Vilnius, kelis dešimtmečius turėdamas Lukiškių aikštės stacionarą, nors ir Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, galėjo priimti sudėtingesnių techninių sąlygų reikalaujančias programas. Tuo tarpu likusiai Lietuvos daliai prisiėjo tenkintis cirko šapito palapinėse, laikinuose balaganuose veikusiomis programomis, kuriose dalyvavo nėmaž neprastesni artistai. Tiesą sakant, Kaune irgi būta stacionaro – dar anksčiau prieš Vilnių. Deja, apie jį išsamesnių žinių nėra išlikę. Todėl šį kartą plačiau apie cirko meną ir gastrolierius Kauno gubernijoje.
Trečiajame – ketvirtajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais mūsų šalį užplūdo solidžios užsienio cirko trupės. 1922 metų kovo mėnesį Šiauliuose sumirgėjo afišos, jog kovo vienuoliktą ir dvyliktą dienomis oro karaliai Zass ir Redlich „išpildys dar nematytą iki šiol lėkimą oru“... Greičiausiai, tai buvo Rygos cirko, dažnai lankydavusio Šiaulius, artistai. 1923 metų vasarą Kauną sudrebino Rygos Alberto Salamonskio cirkas.
Albertas Salamonskis gimė 1839 metais cirko artistų šeimoje, tapo išjodinėtoju, akrobatu, arklių dresuotoju, puikiu dramos aktoriumi. Būdamas trisdešimt ketverių metų, jau valdė savo cirką Berlyne. Tačiau, jo nuomone, Rusijoje cirkas turėjo platesnę perspektyvą, todėl Albertas 1879 metais ėmėsi statyti ir 1980 metais atidarė mūrinį cirką Maskvoje.
Bet ir čia jam stigo erdvės. Tais pačiais 1880 metais pastatė poilsiautojams bei jų vaikams vasaros cirką Latvijoje, Dubultuose. O jau po to pradėjo ieškoti tinkamos vietos Rygoje.
1888 metų gruodžio dvidešimt antrą dieną Rygos cirkas atidarytas. O nuo 2016 metų vasario 11 d., prisidengiant avarine pastato būkle, pasirodymai nutraukti. Po metų, pakeitus ilgametę direktorę Lolitą Lipinską, paaiškėjo, jog ta būklė visai nepavojinga, todėl vaidinimai vėl gali vykti, tiesa, jau nebe tradicinio cirko, bet šiuolaikinio, moderniojo. Rygos cirkas po daugiau nei 130 metų tapo dabar madingu pasaulyje multifunkciniu centru...
Salamonskio cirkas savo gastroles Kaune, Daukanto gatvėje 1, prie Nemuno, pradėjo 1923 metų gegužės penktąją su didžiule programa, kurioje dalyvavo oro akrobatai „4 velniukai“, būrų šaulys kapitonas Slimas, šokėja ant lyno Sesuo Eitner, devynių akrobatų – šuolininkų grupė Alison, jojikai Galina ir Aleksandras Arigoniai, čiuožėjai ant dirbtinio ledo „2Jančik2“ ir kiti. „Lietuvos žinios“ pabrėžė, jog palapinė – iš nedegaus brezento, užtempto ant įtaisytų karčių, suveržtų, suraizgytų virvėmis, vielomis. O cirko direktorius p. Farkoč – Bredford'as – čekoslovakas, senas cirko darbininkas, nuo pat mažens toj srity besidarbuojąs.
Salamonskio žmona buvo cirko šokėja Lina Švarc-Salamonska. Tačiau 1913 metais miręs garsusis direktorius visą savo užgyventą milijoninį turtą paliko ne jai, bet buvusiai jos tarnaitei Vilhelminai Straupei, vadintai tiesiog Mina. Spalio revoliucijos dienomis buvusioji tarnaitė Mina ištekėjo už iliuzionisto Bredfordo, kuris šitaip tapo Rygos cirko savininku. Beje, laidojo cirko garsenybę vos keletas žmonių, palikuonių nebeliko ir keliasdešimt metų nebuvo žinoma netgi A.Salamonskio palaidojimo vieta. Kol, pagaliau, 2017 metų vasarį visai atsitiktinai, paaiškėjo, jog šis ypatingai cirkui nusipelnęs žmogus ilsisi Maskvos Vedensko kapinėse...
1932-ųjų sausio dvyliktąją „Dienos naujienų“ laikraštis pranešė, jog prieš tris dienas Rygoje nusišovė Salamonskio cirko direktorius Bredfordas Parkočas. „Paskutiniu laiku jis pergyveno didelę depresiją. Savo laiku Bredfordas, norėdamas gauti draudimo premiją, Taline buvo padegęs nuosavą cirką ir už tai turėjo kalėti. Atlikęs bausmę Estijoje, jis sugrįžo į Rygą ir čia susirgo aštria forma pasireiškusia nervų liga. Bredfordas jau pagijęs, bet pablogėję reikalai jam nedavė ramybės. Pasinaudojęs momentu kada žmonos nebuvo namie, jis nusišovė.“
Bredfordas mirė tik po bemaž devynerių metų. O kol kas Kauno gastrolės nei cirkui, nei jo direktoriui nieko bauginančio nežadėjo.
