„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Pirmasis pasaulinis karas: skaičiai ir 10 svarbiausių įvykių

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo princo nužudymu Sarajeve 1914-aisiais ir baigėsi pasirašant paliaubas Prancūzijos miške 1918-aisiais.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigos nuotraukos grąžintomis spalvomis
Pirmojo pasaulinio karo pabaiga / „Scanpix“/„Caters News Agency“ nuotr.

Šis karas nusinešė daugiau kaip 10 mln. karių gyvybių, sužlugdė tris imperijas ir pasėjo sėklas bolševikų revoliucijai Rusijoje ir Antrajam pasauliniam karui. Naujienų agentūra AFP apžvelgia 10 pagrindinių šio konflikto momentų.

Nužudomas sosto įpėdinis

1914 metų birželio 28 dieną Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinis Franzas Ferdinandas ir jo žmona Sophie lankosi Bosnijos sostinėje Sarajeve.

Bosnija tuo metu buvo Austrijos-Vengrijos imperijos provincija, tačiau kai kurie bosniai ir kaimyninė Serbija buvo tuo labai nepatenkinti.

Poros kortežui važiuojant Sarajevo gatvėmis, nacionalistinių pažiūrų bosnių studentas Gavrilo Principas ima šaudyti ir nužudo ir sosto įpėdinį, ir jo žmoną.

Wikimedia Commons nuotr./Austrijoje sulaikomas Gavrilo Principas, nušovęs sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą.
Wikimedia Commons nuotr./Austrijoje sulaikomas Gavrilo Principas, nušovęs sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą.

Austrijos-Vengrijos imperija dėl šio įvykio apkaltina Serbiją. Po šio incidento prasideda įvykių grandinė, po kurios į karą įsitraukia didžiosios Europos jėgos.

Paskelbti karai

Austrija-Vengrija 1914 metų liepos 28 dieną skelbia karą Serbijai ir užpuola Belgradą.

Po dviejų dienų Serbijos sąjungininkė Rusija kariuomenei įsako vykdyti mobilizaciją, siekdama išgąsdinti Austrijos-Vengrijos imperiją.

Rugpjūčio 1 dieną Austrijos-Vengrijos sąjungininkė Vokietija padaro tą patį. Į tai iškart reaguoja ir Rusijos sąjungininkė Prancūzija.

Wikipedia.org nuotr./Britiškasis savanorių verbavimo plakatas (1914 m.)
Wikipedia.org nuotr./Britiškasis savanorių verbavimo plakatas (1914 m.)

Tą pačią dieną Vokietija paskelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 3 dieną Vokietija paskelbia karą Prancūzijai, o jos pajėgos įsiveržia į Belgiją.

Kitą dieną Jungtinė Karalystė – Prancūzijos ir Rusijos sąjungininkė – paskelbia karą Vokietijai už Belgijos neutraliteto pažeidimą.

Marnos mūšis

Iki 1914-ųjų rugsėjo pradžios Vokietijos pajėgos pasistūmėja tiek, kad iki Paryžiaus lieka tik apie 70 kilometrų. Prancūzijos vyriausybė atsitraukia į pietvakarių Bordo miestą.

Rugsėjo 6 dieną prancūzų ir britų pajėgos imasi desperatiškos kontratakos palei Marnos upę į šiaurės rytus nuo Paryžiaus.

Geležinkelio tinkle aplink Paryžių tuomet tvyrojo chaosas, tad karo gubernatorius įsako atgabenti 700 taksi, kurie į karo lauką atvežtų 6 tūkst. karių. Tai buvo pirmasis kartas istorijoje, kuomet karo tikslams buvo panaudotas motorinis transportas.

Po nuožmios kovos Vokietijos pajėgos yra priverstos atsitraukti. Aukų skaičiai yra didžiuliai – beveik 10 tūkst. karių žūva arba dingsta, dar daugiau kovos dalyvių – sužeisti.

