Tą pačią popietę, kai sužinojo apie atšauktą kelionę, jaunąjį žvalgą į savo kabinetą išsikvietė CŽV Sovietų ir Rytų Europos departamento vadovas Miltas Beardenas.
„Atsiprašome dėl atšauktos kelionės, jaunuoli, – pasakė M.Beardenas. Jis buvo patogiai įsitaisęs savo kėdėje ir ant rašomojo stalo užsikėlęs savo kaubojiškus batus. – Bet gali į tai pažiūrėti ir kitu kampu. Juk ne kiekvieną dieną tave sulaiko prezidentas.“
M.Sulikas pasijuto sutrikęs, nes nesuprato, apie ką kalba departamento vadovas.
„Šį rytą buvau Baltuosiuose rūmuose. Pasakiau Bobui Gatesui (JAV prezidento patarėjas nacionalinės gynybos klausimais, – 15min) apie tavo kelionę ir jis paprašė manęs savaitei ją atšaukti. Prezidentas nori gauti keletą žinių iš Maskvos prieš pripažindamas Lietuvos nepriklausomybę. Tiesiog pakeisk savo planus iki kitos savaitės ir mes pabandysime vėl“, – kalbėjo M.Beardenas.
Paaiškėjo, kad JAV prezidentas George'as Herbertas Bushas norėjo surinkti daugiau informacijos ir įvertinti, kaip Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas reaguos į Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Tai turėjo įvykti 1991 metų rugsėjo 2-ąją.
Galiausiai, paskutinėmis rugpjūčio dienomis M.Sulikui pavyko iškeliauti į Vilnių. Jo užduotis buvo užmegzti ryšius su atsikuriančios Lietuvos žvalgyba, taip pat pradėti dialogą dėl bendradarbiavimo.
M.Sulikas buvo pasirinktas šiam darbui, nes Fordamo universitete studijavo rusų kalbą ir literatūrą, lankėsi Maskvoje.
„Tai buvo viena labiausiai jaudinančių ir didžiausią pasitenkinimą suteikusių mano kelionių per visą karjerą“, – apie Lietuvą rašė CŽV pareigūnas, kuris vėliau tapo įtakingu žvalgybininku.
Į Lietuvą neįleido sovietų pasienietis
Varšuvoje amerikietis M.Sulikas susitiko su lietuviu Vitu, kuris tuo metu taip pat keliavo į Vilnių. Jis pažinojo tuometinį Lietuvos valstybės vadovą Vytautą Landsbergį, todėl pažadėjo suvesti CŽV pareigūną su juo. Tačiau iškilo problema.
Tomis dienomis buvo neaišku, kaip reikia patekti į Lietuvą. Šalis jau tarsi buvo paskelbusi nepriklausomybę, tačiau sovietai vis dar bandė kontroliuoti sienas. Kokios vizos reikia užsieniečiui, norinčiam patekti į Lietuvą?
To negalėjo pasakyti ne tik Vitas, kuris turėjo įtakingų kontaktų Vilniuje, bet ir JAV diplomatinė tarnyba Varšuvoje. Amerikiečiai iš Lietuvos gaudavo prieštaringas žinias.
M.Sulikas su kolegomis leidosi į 4 val. kelionę automobiliu. Jie pasiekė Lazdijų pasienio kontrolės punktą, jame buvo milžiniška automobilių spūstis.
Kaip ir daugelis sausumos sienų buvusiose komunistinio bloko šalyse, mieguistas Lazdijų miestelis skendo chaotiškoje netvarkoje, – rašė M.Sulickas.
„Kaip ir daugelis sausumos sienų buvusiose komunistinio bloko šalyse, mieguistas Lazdijų miestelis skendo chaotiškoje netvarkoje“, – rašė amerikietis.
Jo kolegos turėjo diplomatinį pasą, kuriuo tikėjosi sutrumpinti eilę, tačiau ir vėl ištiko nesėkmė. Paaiškėjo, kad buvo du pasienio kontrolės punktai – vieną kontroliavo lietuviai, o kitą sovietai. Lazdijų poste kaip tik stovėjo rusai.