Gegužės trisdešimt pirmą dieną surengtas jojikų Arigonių benefisas. Kaip pažymėjo laikraštis „Lietuva“, „Arigoniai užsitarnavo daug garbės taip tobulai išlavinę savo vikrumą. Jie kaip paukščiai laksto virš lekiančio arklio ir įvairiausias kilpas ore išdirbinėja. Taip pat visi bendradarbiai davė geriausių savo numerių.“
Šių laikų cirkas vis tik žymiai ir pasikeitė, susiįdomindamas labiau sportu, o ne juokdarių štukomis.
Birželio šeštąją „Lietuvos“ dienraštis samprotavo:
„Po didžiojo karo, ar tai dėl didelio žmonių nuovargio, ar dėl kitų priežasčių, Vakarų Europoje cirkas ėmė vis labiau ir labiau įsigalėti ir vis žymesnę poziciją. Šių laikų cirkas vis tik žymiai ir pasikeitė, susiįdomindamas labiau sportu, o ne juokdarių štukomis. Sportas šiais keliais pokariniais metais taip pat ėmė kilti daug sparčiau ir tai ypatingai svarbu, norint atgaivinti karo iškankintų žmonių spėkas. Sporto cirkas todėl visur esti sutinkamas palankiai, kaipo naujų spėkų ir judrumo nešėjas. Jis savo gyvu, įvairiu ir dargi linksmu charakteriu sudarė rimtos konkurencijos ne tik kinematografams, bet ir teatrui.
Paimkime, kad ir Salamonskio cirką Kaune ir panagrinėkime sudėtinąsias jo dalis. Jame mažiausia 60% gryno sporto, o kita juokdarių dalis irgi labai gyva. Jei šis tas ir pasitaiko „per riebaus“, tai praeina jau visai nežymiai. Išjoja miklūs Arigoniai ir vartosi ant zovada lekiančio arklio nugaros; ir nušoka ir ratu ore sukasi. Keturi Aitvarai ore pakabintais rėmais narstosi ir vienas kitą bent kelis sieksnius svaidydamiesi pagauna ir t.t. Arba arklys kaip šoka suktinį, valsą ir visus kitus šokius. Juk visa tai yra didžiulis menas, kurio žmogus gali pasiekti. Ir daug tokių įdomių žmogaus miklumo numerių ten matyti. Jaunuolis iš cirko grįžęs ir patsai bando šokti, lankstytis ir jaučia noro išsinertis iš mūsų sustingimo. Taigi cirkas gali mus paraginti miklintis ir judėti, o taip pat atsitraukti iš troškiųjų kinematografų ir duoti progos pasijuokti. Kalbama cirke lietuviškai daugiausia ir tie, kurie lietuvių teatro nelanko, į cirką atėję pripranta prie lietuviškos kalbos ir prisimena Kaune gyveną. Šiuo atžvilgiu irgi naudinga. Taigi bereikalo kai kas kalba, būk cirko mums nereikia. Būkime gyvi ir imkime tai, kas mums patiems reikalinga, o jei rasis kas nors neleistina – mokėkime protingai sudrausti.“
Birželio pirmąją į programą įsijungė graikų gladiatoriai „3 Chelos“, komiški dviratininkai M. ir L. Dube su partneriu, sensacingi oro akrobatai „3 Floreartis Jononski“, Japonijos Imperatoriškojo teatro artistai Takachešai, gimnastai ant trigubų skersinių Paolo ir Florine, žmogus geležinėmis rankomis Kronos. Komišką numerį „Po pamokų“ rodė artistas Bliumenfeldas. „Lietuvos žinios“ rašė: „3 graikų gladiatoriai Chelos ypatingai gražūs plastikai; jų akrobatika žydi nepaprastai išlavintas plastinguma ir ritmingumas. Trise jie išdirbinėjo tokias grupes, kur tik gero skulptoriaus kūryboje matysi. Taip pat kreipia domės į save ir stipruolis Kronos: jis lanksto geležis ir t.p. Daug malonaus sporto tenka tenai matyti. Japonų sportas nepaprastai gyvas ir grakštus, nors vis tiek ir nervinant.“
Laukta atvykstant pasaulinės garsenybės juokdario kupletisto Bim – Bom. Ir jau visiškas netikėtumas buvo pamatyti manieže, kaip skelbė reklama, lietuvius klounus Kazį ir Julijų, nors apie tokius klounus cirko istorija iki šiol nieko nežino. Gali būti, jog tai paprasčiausia apgaulė, siekiant pritraukti žiūrovų.