Wikipedia.org nuotr./Prancūzijos pėstininkų ataka (1914 m.)
Wikipedia.org nuotr./Prancūzijos pėstininkų ataka (1914 m.)

Iki lapkričio 17 dienos Vakarų fronto apkasų sistema stabilizuojasi ir nusidriekia nuo Šveicarijos iki Šiaurės jūros.

Konfliktas kruvinos aklavietės stadijoje laikosi iki pat Vokietijos puolimų 1918 metų kovo mėnesį.

Galipolio kampanija

1915 metų balandžio 25 dieną britų ir prancūzų pajėgos atvyksta į Galipolio pusiasalį Dardanelų sąsiauryje, kuris priklauso Vokietijos sąjungininkei Osmanų imperijai.

Osmanų imperija karo pradžioje uždarė pusiasalius ir atkirto Rusiją nuo prieigos prie Viduržemio jūros.

Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkai siekia prasiveržti pro pusiasalius, užpulti Vokietiją ir Austriją iš rytų bei įtvirtinti jungtį su Rusija.

Ši kampanija sąjungininkams virto tikra katastrofa – iki pajėgų pasitraukimo 1916 metų sausį per ją žūsta 180 tūkst. žmonių.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Osmanų imperijos kulkosvaidininkai
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Osmanų imperijos kulkosvaidininkai

Australija ir Naujoji Zelandija per kampaniją netenka daugiau nei 10 tūkst. karių, tačiau Galipolis šalims tampa itin svarbiu įvykiu – tai yra pirmas kartas, kuomet nepriklausomos valstybės kovoja po savo vėliavomis.

Ilgiausias mūšis Verdene

1916 metų vasario 25 dieną vokiečių pajėgos pradeda puolimą į rytus nuo Paryžiaus esančiame Verdene, siekdamos priversti priešininkus sėsti prie derybų stalo.

Vokietijos pajėgos sugeba pažengti į priekį, bet yra sustabdomos. Kai gruodžio pradžioje mūšiai baigiasi, karo fronto linijos, nepaisant didžiulių aukų skaičių, lieka iš esmės nepakitusios.

VIDEO: Verdeno mūšis

Per mūšį Verdene žūva daugiau nei 300 tūkst. žmonių, abi pusės praranda daugmaž vienodą skaičių karių, dar šimtai tūkstančių sužeisti.

Kruviniausias Somos mūšis

Kruviniausiu karo etapu tampa 141 dieną trukęs Somos mūšis, pareikalaujantis daugiau kaip milijono aukų.

Jis prasideda 1916 metų liepos 1 dieną, kuomet Sąjungininkų pajėgos, kurių daugumą sudaro britai, siekia sumažinti spaudimą Verdene besiginantiems prancūzams. Tą britai nusprendžia padaryti užpuldami vokiečius prie Somos upės.

Wikipedia.org nuotr./Britų tankas „Mark I“ Somos mūšio lauke 1916 m. rugsėjo 25 d.
Wikipedia.org nuotr./Britų tankas „Mark I“ Somos mūšio lauke 1916 m. rugsėjo 25 d.

Penkis mėnesius trukęs mūšis yra kruviniausias Jungtinės Karalystės istorijoje – 20 tūkst. šalies karių žūsta ar dingsta jau per pirmąsias mūšio valandas.

Pasibaigus mūšiui, sąjungininkai į priekį pažengia vos kelis kilometrus.

Į karą įsijungia Jungtinės Valstijos

1917 metų sausį Vokietija, kuriai Jungtinė Karalystė taiko jūros blokadą, suaktyvina veiksmus puolant britų prekybos laivus savo povandeniniais laivais.

Šis įvykis į karą priverčia įsitraukti Jungtines Valstijas, kurias supykdė išpuoliai prieš neutralius ir keleivinius laivus Atlanto vandenyne.

