Pirmojoje dalyje M.Sulikas pasakojo, kad 1991 metų rugpjūtį jo atvykimas į Lietuvą buvo komplikuotas. Tada pasienį saugojo ir lietuviai, ir rusai, todėl nebuvo aiški patekimo į šalį tvarka.
Galiausiai, CŽV pareigūnas tapo pirmuoju JAV atstovu, kuris atvyko į atgimusią šalį.
Amerikietis sėkmingai užmezgė ryšius su Lietuvos žvalgyba ir įtakingais politikais.
Jis apsilankė ir Parlamento rūmuose, kur 1991 metų pradžioje kunkuliavo įtampa ir buvo sprendžiamas šalies likimas. Ten jis susipažino su Atkuriamosios Tarybos pirmininko pavaduotoju Kazimieru Motieka, kuris CŽV pareigūnui paliko didelį įspūdį.
Nušlavė sovietinius simbolius
Kitą rytą, po vakarienės su Lietuvos žvalgybos vadovais, amerikietis M.Sulikas turėjo Seime susitikti su Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovu Mečiu Laurinkumi. CŽV pareigūnas atvyko kiek anksčiau, kad galėtų pasivaikščioti po senamiestį ir pajusti išsivadavusios šalies nuotaikas.
„Nustebino, kad Vilniaus centre buvo mažai ženklų apie neramų išsivadavimą iš Sovietų Sąjungos. Parduotuvės buvo atidarytos ir užgrūstos prekėmis, biurokratai skubėjo į darbą, jaunos moterys stumdė vaikiškus vežimėlius Lukiškių parke“, – rašė M.Sulikas.
Aikštės centre stovėjo bene ryškiausias Lietuvos nepriklausomybės simbolis – švininis postamentas, ant kurio kadaise stovėjo statula ar paminklas. Amerikietis pasakojo: „Kiekvienas, keliavęs po Sovietų Sąjungą, iškart galėjo suprasti, ko ten trūksta – Vladimiro Lenino, sovietų komunizmo kūrėjo, kuris buvo sudievintas, šimtuose SSRS miestų ir kaimų stovėjo baisios jo statulos, biustai ir paveikslai.“ Vilniuje statula buvo nugriauta iškart po žlugusio pučo Maskvoje, tad Lietuvoje „leninų hegemonija“ baigėsi.
M.Sulikas pastebėjo ir subtilesnių pasikeitimų.
Raudoni sovietiniai ženklai su ilgais rusiškais valstybinių institucijų pavadinimais buvo pakeisti trumpesniais lietuviškais. Mieste nebeliko metalo plokščių su kūjo ir pjautuvo reljefais, kurie kabėdavo virš įėjimų į valdžios pastatus.
„Kai lietuvių paklausdavau apie dramatiškus įvykius Maskvoje, man jie sakydavo: perversmas ar ne perversmas, bet sovietai buvo pribaigti čia, beliko pasauliui tai suprasti“, – pasakojo M.Sulikas.
Tuometė Aukščiausioji Taryba paliko kitokį įspūdį. Parlamento rūmus buvo apsupę Lietuvos kariai. Kiekvienoje alėjoje stovėjo kontrolės postai ir plieninių cisternų barikados, pastatas buvo apdėtas smėlio maišais, tarsi šalis vis dar būtų apsiaustyje.
„Dalis lietuvių man sakė, kad tai buvo savotiškas šou. Lietuva norėjo užsitikrinti, kad Vakarų žiniasklaidos reportažuose būtų perteikta sovietų grėsmė šalies nepriklausomybei. Tačiau kiti žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad sovietų griežtos linijos šalininkai vis dar gali dėti beviltiškas pastangas ir siekti susigrąžinti nykstančią galią“, – rašė amerikietis.
Už patikrinimo punktų M.Sulikas pamatė vaizdą, kuris buvo įprastas Vakaruose: aplink parlamentą grupelėmis klaidžiojo deputatai, kai kurie karštai diskutavo, šalia jų protestavo lenkų tautinės mažumos atstovai, besiskundžiantys savo teisių pažeidimais, ir senjorai, nepatenkinti pensijomis.
M.Sulikas pasakojo, kad parlamento rūmai buvo modernūs ir švarūs, išblizgintu koridoriumi ir skandinaviškais baldais. Svečią iš JAV pasitiko M.Laurinkus ir nusivedė į erdvią galeriją.
„Man nereikėjo suprasti lietuviškai, kad pamatyčiau visiškai ne sovietinio stiliaus procesą, kai ilgai kalbama ir vienbalsiai priimami iš anksto sutarti sprendimai. Diskusija buvo atkakli, įstatymų leidėjai aiškiai nesutiko tarpusavyje. Kai nematai smėlio maišų ir barikadų, tai atrodė normalus demokratijos darbas“, – rašė CŽV pareigūnas.
