Daugiau istorijų galite rasti parsisiuntę programėlę „Discover Jewish Lithuania“
Nepriklausomoje Lietuvoje spartėjant automobilizacijai ir augant kuro poreikiui, benzino kolonėlės įvairiuose Lietuvos miestuose pradėtos statyti XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje. Pirmieji jų savininkai dažniausiai būdavo žydai, dar iki kolonėlių atsiradimo benzinu prekiavę jų laikomose įvairių prekių parduotuvėse.
X a. ketvirto dešimtmečio viduryje Joniškyje net keli asmenys užsiėmė verslais susijusiais su benzino ir naftos produktų pardavimu.
Joniškyje pirmasis iniciatyvos statyti benzino kolonėlę ėmėsi Maušas Šatenšteinas. 1928 m. jis, kaip Londone įsikūrusios bendrovės „Shell“ atstovas Lietuvoje (The Shell Company of Lithuania), su Joniškio valsčiaus savivaldybe sudarė 5–erių metų sklypo turgavietėje nuomos sutartį. Pagal ją Šatenšteinas įgijo teisę įrengti požeminį specialų benzino rezervuarą ir įsipareigojo kasmet savivaldybei už sklypo nuomą mokėti 200 Lt, taip pat sumokėti vienkartinį 1500 Lt mokestį. XX a. ketvirto dešimtmečio viduryje Joniškyje net keli asmenys užsiėmė verslais susijusiais su benzino ir naftos produktų pardavimu. Visi jie buvo įsikūrę svarbiausiame miesto ekonominiame centre – turgaus aikštėje. Šalia Šatenšteino, kitą benzino kolonėlę turgaus aikštėje buvo įrengęs Zivas Chaimas. Tuo pat metu Judelis Šatenšteinas Turgavietes g. 9 buvusiame pastate užsiėmė žibalo, benzino bei kitų naftos produktų prekyba urmu. Hilelis Pinskis ir A. Narunskis Vilniaus g. 2 (namas stovėjo dabartinio Vilniaus g. 2A pastato vietoje) laikė benzino parduotuvę skirtą mažmeninei prekybai.
Per visą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį automobilių nuolatos daugėjo, tačiau bendras jų kiekis išliko nedidelis. 1940 m. visoje Lietuvoje užregistruota kiek daugiau nei 2300 lengvųjų automobilių. 1927 m. visoje Šiaulių apskrityje buvo užregistruotos 42 transporto priemonės, iš jų 32 automobiliai. 1929 m. Joniškio mieste užfiksuota 17 automobilių. Lyginant su bendra situacija visoje Lietuvoje toks lengvųjų, dažniausiai privatiems asmenims ar įstaigoms priklausiusių, automobilių skaičius Joniškyje buvo pakankamai didelis, tačiau nepakankamas, kad iš jų pavyktų išlaikyti net kelis benzino tiekimo taškus. Pagrindiniai benzino vartotojai visoje Lietuvoje buvo keleiviniai autobusai. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje susiklostė nuolatiniais maršrutais kursuojančių tarpmiestinių autobusų tinklas. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, skatinusių per šių autobusų maršrutus einančiose vietovėse įrengti nuolatines benzino kolonėles. Šiuo tikslu jos buvo įrengtos ir Joniškyje, per kurį ėjo autobusų maršrutai, jungę Šiaulius ir Žagarę, taip pat Ryga ir Tauragę.
Per visą tarpukarį benzino kainos Lietuvoje buvo itin aukštos ir maždaug 30 proc. didesnės nei Latvijoje ir Estijoje. 1929–1934 m. vienas litras benzino kainavo 70–80 lito centų. Palyginimui, mėnesinė tarpukario valdininko alga siekė apie 150-380 litų. Tad, paprastas valdininkas vargiai galėjo išlaikyti automobilį, o daugeliui miestelių gyventojų tai buvo neįperkama prabanga.
Prie didėjančių kuro kainų prisidėjo ir 1936 m. valstybės nustatytas reikalavimas, pagal kurį siekiant palaikyti vietinius gamintojus, į importuojamą benziną tapo privalu įmaišyti 5 procentus Lietuvoje gaminto etilo spirito. Nuo 1937 m. visoje Lietuvoje pradėtas pardavinėti tik toks mišinys, vadintas motorinu. Jo litras tapo dar keliolika centu už litrą brangesnis nei paprasto benzino.
©Všį „Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras“