Wikipedia.org nuotr./Amerikiečių kariai Europoje
Wikipedia.org nuotr./Amerikiečių kariai Europoje

Vašingtonas balandžio 6 dieną skelbia karą Vokietijai. Pirmieji amerikiečių kariai į Prancūzijos Sen Nazero uostą atvyksta birželio 26 dieną.

Iki 1918-ųjų vidurio į karą įsitraukia milijonas JAV karių. Iki karo pabaigos šis skaičius padidėja iki dviejų milijonų, o per mūšius žūsta 117 tūkst. amerikiečių karių.

Prancūzų karių maištas

1917 metų balandžio viduryje Prancūzijos kariuomenė išsiunčia milijoną karių į kovą prieš vokiečius Pikardijoje.

Vokiečių pasipriešinimas yra stiprus – iki gegužės pradžios prancūzai į priekį pažengia vos kelis šimtus metrų, bet per keletą savaičių netenka apie 100 tūkst. karių.

Dėl šios situacijos prancūzų kariai surengia maištą, kuriame dalyvauja 30–40 tūkst. karių.

Wikipedia.org nuotr./Prancūzų kariai apkasuose
Wikipedia.org nuotr./Prancūzų kariai apkasuose

Praėjus mėnesiui nuo tragiško puolimo pradžios, generolas Philippe'as Petainas kampaniją sustabdo.

Prancūzijos valdžia su maištininkais elgiasi griežtai – 554 iš jų paskelbiama mirties bausmė, 49 yra nužudomi.

Šiuos įvykius 1957 metais kino juostoje „Garbės keliai“ pavaizduoja režisierius Stanley Kubrickas. Šis filmas Prancūzijoje pasirodo tik 1975 metais.

Revoliucija Rusijoje

Nuo 1914 iki 1917 metų Rusija per karą Rytų fronte praranda daugiau nei 2 mln. karių ir pareigūnų.

Konfliktas šalyje tampa itin nepopuliarus.

Riaušės 1917 metų vasarį (kovą pagal naujojo stiliaus kalendorių) virsta revoliucija. Nauja vyriausybė siekia įtvirtinti savo kontrolę, bet neįsivaizduoja, kaip būtų galima pasitraukti iš konflikto.

Wikipedia.org nuotr./Vasario revoliucija Rusijoje
Wikipedia.org nuotr./Vasario revoliucija Rusijoje

Vos po kelių mėnesių įvyksta nauja revoliucija ir į valdžią ateina Vladimiro Lenino bolševikai, kurių pirmasis sprendimas – ieškoti būdų, kaip pasitraukti iš karo.

Iki gruodžio 15 dienos V.Leninas su Vokietija susitaria dėl paliaubų. Kitų metų kovą pasirašoma Bresto taika yra itin nesėkminga Rusijai, kuri Vokietijai priversta atiduoti didelę dalį vakarinių teritorijų, įskaitant Lenkiją, Baltijos šalis ir Suomiją. Po šių įvykių Rusijos gyventojų skaičius sumažėja beveik trečdaliu.

Paliaubos

Sąjungininkai, kuriems 1918 metų pradžioje skaudžiai kirto keturios didelės vokiečių atakos, su amerikiečių pagalba liepos 18 dieną pradeda plataus masto kontrataką. Jos metu sąjungininkai plačiai naudoja tankus, siekdami ilgai laukto proveržio.

Ši kontrataka, kurią suplanuoja prancūzų generolas Ferdinandas Fochas, pakeičia karo eigą bei priverčia vokiečius atsitraukti iš visų pusių.

Vokietijos sąjungininkai ima griūti – Bulgarija iki rugsėjo pabaigos susitaria dėl paliaubų, Austrija pralaimi spalio pabaigoje, o vos po kelių dienų kapituliuoja Turkija.

Pati Vokietija atsiduria chaose – kaizeris Vilhelmas II lapkričio 9 dieną yra priverstas atsistatydinti.

Lapkričio 11 dieną Vokietijos delegacija susitinka su F.Fochu miške netoli Kompjenės miesto ir susitaria dėl paliaubų.

