių lyderiai, o tarp jų dovanų buvo išties prabangių daiktų. Pavyzdžiui, sovietų diktatorius Josifas Stalinas atsiuntė elegantiškus audinių kailinius ir juodaisiais briliantais inkrustuotą telefono aparatą, Britanijos karalienė Elizabeth II – senovines sidabrines žvakides, JAV prezidentas Harry Trumanas – porcelianinį servizą.
Iškilmėse dalyvavę svečiai buvo paraginti vietoje dovanų jauniesiems pervesti pinigų labdaros organizacijoms, padedančios Irano varguoliams.
Įpėdinio problema
Pasak biografų, šachas Pahlavi be galo mylėjo savo išrinktąją ir buvo pasirengęs išpildyti bet kokį jos kaprizą. Jaunavedžiai daug keliavo, aplankė SSRS, Turkiją, Indiją, Ispaniją, JAV ir kitas šalis. Soraya rūpinosi vyru ir užsiėmė labdaringa veikla. Viskas klostėsi gerai, tačiau Irano gyventojams kuo toliau, tuo labiau nerimą kėlė tai, kad per septynerius santuokos metus pora taip ir nesusilaukė vaikų. Įpėdinio neturėjimas, atrodė, nebaugino šacho: jis net norėjo pakeisti konstituciją, kad sostas atitektų jo jaunesniajam broliui Ali Rezai.
Bet tam priešinosi šiitų dvasininkai. Be to, 1954 metais Ali žuvo per lėktuvo avariją, tad Mohammadui vėl teko spręsti sosto paveldėjimo klausimą. Soraya gydėsi geriausiose Amerikos ir Europos klinikose, tačiau vis tiek nesugebėjo pastoti. Šachas jau pamanė radęs išeitį iš situacijos, kai nusprendė vesti antrą žmoną, tačiau jo sutuoktinė kategoriškai pasipriešino, pareikalavo skyrybų ir išvažiavo pas tėvus į Vokietiją.
„Aukoju savo asmeninę laimę“
Kaip prisimena amžininkai, jos paviešintas kreipimasis daugybę metų vertė ašaroti Irano moteris. Skambėjo jis maždaug taip: „Kadangi Mohammadui Rezai Pahlavi svarbu turėti tiesioginį vyriškos giminės įpėdinį, aš su didžiausiu apgailestavimu aukoju savo asmeninę laimę dėl visos šalies gerovės. Dėl to aš pranešu, kad mes su Jo Didenybe skiriamės.“
Pasak artimos šacho aplinkos žmonių, po skyrybų Pahlavi dažnai lankydavo savo buvusią žmoną ir apipildavo ją brangiomis dovanomis bei gėlėmis. Jis pareikalavo, kad jai būtų išsaugotas princesės titulas, diplomatinis pasas, leidęs be kliūčių važinėti po pasaulį, o taip pat dovanos ir brangenybės, kurias ji gavo būdama su juo santuokoje. Be to, jis mokėdavo buvusiai žmonai 7 tūkstančius dolerių alimentų – tiems laikams nemažą sumą.
Kokį turtą valdė Soraya, iki galo nėra žinoma, tačiau vien jai priklausęs nekilnojamasis turtas dabar būtų vertas 40–50 milijonų eurų. Po jos mirties 2001-aisiais garsiausiuose pasaulio aukcionuose už šimtus tūkstančių dolerių buvo parduota nemažai jai priklausiusių brangenybių.
Nelengvas šacho gyvenimas
Būsimasis Irano valdovas Mohammadas Reza Pahlavi dar vaikystėje susipažino su vakarietiškomis tradicijomis: jis mokėsi Šveicarijoje, mėgo europietišką gyvenimo būdą. Net Teherano karininkų mokykloje mokslai buvo organizuoti pagal vakarietišką pavyzdį. Į valdžią jis atėjo 22 metų amžiaus, bet dėl didelės parlamento įtakos jo veikla buvo beveik nepastebima.
Ypatingai sudėtingas šacho gyvenimas tapo premjero Mohammado Mosaddegho laikotarpiu, kai šis išvarė iš šalies šacho seserį, konfiskavo jam priklausančias žemes, apkarpė valdovo biudžetą ir uždraudė jam susitikinėti su užsienio diplomatais. Tačiau vyriausybės vadovo vykdoma politika nepatiko kariškiams. 1953 metų rugpjūtį į Teherano gatves išvažiavo tankai, Mosaddeghas buvo atstatydintas, nepaklusnus parlamentas išvaikytas, o šachas savo šalyje įgijo absoliučią valdžią.
-
Maršalas Mobutu su leopardo kailio kepure, pavogęs visą savo šalį
-
Pulkininko Muamaro Kadhafi nekaltos mergelės, auksas ir ginklai
-
Diktatorius F.Marcosas kankino ir žudė, o jo žmona taškė milijonus tualetiniam popieriui
-
Raudonasis vampyras: diktatoriaus N.Ceaușescu rūmai, povai ir auksinės vonios
-
Daktaras Mirtis šalį valdė burtais ir žudynėmis
-
Irakiečiai pradeda ilgėtis šimtus tūkstančių nužudžiusio tirono
Nebūtų teisinga Pahlavi laikyti tradiciniu diktatoriumi, bet kokia kaina siekusiu išsilaikyti valdžioje. Tačiau šalyje veikė slaptoji policija, turėjusi neribotas galias areštuoti ir apklausinėti įtariamuosius, o piliečiai neturėjo galimybės kritikuoti valstybinės politikos – visko, kas nors kiek domino valdžią, būdavo slapčiomis klausomasi, viskas stebima. Sekami būdavo net užsienyje studijavę studentai iš Irano.