Nors, kita vertus, spauda pažymėjo, jog lietuvių klounai rodė naują ir įdomų numerį „Pas fotografą“, sukėlusį ypatingai daug sveiko juoko publikai. Ir apskritai jų numerius, esą, lydi didžiausi publikos plojimai. Kauniškiai juos pamėgo. Pasak cirko administracijos, šie du lietuviai klounai darbavęsi Maskvoje to paties Salamonskio cirke dar prieš I pasaulinį karą.
Programoje dalyvavo originalus momentalistas skulptorius Morus, kuris per vieną minutę nulipdydavo kurio nors žinomo pasaulio veikėjo – Loid Žorž, Tolstojaus, Vagnerio – atvaizdą. Publikos džiaugsmui, mėgino lipdyti ir lietuvius Liudą Girą, prezidentą Aleksandrą Stulginskį Vyriausiąjį kariuomenės vadą Silvestrą Žukauską, bet vieną dieną kažkoks išgėręs mėlynom kelnėm vyriškis pakėlė triukšmą. Jam nepatiko skulptūra ir skulptorius daugiau mūsų veikėjų nebelipdė. Pasak vieno kritiko, „artistas būtų lietuvius demonstravęs ir užsieny, bet ką daryti, kad visa tai, kas turi vietos pasauly, pas mus nepatelpa“.
Pasirodė pirmieji atsiliepimai. „Lietuvos žinios“ rašė:
„Duonos ir regyklos!“ šaukė anuos laikuos rymiečiai. Jiem regykla buvo reikalinga lygiai, kaip ir duona. Bet gi naudojantis Salamonskio cirko atidengimo Kaune geg. 5 d. įspūdžiu, kaip tūkstančiais minia suplaukė, reikia manyti, kad kauniečiai dėl regyklos išsižadės ir duonos! Perdaug nesistebiu, kodėl teatrai tuštūs, nes aišku, visą laiką teatrą ir kiną lankyti nuobodu tampa, o cirkas naujiena. Reikia pasakyti, kad Salamonskio cirkas turės didelio pasisekimo visuose gyventojų sluoksniuose, kadangi jis rimtas ir užimantis. Jo gimnastikos numariuose daug plastikos bei meno, o komplimentuose irgi pakanka „vozdieržannosty“. Gražūs arkliai, vikrūs jojikai, gimnastai ir mandagūs juokdariai pilnai verti susidomavimo.“
„Lietuvos“ dienraštis buvo kategoriškesnis:
„Kaunas – pasipelnymo oaza.
Iš tikro, Kaunas tai viena tų oazų, kur atvažiuoja atsiganyti išbadėję caro artistai, susišpicavę spekuliantai, ištroškę pelningo biznio Palestinos piliečiai, kabaretininkai, kloūnai, visoki fokusninkai. /.../
Atvažiavo ir padėjo darbą – atsiganymo darbą – iš kitur išprašyti ir Salamonskio cirko dalyviai. Mat, Kauno litas pastovus, reik pasipinigauti, dirva gera, žmonės nuolaidūs, išlaidūs, vaišingi. Ko gi bereikia. Ima net iki 12 litų bilietui, tai po savaitės kitos tuoj bus ir pusmilijonis litų pajamų. Skirtumas tik tas, kad Sacharos oazų gaivinantis vanduo karavanams trykšta dovanai, o Kaune už litus.
Kitos valstybės, gerbdamos savo dramos, operos ir kt. artistus, menininkus, juos medžiaginiai palaikydamos, neįsileidžia svetimųjų pinigaujančiųjų, o mes visus vis vaišinam litais, kurių nedaug dar turime. Juk provincijoj ūkininkams trūksta litų mokesčiams sumokėti, o čia litai eina per cirką, kuriam šiuo tarpu atliekamų litų dar neturime.
Jei jau šitoksai pelno šaltinis mums pageidaujamas, tai ar nevertėtų Salamonskio cirkas suvalstybint, bet jo gyvavimo laikui Kaune? Tada tegul sau...“
Reikia pasakyti, kad Salamonskio cirkas turės didelio pasisekimo visuose gyventojų sluoksniuose, kadangi jis rimtas ir užimantis.
„Lietuvos žinios“ nepasidavė:
„Mūsų inteligentija ir plati visuomenė jau yra taip įpratusi į meną, kad sustojus veikti Operai ir dramai, dauguma publikos pradėjo lankyti cirką. Jei pažiūrėti menininko akimis į visas cirko apystovas, kai kas gali pasakyti, kad cirke nieko dailaus nėra. Bet šitoki pažiūra kartais esti klaidinga.
Tiesa, p. Salamonskio cirkas Kaune turi irgi savo neigiamų pusių, vienok, objektingai žiūrint, reikia pripažinti, kad jame esama ir daug gerų dalykų. Cirkas puikiausiai organizuotas, pavyzdinga tvarka, tarnautojai su publika kalbasi lietuviškai, apsiėjimas mandagiausias.