Tarp paliaubų sąlygų – Vokietija iškart privalo nutraukti visus išpuolius bei per mažiau nei dvi savaites pasitraukti iš didžiosios dalies okupuotų žemių, atiduoti didelę dalį kare naudotos įrangos bei išlaisvinti sąjungininkų karo belaisvius.

Sutartis pasirašoma 5 val. 20 min. vietos laiku.

Paliaubos prasideda po vos kelių valandų, 11 valandą.

Pirmasis pasaulinis karas baigiasi.

Pirmasis pasaulinis karas skaičiais

Milijonai žuvusiųjų ir sužeistųjų: milžiniški skaičiai rodo didžiulį Pirmojo pasaulinio karo mastą.

Patikimų karo statistinių duomenų trūksta – įvairių istorikų skaičiavimai kartais labai skiriasi. Naujienų agentūra AFP surinko plačiausiai priimamus Pirmojo pasaulinio karo skaičius.

Daugiau kaip 70 valstybių

Net šis skaičius gali būti kiek klaidinantis, nes daugybė iš 70-ies į karą įsitraukusi dabartinių šalių nebuvo atgavusios nepriklausomybės nuo šešių imperijų, kurios buvo konflikto epicentre: Austrijos-Vengrijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Osmanų.

Tuzinas nepriklausomų valstybių į karą įsitraukė nuo jo pradžios 1914 metais, o kitos įsitraukė vėliau, pavyzdžiui, Italija – 1915-aisiais, o Jungtinės Valstijos – 1917-aisiais.

Wikipedia.org nuotr./Savanorių verbavimo punktas Melburne, Australijoje (1914 m.)
Wikipedia.org nuotr./Savanorių verbavimo punktas Melburne, Australijoje (1914 m.)

Kariaujančios šalys tuomet turėjo daugiau kaip 800 mln. gyventojų, o tai sudarė daugiau kaip pusę viso tuometinio pasaulio gyventojų skaičiaus.

Tik apie 20 pasaulio šalių konflikto metu liko neutralios, dauguma jų – Lotynų Amerikoje ir Šiaurės Europoje.

70 mln. karių

Karo pradžioje buvo mobilizuota apie 20 mln. karių, o vėliau šis skaičius išaugo iki maždaug 70 milijonų.

Aštuoni milijonai karių buvo iš Prancūzijos, 13 mln. – iš Vokietijos, 9 mln. – Austrijos-Vengrijos, o 6 mln. – iš Italijos.

Wikipedia.org nuotr./Karo pradžia, 1914 metų rugpjūtis. Vokiečių kariai entuziastingai vyksta į frontą.
Wikipedia.org nuotr./Karo pradžia, 1914 metų rugpjūtis. Vokiečių kariai entuziastingai vyksta į frontą.

Didžioji Britanija į karą išsiuntė 9 mln. karių, įskaitant karius iš visos Britų imperijos, daugiausia Indijos. Jungtinės Valstijos į karą pasiuntė 4 mln. karių.

10 mln. žuvusių karių

Daugiausiai aukų patyrė Rusija ir Vokietija. Skaičiuojama, kad per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo apie 2 mln. rusų karių ir tiek pat vokiečių, taip pat buvo sužeista 5 mln. rusų ir 4,2 mln. vokiečių.

Prancūzija ir Austrija-Vengrija neteko apie 1,4 mln. karių, Didžioji Britanija ir Britų imperija – 960 tūkst., Italija – 600 tūkst., Osmanų imperija – 800 tūkst., o JAV – 117 tūkstančių.

Proporcingai didžiausius nuostolius patyrė Serbija. Per karą žuvo 130 tūkst. šalies karių, o dar 135 tūkst. buvo sužeisti – tai sudarė tris ketvirtadalius šalies ginkluotų pajėgų.