K.Motieka pasiūlė savo kabinetą
VSD vadovas M.Laurinkus supažindino M.Suliką su Lietuvos Atkuriamosios Tarybos pirmininko pavaduotoju K.Motieka.
„Jis buvo aukštas, lieknas, tylus, tipiškomis Rytų Europos inteligento manieromis. Dar daugiau, jis tarsi sujungė Šaltojo karo pabaigos dorybes: atleidimą ir susitaikymą. Po ilgamečių represijų daugelis buvusio sovietinio bloko žmonių norėjo keršto tiems tautiečiams, kurie bendradarbiavo su komunistais. Naujosios Rytų Europos vyriausybės pradėjo kastis sovietinių saugumo tarnybų archyvuose ir demaskuoti tūkstančius informatorių“, – pasakojo CŽV pareigūnas. Jis sakė, kad K.Motieka buvo kitoks.
Amerikietis rašė, kad šis lietuvių politikas suprato, jog toks kraujo nuleidimas tik padidintų visuomenės susiskaldymą ir šalies viduje kurstytų emocijas, kurios buvo nenaudingos demokratiniam procesui.
K.Motieka pasiūlė M.Sulickui naudotis jo kabinetu parlamente. CŽV pareigūnas sutiko. Tuo metu nebuvo nešiojamų kompiuterių ir elektroninių laiškų, todėl ataskaitas CŽV reikėjo teikti paskambinus viešu telefonu į Varšuvą. Kartais tai buvo komplikuota, nes ryšys su Lenkija trūkinėdavo, o štai Seime viskas veikė puikiai.
„Sėdėti vienam viceprezidento kabinete buvo siurrealistinis dalykas CŽV pareigūnui, kuris visą gyvenimą praleido kovodamas su Sovietų Sąjunga. Jeigu šiame kabinete būčiau sėdėjęs prieš kelis mėnesius, kai tai dar buvo sovietinis biuras, tai būčiau ant žvalgybos aukso gyslos. Kai sėdėdavau prie Motiekos stalo, nukrauto atverstais dokumentais, mano vienintelis tikslas būdavo skambučiai į Varšuvą. Jeigu mane būtų dominęs koks nors dokumentas, tai būčiau galėjęs tiesiog paprašyti Motiekos ir jis būtų pasidalinęs“, – rašė amerikietis.
Vienas iš pagrindinių klausimų, kuriuos turėjo išspręsti CŽV pareigūnas M.Sulikas, buvo JAV valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio vizitas.
Problemų buvo kiekviename žingsnyje – nuo neaiškios vizų išdavimų tvarkos iki tinkamos transporto priemonės. Pavyzdžiui, tuo metu sklandė abejotini pranešimai apie tai, kas kontroliuoja oro erdvę virš Lietuvos – lietuviai ar sovietai. Vilniuje dirbo abiejų pusių pareigūnų, tačiau jų santykiai buvo komplikuoti, todėl susitarimas atrodė neįmanomas.
Sėdėjo tarp pasiduodančių KGB saugumiečių
Kitą dieną K.Motieka nusivedė amerikietį į buvusią KGB būstinę Vilniaus centre. 1991 metų rugpjūtį protestuotojai įsiveržė į šį pastatą ir išvarė lauk saugumiečius, kurie buvo sovietų baimės ir galios simbolis.
„Vietos istorikai paskaičiavo, kad per Stalino erą NKVD būstinėje pabuvojo apie 15 tūkst. lietuvių, o 700 iš jų buvo nužudyti už antisovietinę veiklą. Nuo Stalino mirties iki 1991-ųjų rugpjūčio ten dar tūkstančiai lietuvių buvo kalinami ir kankinami“, – rašė K.Sulikas.
Amerikietis pasakojo, kad prie įėjimo stovėjo didžiulis Lenino biustas, kuris buvo nusuktas veidu į sieną. Jiedu su K.Motieka užėjo į vidų.
Buvusiuose KGB koridoriuose mėtėsi išdraskyta įranga, didžiuliai maišai dokumentų. Kabinetai buvo paversti šiukšlynais, kuriuose mėtėsi popieriaus lapai, raudoni segtuvai, gulėjo apversti seifai.
Dokumentai buvo apanglėję, KGB pareigūnai jų nespėjo sudeginti, kai protestuotojai įsiveržė į patalpas. Saugių telefonų laidai buvo paskubomis išdraskyti iš sienų, įranga sudaužyta plaktukais.
Kai kurie dokumentai buvo apanglėję, KGB pareigūnai nespėjo jų sudeginti, kai protestuotojai įsiveržė į patalpas. Artinantis įsiutusiais miniai, saugių telefonų laidai buvo paskubomis išdraskyti iš sienų, įranga sudaužyta plaktukais. Kažkokiame mažame kabinete gulėjo didžiulis sovietinio saugumo tarnybų įkūrėjo Felikso Dzeržinskio portretas, sudraskytas peiliu.