Programoje daug lietuviškų numerių. „Kazys ir Julijus“ lietuviai klounai, atlieka gana gražiai kalba linksmų ir juokingų dalykėlių. Kas įdomiausia ir gražiausia cirke – 9 Allizonai. Šiais artistais tikrai gali pasigėrėti kiekvienas sportininkas – ė. Taip gi stebina publiką vienas kinietis savo įvairiais šposais, miklumu.
Nesant dabartiniu metu teatro, cirkas, turėdamas šiek tiek ir meno savybių, jį pavaduoja.“
Gastrolės tik prasidėjo, o netrukus pasirodė dar vienas aštrus „Lietuvos“ straipsnis (kalba netaisyta):
„Salamonskio cirkas labai nemandagiai elgiasi su žmonėmis. Vieną dieną žmonės ėjo į cirką; jų buvo daug; visi žinoma susigrūdo prie vienintelių vartų; milicininkas ar cirko tarnautojas, pusgirtis ėmė rėkti žmonėms: kas čia? Ar jūs gyvuliai, ir gyvuliai taip nedaro! Toliau buvo beriama dar kitų žodžių.
Koki 6 ar 7 piliečiai, įėję į cirko kiemą, ėmė skųstis ponui, kuris vadino save cirko direktorium. Rodos, paprastas mandagumas reikalavo ištirti dalyką ir įsakyti tarnautojams nevartoti tų žodžių, kuriuos jie vartojo, bet p. direktorius į žmonių nusiskundimus atsakė: „jūs patys esate girti, mūsų nėra girtų.“ Tarsi Salomonskio cirkas yra atvažiavęs į papuasų šalį ir p. direktorius mano, kad Lietuvos piliečiai viską prarys. Gerai darė Lietuvos piliečiai, kad jie nekėlė triukšmo ir skandalo viešoje vietoje ir nesiekė p. direktoriui veido, bet milicija turėtų įsakyti p. direktoriui kitaip elgtis su žmonėmis.
Kitas dalykas, į kurį reik atkreipti akis, yra štai koks: Salamonskio cirkas skelbia laikraščiuose, kad vaikai ligi 10 metų kurie eina į cirką su tėvais, už bilietus nemoka; užtat kalbamąją dieną daug tėvų atėjo su mažais vaikais; gi jiems įeinant per vartus į cirko kiemą, cirko tarnautojas ėmė stverti mažus vaikus už rankų ir traukti juos atgal, rėkdamas: „bilietą, bilietą!“; bjauru buvo žiūrėti, kaip vienus jis traukė, kitus stūmė atgal ir t.t. Tėvai buvo atskirti nuo mažų vaikų; kai kieno tėvai klausė, kodėl taip daroma, tai cirko tarnautojas atsakė, jog jų afišoj taip esą parašyta; kai kurie kėlė ginčą, bet cirko tarnautojas nieko neatsakė. Jei cirko direkcija žada per laikraščius leisti vaikus ligi 10 metų su tėvais be bilietų, tai ji privalo tai padaryti ir neturi teisės prigaudinėti. Šiais atvejais milicija gali padėti piliečiams ginti savo teises. Dabar gi cirko direkcija tik vilioja žmones į cirką ir paskui drąsiai laužo savo pasižadėjimą.
Į nurodomus dalykus reikėtų atkreipti akis, kad suerzinti žmonės nepadarytų skandalo.
Vėlgi kainos vietoms yra labai aukštos; rodos leidžiant cirkui dirbti Kaune galima buvo statyti jam reikalavimai dėl kainų aukštumo; dabar gi cirko direkcija, naudodamasi Salamonskio firma ir tuo, kad Kaune cirko seniai nebuvo ir kad žmonės vis vien eis į cirką, nustatė dideles kainas. Ką gi cirkas duoda už tą pinigų krūvą kurią surenka vienu vakaru? Ugi tą, ką duodavo paprastasis provincijos cirkas prieš karą: tą pat darydavo žonglieriai, akrobatai, šunys, katės ir t.t. Mat, dabar cirkas naudojasi momentu: Lietuvos piliečiai norės pamatyti „Salamonskio“ cirką ir gerai už tai mokės. Gaila tik, kad žmonės be naudos meta tiek sunkiai uždirbtųjų litų.“
Cirko administracija atkreipė dėmesį į šias kritines pastabas ir bent jau kariams ėmė pardavinėti bilietus gerokai mažesne kaina. Buvo pranešta, jog norintieji šia galimybe pasinaudoti, turį nuo vienuoliktos iki tryliktos valandos kreiptis į cirko kasą. Kareiviams, einantiems komanda, reikią mokėti pusę kainos – vietoje 1,60 ct – tik 80 ct, bet kareivių skaičius turįs būti lyginis, nes iš tikrųjų išduodamas vienas bilietas dviems asmenims.