Daugiausiai aukų pareikalavo pirmosios karo savaitės. Pavyzdžiui, vien 1914 metų rugpjūčio 22 dieną žuvo 27 tūkst. prancūzų karių.

Be to, konflikte pirmą kartą plačiu mastu buvo panaudotas cheminis ginklas – vokiečių pajėgos 1915 metais Belgijoje pasitelkė chloro dujas.

Wikipedia.org nuotr./Per dujų ataką apakinti britų kariai (1918 m.)
Wikipedia.org nuotr./Per dujų ataką apakinti britų kariai (1918 m.)

Nuodingosios dujos per karą iš viso pražudė apie 20 tūkst. žmonių.

Milijonai žuvusių civilių

Skaičiuojama, kad karo metais žuvo 5–10 mln. civilių.

Į šį skaičių paprastai įtraukiami tie, kurie žuvo per mūšius, taip pat per trėmimus, badą bei pilietinius konfliktus Rusijoje, Rytų Europoje ir Turkijoje.

Wikipedia.org nuotr./Sunaikintas kaimas Prancūzijoje (1918 m.)
Wikipedia.org nuotr./Sunaikintas kaimas Prancūzijoje (1918 m.)

Kai kurie istorikai taip pat įtraukia 1,2–1,5 mln. per genocidą Osmanų imperijos nužudytų armėnų.

Kiti skaičiai

Paimta apie 6 mln. karo belaisvių.

Iki 1915-ųjų apie 20 mln. civilių gyveno Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ar Bulgarijos okupacijoje. Dauguma jų gyveno Belgijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir Serbijoje.

Skaičiuojama apie 10 mln. karo pabėgėlių Europoje.

Ketounette/Wikipedia.org nuotr./Vienerios iš Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinių Prancūzijoje. Vien jose ilsisi 130 tūkst. neidentifikuotų karių palaikai.
Ketounette/Wikipedia.org nuotr./Vienerios iš Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinių Prancūzijoje. Vien jose ilsisi 130 tūkst. neidentifikuotų karių palaikai.

Dėl karo apie 3 mln. moterų liko našlėmis, o 6 mln. vaikų – našlaičiais.

Kariai ir namuose likę jų artimieji per karą apsikeitė apie 10 mln. laiškų ir siuntinių.

Karas pagrindinėms jo šalims kainavo 3–4 kartus daugiau nei jų bendrasis vidaus produktas (BVP).

Kaip Pirmasis pasaulinis karas pakreipė tolesnę istoriją

1918 metų lapkričio 11 dieną nutilus ginklams, Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai sutiko dėl vieno dalyko: Vokietija privalo sumokėti.

Kiek turėtų sumokėti Vokietija, buvo diskusijų klausimas, bet niekada nekilo jokių abejonių, kad po karo pasirašyta Versalio sutartis bus baudžiamojo pobūdžio.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Vokietijos delegacija Versalyje
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Vokietijos delegacija Versalyje

Vokietija sumokėjo, bet ji nebuvo viena. Po šimtmečio pasaulis vis dar gyvena su pasekmėmis, atsiradusiomis dėl taikos sutarties, kuri net jos pasirašymo metu buvo kritikuojama kaip sukurianti sąlygas, dėl kurių dar vienas karas tampa neišvengiamas.

Tuometinis Didžiosios Britanijos iždo pareigūnas, ekonomistas J.M.Keynesas nusprendė atsistatydinti, užuot susiejęs save su šia sutartimi. Tuo tarpu Prancūzijos maršalas F.Fochas sutartį pavadino „ne tiek taika, o kiek 20-ies metų trukmės paliaubomis“.

Karas, kuris turėjo „užbaigti visus karus“, pasirodė esąs priešingas. Užtikrinęs Vokietijos ekonominį žlugimą ir politinį pažeminimą, po karo pasiektas susitarimas sukūrė palankią aplinką iškilti nacizmui.

Badas, teroras ir Šaltasis karas

Svarbu ir tai, kad karas tapo 1917 metų Rusijos revoliucijos „inkubatoriumi“.