Kitą dieną K.Motieka draugiškai reikalavo, kad amerikietis lydėtų jį į Kauną, kur lietuviai formaliai turėjo perimti KGB pastato kontrolę.
Amerikietis norėjo atsisakyti, kad Maskva neįtartų apie Lietuvos valdžios ir CŽV bendradarbiavimą. Be to, JAV žvalgyba baiminosi, kad atgimusios šalies piliečiai tai įvertins kaip naujojo „didžiojo brolio“ atsiradimą. Tačiau K.Motieka buvo nepajudinamas.
„Aš pasakiau, kad nemoku lietuviškai, bet jis nusijuokė: „Jūs galite apsimesti mano giminaičiu iš JAV, jei kas nors paklaustų. Patikėkite, niekas nepastebės.“ Po nepriklausomybės paskelbimo daug lietuvių kilmės amerikiečių keliavo į Vilnių, kur padėjo šaliai kurti demokratiją ir dirbo valstybės institucijose. Vienas iš jų buvo Amerikos lietuvis Valdas Adamkus, buvęs JAV Aplinkos apsaugos agentūros pareigūnas, vėliau tapęs Lietuvos prezidentu“, – pasakojo M.Sulikas.
Motieka retkarčiais pažiūrėdavo į mane su ironiška šypsena. Jis aiškiai mėgavosi tuo faktu, kad CŽV tapo šio triumfo prieš KGB liudininkais, – rašė M.Sulickas.
Amerikietis džiaugėsi, kad per susitikimą Kaune niekas į jį nekreipė dėmesio. CŽV pareigūnas sėdėjo tarp nosis nukabinusių KGB karininkų, kurie būtų sukrėsti sužinoję apie svečio tapatybę.
„Motieka kartkartėmis pažiūrėdavo į mane su ironiška šypsena. Jis aiškiai mėgavosi ta aplinkybe, kad CŽV tapo šio lietuvių triumfo prieš KGB liudininkais“, – rašė M.Sulikas.
Po keistojo susitikimo jie vėl susėdo į automobilį ir ruošėsi grįžti į Vilnių, tačiau vairuotojas lietuviškai pranešė, kad K.Motiekos ieškojo Atkuriamosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tada amerikietis buvo priblokštas – jie sustojo kažkur Kauno pakraštyje ir K.Motieka išlipo gatvėje prie taksofono pasikalbėti su šalies vadovu.
„Po to aš paaiškinau, kad Amerikoje mes turime telefonus automobiliuose, kuriais galima skambinti važiuojant. Motieka apstulbo. „Tikrai? Ar manote, kad įmanoma gauti kažką panašaus ir čia?“ Aš tik labai mažai žinojau apie telefonus automobiliuose, todėl pažadėjau, kad pasidomėsiu tuo, ir, jei bus techninės galimybės, CŽV gaus vieną tokį“, – rašė M.Sulikas.
CŽV biurą įkūrė komunistų vilose
JAV valstybės sekretorius J.Bekeris atvyko į Vilnių tobulu laiku, iškart po to, kai 1991 metų rugsėjo 2-ąją prezidentas George'as Herbertas Bushas pripažino Lietuvos suverenitetą. Kartu atskrido CŽV Sovietų ir Rytų Europos departamento vadovas Miltas Beardenas su grupe pareigūnų.
M.Sulickas paprašė K.Motiekos, kad apgyvendintų amerikiečių žvalgus kokioje nuošalioje vietelėje, kad jie galėtų dirbti neatkreipdami dėmesio. Atkuriamosios Tarybos pirmininko pavaduotojas įkurdino juos buvusiame komunistų vasarnamyje. Tai buvo savotiška ironija, kuri amerikiečiams patiko.
M.Beardenas ir jo komanda atsivežė didžiulį bagažą, kuriame buvo komunikacijos įrangos ir kitų darbui reikalingų daiktų. Be to, krovinyje M.Sulikas rado ir jam skirtų amerikietiškų užkandžių bei vaizdo įrašų, kurių jau buvo išsiilgęs per kelias savaites posovietinėje šalyje.
CŽV įranga buvo greitai sumontuota buvusioje komunistų viloje. M.Beardenas išsiuntė pirmąjį tikrą žvalgybos pranešimą į JAV, kuriame trumpai apžvelgė nuveiktus darbus ir kitos dienos darbotvarkę.