Tai nebuvo vienintelė tokia akcija. Birželio dvidešimt penktos dienos spektaklio pelną cirkas paaukojo Moterų Globos Komitetui ir Pieno Lašo draugijai našlaičių kūdikių prieglaudoms remti. Pareikšta, jog Komitetas, idant šis labdaringas spektaklis duotų daugiau įplaukų, pats platins bilietus ir rinks eksponatų rodomam aukcionui. „Lietuvos žinių“ teigimu, Moterų Globos Komitetas užlaikąs dvi našlaičių prieglaudas, kur auklėja apie du šimtus vaikų. O neseniai susikūrusi Pieno Lašo Draugija dalija biednuomenės vaikams sveiką pieną ir kovoja prieš vaikų mirtingumą. Programoje dalyvauti rengėsi parodistas Bim Bom ir pats direktorius Bredfordas su naujais įdomiais numeriais, o tą dieną planuota ir dar daugiau naujovių.
Negana to, cirko direkcija pareiškė ateity žadanti surengti dar kelis labdaringus vakarus.
Deja, numatytąją dieną labdaringasis spektaklis neįvyko ir buvo nukeltas į birželio 26 dieną, nes birželio dvidešimt ketvirtąją cirko stogą nuplėšė gūsingas vėjas.
Netrukus „Lietuvos“ dienraštis pateikė oficialią labdaringojo spektaklio ataskaitą. Iš bilietų, loterijos ir programos surinkta 7.592 litų 60 centų. Išleista: įrengimui 2510 litų, mokestis už parduotus bilietus 1.577 litai 33 centai. Iš viso išleisti 4.087 litai 33 centai. Gryno pelno likę 3.505 litai 27 centai.
Liepos dvidešimt antrąją, sekmadienį, cirkas surengė dieninį vaidinimą vaikams ir suaugusiems perpus mažesnėmis kainomis (nuo vieno iki šešių litų). Kiekvienas suaugęs pilietis galėjo su savimi įsivesti vieną vaiką nemokamai arba du vaikus už vieną atskirą bilietą. Mažieji žiūrovai taip pat galėjo visai veltui pajodinėti.
Birželio keturioliktąją įvyko raitelių Bliumenfeldų benefisas, kuriame dalyvavo pats direktorius Farkoč – Bredfordas, pasirodė „Vienos damų kapela“. Arenoje, pasak spaudos, publika išvydo net septyniasdešimt penkis arklius. O jau kitą dieną startavo atnaujinta programa su paslaptingąja Afra, skaičiusia kišenėje paslėptus dokumentus, parašytus netgi visai jai nesuprantama kalba. Pasak apžvalgininkų, moteriškė, stovėdama cirko arenos vidury, atspėjanti, ką tyliai kas nors iš publikos pasako jos padėjėjui, nors paprastas žmogus tokioj tolumoj publikos žodžių nepajėgia nugirsti.
Tiesa, anot spaudos, ne visuomet jai pasiseka tuos pasakymus pilnai iš karto atpasakoti Bet įdomu esą, kokiu būdu ji tai atliekanti. Galimas daiktas, kad jos padėjėjas praneša jai publikos pasakymus signalais, sakysime, mimika, akių mirksėjimu, rankų ir kūno judėjimais. Kalėjimuose kaliniai pirštų figūromis per visą kiemą viens su kitu ir labai greit susikalbą. Iš tiesų, žurnalistai nelabai klydo. Šis žanras vadinamas mnemotechnika. Tik artistai žiūrovo pateiktą informaciją vienas kitam perduoda ne judesiais, o paprasčiausiu savu specialiu kodu, balso pakėlimu, tembru, kirčiais ir panašiais akcentais.
Liepos šešioliktąją įvyko muzikinių klounų Prico, Gigi ir Žoržiko atsisveikinimo benefisas ir ketvirtos cirko artistų kartos atstovo šešiasdešimt ketverių metų Prico penkiasdešimties darbo metų cirke jubiliejus.
Nuo liepos septynioliktosios į programą įsijungė dresuotų beždžionių teatras, garsusis arabų akrobatas – šuolininkas Ban-Mogomet Ergi su savo grupe, ekvilibristas P. Maksovas, Paryžiaus šešių Edit „elektro-baletas“, Romos gladiatoriai Gallers, oro akrobatai Fakoris, gimnastai Duo Terros, laukinių žvėrių dresuotojas ir ekvilibristas Maksas, bei populiarūs klounai Teodoras ir Koko.