Caro valdžia dėl maisto trūkumo ir nesėkmių kare tapo silpna ir pažeidžiama Vladimiro Lenino bolševikų išpuoliui. Užėmę valdžią, bolševikai įkūrė totalitarinę Sovietų Sąjungą.

Wikipedijos nuotr./Bolševikų karinės pajėgos 1917 metais
Wikipedijos nuotr./Bolševikų karinės pajėgos 1917 metais

Tragiška žemės ūkio politika lėmė daugiau kaip 3 mln. žmonių mirtį 4-ojo dešimtmečio pradžioje. Dar milijonus pražudė Didžiojo teroro kampanija, kurios ėmėsi Josifas Stalinas.

Vėliau atsirado sąlygos Europos padalijimui po Antrojo pasaulinio karo.

Tai sukėlė Šaltąjį karą, kuris pasaulį paskirstė į Vakarų ir Sovietų Sąjungos įtakos zonas. Tokia nestabili sistema padėjo pakurstyti visą eilę konfliktų besivystančiose valstybėse.

Artimųjų Rytų pertvarkymas

Pirmasis pasaulinis karas taip pat paliko ilgalaikę žymą Artimuosiuose Rytuose. Skatindama arabų sukilimą, Didžioji Britanija padėjo sugriūti Vokietijos sąjungininkei Osmanų imperijai.

Po jos žlugimo atsirado pasaulietiškoji Turkija, o Didžioji Britanija ir Prancūzija perėmė didelės arabų pasaulio dalies kontrolę.

Wikipedia.org nuotr./Britų kariai Jeruzalėje (1917 m.)
Wikipedia.org nuotr./Britų kariai Jeruzalėje (1917 m.)

Tuo tarpu Didžioji Britanija per 1917 metų Balfūro deklaraciją taip pat aiškiai išreiškė paramą žydų valstybės idėjai žemėje, kurią britai buvo pažadėję arabams.

O Osmanų imperijos žlugimas taip pat lėmė apie 1,5 mln. žmonių pražudžiusį armėnų genocidą.

Nauja socialinė tvarka

Įvykiai Rusijoje metė ilgą šešėlį ant visos likusios Europos. Revoliucija Europoje pakurstė panašių įvykių baimę ir padėjo paspartinti reformas bei tuo pat metu įkvėpė kitus revoliucionierius, įskaitant naujai gimusį fašistų judėjimą, kuris greitai užėmė valdžią Italijoje.

Wikipedia.org nuotr./Benito Mussolini vedamų juodmarškinių žygis į Romą 1922 metais
Wikipedia.org nuotr./Benito Mussolini vedamų juodmarškinių žygis į Romą 1922 metais

Darbininkų sukilimai Vokietijoje ir Vengrijoje iškart po karo buvo arba sutriuškinti, arba žlugo savaime.

Tačiau kiti karingi darbininkų judėjimai, pavyzdžiui „Fiat“ gamyklose Turine, padėjo išsikovoti geresnes darbo sąlygas ir paskatino darbuotojams atstovaujančių profsąjungų kūrimąsi.

Žvelgiant plačiau, laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo atnešė sparčią socialinę pažangą pramoniniame pasaulyje. Kaip pavyzdį galima paminėti leidimą moterims balsuoti rinkimuose.

Vienas iš mažiau akivaizdžių teigiamų tragiškojo karo aspektų taip pat buvo tai, kad visuomenė ėmė labiau priimti neįgalius žmones ir nesmerkti sergančiųjų psichikos ligomis.

Karas taip pat paskatino naujus vėjus meno pasaulyje.

Kaip meno forma vėl atgijo poezija, taip pat gimė avangardinis dadaizmo judėjimas, galiausiai pavirtęs į siurrealizmą.

O džiazas, kurį į Europą atnešė amerikiečių kariai, tapo pabėgimo nuo karo sukeltų problemų garso takeliu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“