Gerėjantis gyvenimas neužkirto kelio revoliucijai
Tuo pat metu šachas puoselėjo planus visiškai pertvarkyti Irano visuomenę, o šalį paversti pramonine valstybe. Naftos kainos lyg tyčia pradėjo kilti, o gautos lėšos už juodąjį auksą leido vykdyti didžiules reformas. Vakaruose šie pokyčiai net buvo pavadinti kaip „baltoji šacho ir liaudies revoliucija“.
Irane smarkiai patobulėjo švietimo sistema, buvo diegiamos naujos technologijos, vyko industrializacija ir žemės reforma, buvo statomi nauji namai ir ligoninės, tūkstančiai Irano studentų mokėsi JAV ir Europoje. Ypatingai išaugo miestiečių gyvenimo lygis.
Pasalyje imta kalbėti apie naują ekonominį stebuklą. Tačiau laikui bėgant situacija ėmė keistis. Šacho valdžia buvo nepatenkintos kairiosios jėgos ir šiitų radikalai. Dėl išaugusios ekonomikos išaugo ir valdininkų korupcija. Į korupcines schemas įsipainiojo ir šacho šeimos nariai. Kai limfinės sistemos vėžiu sergantis šachas išvyko gydytis į užsienį, Teherane prasidėjo sukilimas. Valdžią perėmė į šalį iš tremties grįžęs ajatola Khomeini.
1979 metų balandį Irane buvo surengtas referendumas, per kurį 98 procentai balsavusiųjų pasisakė už tai, kad šalis būtų pertvarkyta į islamo respubliką. Likusį gyvenimą šachas su šeima praleido tremtyje – Egipte, Maroke, Meksikoje ir Bahamų salose. Mirė Mohammadas Reza Pahlavi prabėgus metams nuo perversmo.
Pagrindinis Irano meilužis
Į pasaulinę istoriją Pahlavi pateko ne tik kaip paskutinis Irano šachas, bet ir kaip pasižymėjęs meilužis. Šacho amžininkų teigimu, jo audringas asmeninis gyvenimas galėtų tapti ne vieno meilės romano pagrindu. Mohammadas Reza buvo vedęs tris kartus, kiekviena nauja žmona buvo jaunesnė už ankstesniąją.
Dar mokydamasis karininkų mokykloje jis pagarsėjo kaip lovelasas. Jo draugai prisimindavo, kad jam patikusias merginas jis mergindavo labai elegantiškai, negailėdavo komplimentų ir brangių dovanų.
1937 metais jo tėvas šachas Reza Pahlavi nusprendė, kad šeimai būtų neblogai susigiminiuoti su Egipto karališkąja šeima. Dėl šio sumanymo jo sūnus ir sosto įpėdinis Mohammadas turėjo vesti princesę Fawzią Fuad. Žydraakė brunetė išsilavinimą gavo Šveicarijoje, rengėsi pagal naujausias vakarietiškas madas ir elgėsi kaip tipinė to meto Europos mergina.
Deja, šeimyninis gyvenimas nesusiklostė nuo pat pradžių: kiekvienas iš sutuoktinių gyveno savo gyvenimą. Po šešerių metų jie išsiskyrė. Iš šios santuokos šachui gimė duktė Shahnaz.
Antroji Pahlavi žmona laikoma didžiausia jo gyvenimo meile. Biografai rašo, kad pamatęs Irano ambasadoriaus Vakarų Vokietijoje ir vokietės dukrą Sorayą Esfandiary-Bakhtiary, Mohammadas Reza įsimylėjo tą pačią akimirką. Tą patį vakarą jis jai pasipiršo. Per sužadėtuves dosnusis šachas savo mylimajai padovanojo žiedą su milžinišku 22,37 karato briliantu. Bet prabėgus septyneriems metams porai teko išsiskirti dėl bevaikystės.
Trečioje santuokoje šacho svajonė susilaukti įpėdinio išsipildė. Per priėmimą Irano ambasadoje Paryžiuje jam buvo pristatyta architektūros universiteto studentė Farah Diba. Po kelių mėnesių įvyko vestuvės. Suknelę nuotakai pasiuvo Yves'as Saint Laurent'as.
Po metų porai gimė sūnus Reza Cyrus. Iš viso Farah šachui padovanojo keturis vaikus: du berniukus ir dvi mergaites. 1967-aisiais ji buvo karūnuota kaip Irano imperatorienė.
Iki 1979 metų perversmo, kol jos vyras buvo valdžioje, Farah užsiėmė labdaringa veikla, sveikatos apsaugos sistemos vystymu ir kova už Irano moterų teises. Jau po sutuoktinio mirties ji priėmė JAV kvietimą iš apsigyveno šioje šalyje. Čia ji parašė bestseleriu tapusią knygą „Mano gyvenimas su šachu“.
-
Žmogienos mėgėjas J.-B.Bokassa šėrė krokodilus priešais ir maudėsi briliantuose
-
Dvigubas Fidelis: ką nuo savo tautos slėpė komandantė
-
Elegantiškas rasistas: diktatorius Rafaelis Trujillo mėgo apkūnias mulates, kaklaraiščius ir ginklus
-
Albanijos stalinas: diktatorius E.Hoxha tupėjo ant raudono unitazo ir visą šalį vertė statyti bunkerius
-
Juodasis fiureris valgydavo savo priešų smegenis
-
Eva Perón: nuo kurtizanės iki Argentinos šeimininkės