„Lietuvos žinios“ netruko sureaguoti:
„Po nelabai vykusios pereitos programos, nauja programa visai gera. Visi numeriai nauji ir daugelis jų, kaip Romos gladiatoriai, oro gracijos, arabai ir kiti ne tik įdomūs, bet ir gražūs. Didelį pasisekimą turi klounai Teodoras ir Koko. Cirkas kalbos žvilgsniu gan lietuviškas, kas daro malonaus įspūdžio. Ypač gražiai atrodė gabūs ekvilibristai (gimnastai – šokėjai) apsijuosę gražiomis lietuviškomis juostomis. Gaila tik, kad dėl kieno tai malonės skriaudžiama cirko mėgėjų publika verčiant vartoti svetimą mažai kam suprantamą (nebent žydams) vokiečių kalbą ir draudžiant vartoti tokią pat svetimą, tačiau visiems suprantamą rusų kalbą. Tiek to. Rusų kalbos pakankamai prisiklausome valstybinėse įstaigose.“
Staiga, pačiame gastrolių įkarštyje spauda paskelbia netikėtą ir, kaip vėliau paaiškėjo, absurdišką žinią. „Laisvės“ dienraštis paskleidė gandą, jog nutarta Salamonskio cirką iškraustyti. Esą, jis per daug prisilupęs litų, be to darbuotojai lietuviškai neišmokę, nors rusiškai buvo uždrausta jame kalbėti. Imta, girdi, kalbėti vokiškai. Todėl „Laisvė“ patarė arba tą cirką suvalstybinti arba paprašyti iškraustyti jį iš Lietuvos, nors Vidaus Reikalų ministerio leidimas esąs duotas iki spalio mėnesio. Gandai gimdė naujus gandus. „Lietvos žinios“, pratęsdamos temą, teigė, kad „Ar tai „Laisvės“ patariama, ar pati savo protu eidama, mūsų vyresnybė, girdėjome, būk įsakiusi cirkui už 15 dienų išsikraustyti iš Lietuvos, nors pažadėta cirkui veikti iki spalių mėnesio.
Nesame cirkinių pramogų šalininkai, bet negalime sutikti, kad duotų pažadų vertėtų vyresnybei taip lengvai atsisakyti.“
Tašką šioms karštoms kalboms padėjo Piliečių apsaugos departamento spaudos ir draugijų skyrius, viešai paneigęs pasklidusius mieste gandus: „Kalbos, jog valdžios įsakyta Salamonskio cirkui iki šio mėnesio 15 d. išsikraustyti, neatatinka tikrenybei. Cirkas turi leidimą 3 mėnesiams (iki rugsėjo 15 d.).“
Rygos Salamonskio cirko artistai ir vėlesniais metais dažnai lankėsi Lietuvoje, tiesa, ne visada pasirodymai vykdavo palapinėje.
Pavyzdžiui, „Šiaulių naujienos“ informavo skaitytojus, kad nuo 1927 metų lapkričio dvidešimt ketvirtos dienos Liaudies namų kino teatre po filmo Rygos Salamonskio cirko artistai surengsią grandiozinį divertismentą. Programoje dalyvausią gimnastai 2 Malibri, M-lle Natti ir klounas Frančesko, akrobatai 3 Girio Petroni, muzikiniai klounai 4 Guglielmoni.
„Lietuvos žinios“ pranešė dar vieną žinią, susijusią su Rygos Salamonskio cirku Rokiškyje 1928 metų rugpjūčio trisdešimtą dieną. Esą, čia buvo atvykę aštuonios cirkinės artistės, po to išvažiavusios į Uteną. Vieniems jos palikusios malonų atsiminimą, antriems nei šio, nei to.
Rygos Salamonskio cirko artistai ir vėlesniais metais dažnai lankėsi Lietuvoje, tiesa, ne visada pasirodymai vykdavo palapinėje.
Mat, pasak laikraščio, mokančios jos gražiai vyrams galvas apsukti. Kai kuriems net po šimtą litelių kainavo, kitų žmonos smarkiai supykusios ir neprisileidžiančios prie savęs kaipo „trepnų“. Gaila, reporteris taip ir nepaminėjo, o ką gi veikė tos Rygos „gulbės“ Lietuvos provincijoje... Panašu, jog tai galėjo būti reginys, kurį matė ir kitų miestų žmonės.
1928 metų rugsėjo trisdešimtąją Viekšniuose, piliečio Gordono salėje, kaip rašė vietos spauda, „savo skystus muskulus demonstravo Rygos cirko moterų – čempionių grupė. Ritosi bent penkios poros, tačiau kaip technikos, taip ir gracijos atžvilgiu nepralenkė mūsų žemaičių bernų patalkių ristynių. Išvykdamos dar pasižadėjo už poros dienų sugrįžti su naujais numeriais. Tačiau negrįžo.“
1927 metų vasarą Kauno Laisvės alėjoje 3a (velodromo aikštėje) šešioms savaitėms įsikūrė iš Vokietijos atvykęs didelis ir turtingas žvėrynas, turėjęs apie pusantro šimto įvairių gyvūnų. Kaip pažymėjo spauda, tokių gastrolierių Lietuvoje jau seniai būta, todėl numatoma jiems pasisekimas. Žvėrynas važinėsiąs ir po provinciją, todėl daug žmonių turėsiantys galimybę išvysti nematytus žvėris ir paukščius.