„Motieka iš tikrųjų labai nervinosi dėl M.Beardeno vizito ir norėjo asmeniškai pasirūpinti kiekviena detale. Bandžiau jį įtikinti, kad CŽV pareigūnai pripratę gyventi kur kas mažiau komfortiškomis sąlygomis nei gerai įrengtos vilos. Panaudojęs visą diplomatinį taktiškumą pasakiau Motiekai: kaip viceprezidentas jūs turite daug svarbesnių darbų, tai gal deleguokite tai savo pavaldiniams arba leiskite viskuo pasirūpinti man, – pasakojo M.Sulikas. – Tačiau man ir vėl nepavyko jo įtikinti.“
Kitą rytą CŽV departamento vadovas M.Beardenas ir jo komanda, vilkintys geriausiais kostiumais, išvyko į pirmąjį oficialų vizitą. Jie susitiko su VSD vadovu M.Laurinkumi ir krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi. Pirmą kartą buvo aptartas Lietuvos ir CŽV bendradarbiavimas.
Tada jie susitiko su K.Motieka. Jis pasakė, kad ryte asmeniškai nuvažiavo į vilą ir patikrino, ar viskas gerai, ar patalynės švarios. Lietuvis užsiminė M.Beardenui, kad jo „patarnautojas“ buvo labai malonus vyrukas.
„Mes sumišę susižvalgėme, kol vienas delegacijos narys sulaikęs kvėpavimą pasakė: „Jis matyt kalba apie Bobą. Mes palikome jį viloje“. Bobas buvo techninio aprūpinimo vadovas, kuris turėjo pasirūpinti logistika ir kita parama“, – rašė M.Sulikas.
Tą patį vakarą amerikiečiai ir geriausi pareigūnai iš VSD bei Krašto apsaugos ministerijos atšventė naująją draugystę. Vakarėlis vyko „Stiklių“ restorane, pačiame Vilniaus senamiestyje, kuris paliko įspūdį svečiams iš JAV.
„Stebėdamas M.Beardeną ir K.Motieką, kurie stovėjo šalia ir žiūrėjo į ateitį, jau galėjau matyti, kad Šaltasis karas pagaliau artėjo prie pabaigos“, – rašė CŽV pareigūnas M.Sulikas.
Sukrėtė KGB požemiai
Buvo likęs tik vienas vakaras iki M.Beardeno vizito pabaigos. M.Sulikas rašė: „Tai buvo pats ryškiausias ir emocingiausias mano prisiminimas iš Lietuvos.“
K.Motieka suorganizavo amerikiečių vizitą į buvusį KGB pastatą, tačiau šį kartą jie nusileido ir į požemius, kuriuose dar nesilankė M.Sulikas. Tą kartą jų gidas buvo Balys Gajauskas, kuris tapo naujuoju Nacionalinio saugumo komiteto vadovu.
„Tai buvo nedidukas, praplikęs vyras, kurio veidas buvo išraižytas kančios. Atrodė, kad jis yra kokių 70 metų. Buvome nustebę, sužinoję, kad jis buvo 20 metų jaunesnis. Pirmalaikis senėjimas buvo pasekmė to, kad jis 36 metus praleido sovietinėse darbo stovyklose“, – rašė M.Sulikas.
B.Gajauskas jiems parodė kankinimo kamerą, kurioje žiemą kaliniai buvo verčiami valandų valandas stovėti prie praviro lango, o neištvėrę – virsdavo į ledinį vandenį.
„Pirmininkas mums parodė kamerą, kurioje buvo kalinamas 6 metus. Jis pasakojo, kad nepaisant kankinimų, dauguma disidentų niekada neprarado širdies ir rasdavo būdų keistis informacija su išoriniu pasauliu. Jis parodė išsaugotą mažytę popieriaus skiautelę, kurioje buvo užkoduotas pranešimas“, – rašė M.Sulikas.
Vienos kameros sienos buvo su paminkštinimais. Tai nustebino amerikiečius. Gidas paaiškino, kad iš nevilties kai kurie kaliniai daužydavo galvą į sieną ir taip nusižudydavo. Toks elgesys nepatiko KGB, kuri norėjo palaužti disidentus, todėl nuklojo sieną paminkštinimais.
„Pirmininkas pakvietė įžengti į kameros vidų. Aš iškart pajutau spaudimą krūtinėje, negalėjau kvėpuoti. Neįsivaizdavau nė minutės toje kameroje, o ką kalbėti apie ištisus metus. Aš negalėjau stovėti ilgiau nei kelias sekundes, todėl greitai pasitraukiau į koridorių, – rašė M.Sulikas. – Per tą trumpą laiką kameroje aš supratau, kad mano CŽV karjera, skirta kovoti su žiaurumu, buvo ne veltui. Buvau tikras, kad prisijungdamas 1980 metais, padariau teisingą sprendimą.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Legendinis sovietų šnipas Kimas Philby pasmerkė mažiausiai 14 lietuvių