Niūrus pasienietis pavartė M.Suliko pasą ir susiraukė neradęs sovietinės vizos. Amerikietis mandagiai paaiškino, kad buvo suklaidintas dėl patekimo į Lietuvą taisyklių, todėl paklausė, ar galėtų nusipirkti vizą tiesiog poste. Pasienietis suprato užuominą apie kyšį, tačiau tuo metu Lietuvos sienų kontrolė buvo ta raudona linija, kurios jis negalėjo peržengti, todėl atsisakė.
CŽV pareigūnui teko grįžti į Varšuvą.
Išgąsdino Lietuvos pareigūnai
Po kelių dienų M.Sulikas iš Lenkijos sostinės lėktuvu nuskrido į Vilniaus oro uostą. Jis vis tiek neturėjo sovietinės vizos, nes tai buvo per daug pavojinga CŽV pareigūnui, bet sugalvojo gudrybę.
Amerikietį pasitiko rusas pasienietis. Jis iškart išpyškino: jūs neturite sovietinės vizos. „Bet man buvo pasakyta, kad nereikia. Ta prakeikta Amerikos ambasada Varšuvoje! Vėl neteisinga informacija, negaliu patikėti!“ – teatrališkai širdo M.Sulikas, purtydamas galvą. Tada sovietų pasienietis susimąstė. „Tikrai? Jums nereikia vizos? Na, tokiu atveju gerai“, – netikėtai pasakė pareigūnas ir uždėjo atspaudą.
Tuo viskas nesibaigė. M.Sulikas praėjo sovietų patikrą ir artinosi prie Lietuvos pasieniečių eilės, kai pamatė ten sujudimą. Keli uniformuoti vyrai buvo apstoję senyvą moterį. CŽV pareigūnas sunerimo, kad sovietų pasienietis apsigalvojo arba tai buvo spąstai, tačiau viskas baigėsi laimingai.
Lietuvos pasieniečiai kalbino garbaus amžiaus JAV lietuvę, kuri sugrįžo į gimtinę atšvęsti vestuvių metinių. Ji turėjo pusšimčio metų senumo lietuvišką pasą, išduotą dar Antano Smetonos laikais, todėl Lietuvos pareigūnai būriais ėjo prie jos prašydami parodyti. Jie džiūgavo kaip vaikai ir sveikino garbaus amžiaus porą kaip didvyrius.
„Tai buvo vienas iš daugelio tokių epizodų šalyje, kuri bandė ištrūkti iš diktatūros šešėlio ir susigrąžinti pasididžiavimą savimi ir savo paveldu“, – rašė M.Sulikas.
Tądien jis tapo pirmuoju JAV pareigūnu, atvykusiu į atgimusią Lietuvą.
Nesuprato G.Lansbergienės pokšto
M.Sulikas jau prie oro uosto susitiko su lietuviu Vitu, kuris nuvežė jį į viešbutį „Lietuva“, dabar „Radisson Blu“. Amerikiečiui ši vieta atrodė tipiškas sovietinis monstras. Tą patį vakarą jis viešbučio restorane vakarieniavo su keliais lietuviais, tarp kurių buvo ir Gražina Landsbergienė, valstybės vadovo V.Landsbergio žmona.
„Nenorėjau visiems atskleisti, kad esu CŽV pareigūnas, todėl į vakarienę nuėjau su priedanga, kad esu žemiausios grandies JAV valstybės departamento tarnautojas, kuris rūpinasi numatomu valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio vizitu“, – pasakojo M.Sulikas.
Nenorėjau visiems atskleisti, kad esu CŽV karininkas, todėl į vakarienę nuėjau su priedanga, kad esu žemiausios grandies JAV valstybės departamento tarnautojas, kuris rūpinasi numatomu valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio vizitu, – pasakojo M.Sulickas.
Lietuvius labai sudomino ir sujaudino planuojamas vizitas, todėl amerikietis vis tiek buvo dėmesio centre.
Be to, Vitas atskleidė G.Lansbergienei tikrąją amerikiečio tapatybę, tačiau ponia pažadėjo saugoti paslaptį.