1929 metų liepos pabaigoje Kaune A.Mickevičiaus gatvėje apsistojo „Medrano“ cirkas ir Karlo Hagenbeko žvėrynas, prieš tai savaitę gastroliavę Klaipėdoje. Jų dviejų savaičių viešnagė sukėlė Laikinojoje sostinėje didžiulį susidomėjimą. „Lietuvos žinios“, kaip gastrolių anonsą, išspausdino klaipėdietiškus cirko įspūdžius:
„Pereitą savaitę Klaipėdoj gastroliavo Hamburgo cirkas „Medrano“, kur žiūrovas galėjo pastebėti, kiek žmogus, o lygiai ir gyvulys, gali pakilti, išsidresiruoti, jei jis nuolat prie to pratinasi.
Cirko programą sudarė įvairiausi jodinėjimai ant arklių, arklių ėjimas ant dviejų kojų, bėgimas riščia, zovada, baletai – vis pagal muziką; paskiau įvairūs akrobatiški dalykai, surišti su didžiausiu pavojum, jūrų liūtų, tigrų, liūtų, dramblio parodytieji dalykai buvo įdomūs. Ypač buvo baugu žiūrėti į kovą, kur 6 liūtai ar tigrai ir dresiruotojas, duodąs visokius įsakymus, tvarkąs piramides, kurias atlieka žvėrių karaliai, kad ir urgzdami.
Cirkas baisiai patiko žmonėms, ir kas vakarą susirinkdavo po 3 – 4 tūkst., nors bilietai kainavo 3 – 15 litų.“
Nors cirko menas neįsivaizduojamas be rėksmingos, neretai neskoningos ir dažnai sensacingos reklamos, šį kartą skambūs apibūdinimai tikrai turėjo pasiteisinti. Nes jau kiekvienas atskirai šio, kaip dabar sakytume, projekto dalyvis būtų vertas ilgiausio pasakojimo. O čia per vieną vakarą du grandioziniai reginiai – Vilhelm Hagenbeck – garsiojo Hamburgo žvėryno, aprūpinusio laukiniais gyvūnais visus Europos cirkus ir zoologijos sodus, atstovas ir pirmasis Vienos keturių skyrių didžiausias cirkas Medrano, gyvuojantis iki šiandien.
Ankstyvą liepos dvidešimt penktosios rytą Kauno geležinkelio stotyje pasirodė specialus dvidešimties vagonų cirko traukinys. Lengvi cirko „trobesiai“, gyvūnai ir artistai arkliais nugabenti į velodromą, kur tuo metu jau būriavosi nemažai kauniečių, tikėdamiesi kol kas nemokamai pamatyti lokių, vilkų, meškų, kupranugarių, laukinių arklių ir kitokių gyvūnų.
„Lietuvos žiniose“ netgi pasirodė ta proga skubiai parengta reklama: „Cirkas negalėjo surasti sau tinkamos Kaune vietos apsistoti, kol jo direktorius nenusipirko Kauno miesto planą. Planą galima gauti visur.“
Tą pačią dieną (stebėtinas operatyvumas!) jau turėjo įvykti ir pirmasis gastrolių vaidinimas. Ties velodromu susirinko didelė minia, parduota daug bilietų. Tačiau atvykusi policijos komisija nustatė, kad cirko patalpos planas nepatvirtintas, netikęs, stiebai netvirti, atsargos išėjimo neįrengta, gaisrinių prietaisų neturėta. Todėl vaidinti neleista, bilietus įsigijusiems žmonėms grąžinti pinigai, o cirko savininkui už savavališką bilietų pardavinėjimą, neturint leidimo vaidinti, surašytas protokolas.
Kitą rytą palapinė statyta iš naujo. Dešimtą valandą jos apžiūrėti nuvyko III Nuovados viršininkas ir inžinieriai. Šį kartą jokių trūkumų nenustatyta ir vakare įvyko gastrolių premjerinis spektaklis.
Apie svečių rodytą programą puikų įspūdį galima susidaryti iš šio „Dienos“ laikraščio rašinio:
„Mes nuolat džiaugiamės, kad Kaunas tai sostinė, nors laikinoji, bet vos dėlto sostinė. Ir tik retkarčiais pamatom senojo Kauno provincijos miestuko veidą. Štai atvyko cirkas. Ir mūsų piliečiai visai provincialiai galvatrukčiais puolė cirku stebėtis. Sakykit, argi ne provinciališkas vaizdas, kada cirko buveinę, Kalnų ir Mickevičiaus gatvių kampe laiko apsupę didžiulės žmonių minios.