Per vakarienę kažkuris iš svečių papasakojo gandą, kad esą CŽV surežisavo prieš M.Gorbačiovą nukreiptą perversmą Maskvoje. Tada ponia G.Landsbergienė pasiūlė tostą: „Nieko apie tai negirdėjau, bet jeigu tai tiesa, tai tris kartus valio CŽV!“ Visi kilstelėjo taures, amerikietis irgi.
M.Sulikas nesuprato pokšto. Tik vėliau svečiai jam paaiškino, kad sovietų okupuotose šalyse propaganda CŽV vaizdavo kaip siaubūnus, tačiau vis tiek lietuviai ją laikė visai šaunia organizacija.
M.Laurinkus mokėsi iš Bostone pirktų knygų
Kitą dieną Vilniaus „Draugystės“ viešbučio kambaryje M.Sulikas susitiko su pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) vadovu Mečiu Laurinkumi, kurį amerikiečiai vadino Max, ir krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi.
„Jie buvo pasirengę Lietuvoje kurti stiprią žvalgybos tarnybą, kuri vadovautųsi demokratijos ir teisės principais, – rašė M.Sulikas. – Laurinkus ir Butkevičius buvo imlūs, tačiau abu prisipažino mažai žinantys apie žvalgybą.“
CŽV pareigūnas pasakojo, kad M.Laurinkus kalbėjo angliškai ir kelis kartus lankėsi Masačusetse pas gimines. Ten jis įsigijo dvi knygas apie žvalgybą, kurios buvo tarsi jo vadovėliai. „Manau, kad jų nepakanka“, – tąkart kuklinosi VSD vadovas.
M.Sulikas rašė: „Nė viena iš jo turimų knygų nebuvo CŽV rekomenduotinų knygų sąraše. Pirmoji buvo „CŽV dienoraštis“ parašyta Philipo Agee'o, kuris būdamas CŽV darbuotojas perdavė kubiečiams agentų Kuboje pavardes. Antroji buvo „CŽV ir žvalgybos kultas“, 1974 metais parašyta Johno Markso ir Victoro Marchetti, dviejų didelių CŽV kritikų.“
M.Laurinkus abi knygas nusipirko Bostone, kai sužinojo, kad bus skiriamas VSD direktoriumi.
Slopindamas sarkazmą amerikietis pažadėjo, kad jo agentūra padės pasiekti geresnių rezultatų. Su CŽV Sovietų ir Rytų Europos departamento vadovu M.Beardenu jis susitarė, kad į Lietuvą bus atsiųsta grupė ekspertų, kurie iš savo patirties buvo parengę specialią žvalgybos mokymų programą.
Vakarienė už 9 dolerius
Tą patį vakarą M.Sulikas pakvietė pavakarieniauti M.Laurinkų, A.Butkevičių ir kelis jų kolegas iš Lietuvos žvalgybos.
Lietuviai buvo sujaudinti ir užsivedę imtis darbo, nes ilgai gyveno okupacijoje ir niekada nepatyrė žvalgybos žaidimų. Jiems patiko ir tai, kad CŽV pažadėjo mokymus.
„Dėl beprotiškai nepastovaus rublio ir dirbtinai keičiamo JAV valiutos kurso pavaišinti visą Lietuvos žvalgybos vadovybę man kainavo 9 dolerius. Mes valgėme skanius, bet cholesterolio perkrautus lietuviškus cepelinus. Tai buvo baliono formos tešlos gumulai įdaryti mėsa, varškės sūriu, grybais, suvynioti į kumpio juosteles, kurios pridėjo dar daugiau riebalų“, – rašė JAV žvalgybos pareigūnas.
Kitą dieną M.Sulikas apsilankė Lietuvos parlamente Seime, kuris vis dar buvo užgriozdintas barikadomis ir smėlio maišais.
Antrąją dalį rasite čia
TAIP PAT SKAITYKITE: Legendinis sovietų šnipas Kimas Philby pasmerkė mažiausiai 14 lietuvių