Na, pagaliau ir suprantama. Tigrai, dramblys, bezdžionė... reti Kaune svečiai. Nors bendrai daug prašmatnumų kauniečiai pamato, tokios retenybės mums vis dėlto daro įspūdžio.
Daugumas žiūri pro tvorą ir laimingai klausos liūtų urzgimo. Bet atidarymo dieną cirke ir vidui publikos buvo pilna. Atėjo „visas Kaunas‘, kiek dar liko neišvykusių į kurortus.
Cirko programa – ji patenkina ir vaiką, ir rimčiausią profesorių. Čia įvairumas, įvairūs nelaukti šposai, nuostabūs miklumo, sumanumo pavyzdžiai. Ne be reikalo cirką mėgo daugybė aukštos inteligencijos žmonių. Cirko mėgėjų tarpe yra ir garsus rusų rašytojas A. Čechovas, kurio 25 metų mirties sukaktuvės dabar apvaikščiojamos. Bet Kaune gastroliuojančio cirko programos pati silpniausioji pusė – klounai. Klounas – cirko centras. Be jo neįmanoma cirko programa. Čia rodėsi porą klounų, kalbėjo tiesa lietuviškai, bet šposai pasižymėjo tokiu senumu, kad ir mūsų cirko išalkusi publika ir tai nesusižavėjo.
Šiaip programoje yra ir įdomesnių dalykų. Elegantiška arklių dresiruotoja, miklūs gimnastai, kurių vienas komiškais šposais ypač pagyvino šį numerį.
Garsus Hagenbekas visiems cirkams tiekiantis nuostabiai dresiruotus žvėris (iš jų ir pagarsėjęs Rusijos klounas Durovas gavo savo žvėryną) čia atsiuntė tikrai nepaprastą jūrų liūtų ansamblį. Šie rodos vos pasivelkanti, griozdingi ir juokingai nemiklūs gyvuliai žongliruoja, žaidžia sviediniu, balansuoja. Žodžiu iš jų bet kas iš mūsų galėtų miklumo pasimokyti.
Bet centralinė programos dalis žinoma liūtai ir tigrai. Jau pusė vienuoliktos. Vėlus laikas. O nemandagūs dresiruotojai kelia žvėrių – karalių ir liepia Kauno publiką linksminti. Čia gal ir yra priežastis to, kad didingi tyrų gyventojai buvo labai skeptiškai nusiteikę, žiovavo, mirksėjo akim, o vienas apyžilis ir matyt daug patyręs liūtas žiūrėdamas pro grotas, rodos norėjo kauniečiams pasakyti:
– Et, prietėliai, eitumėt gulti. Ko čia žiopsot? Bet dresiruotojas pliauškėjo botagu ir liūtai tingėdami lipo ant trapecijų.
Vienas tigras, matyt nenorėdamas kad kauniečiai jį supainiotų su rainuotu katinu, kartą buvo bestveriąs dresiruotojo alkūnę. Bet, žinoma viskas pasibaigė laimingai.
Ypatingai reikia pažymėti akrobatus Bertini, kurie ant ilgos karties ne tik gražiai balansuoja, bet ir žavėtinai šypsos.“
Kaip ir visada tokiu atveju, neapsieita be kuriozų. Kadangi rodyta išties puiki programa, o bilietų kainos buvo ne visiems įperkamos, Kaune pasklido gandai, esą, už katę cirkan įleidžiama veltui. Miesto jaunimas visai rimtai ėmėsi šių gyvūnų paieškų, o šeimininkės puolė į paniką, kad jų katės gali išnykti.
Rugpjūčio dvyliktąją, pirmadienį, gastrolės baigėsi ir cirkas rengėsi vykti į Šiaulius, kur planavo parodyti tris vaidinimus. Nors, vėlgi, „Lietuvos žiniose“ rugpjūčio dešimtąją pranešta, girdi, cirkas į Šiaulius nevyksiąs nes negaunąs leidimo. Šiauliečiai esą nusistatę neduoti išvežti užsienin mūsų pinigų.
O išlydėdamas svečius, „Dienos“ laikraštis išspausdino labai originalų eiliuotą gastrolių apibendrinimą (kalba netaisyta):
„Kur jau eisi nieks neklausia – cirke pramoga didžiausia. Tad savaitė jau išspirtą tebepenim cirką tvirtą.
Per dienas minia didoka apie jį vien ratu šoka. Visi skuba, keikia, baras, retas prie kasos dar deras. Spūstis aplink nematyta, daug kam skvernai subadyta.
Rauda ponios redikiulio, ieško sūnelis tėvulio. Motinėlė sengalvėlė plaukus dukrai štai suvėlė. Su aplamdytais sijonais ponios keičias savo ponais.
Kol patenki į tą būdą reik panešti skausmo pūdą. Bet viduj lengviau krypuoji, stulpų jėgas bematuoji. Tik čia tuoj merga išjoja prieš akis atkišus koją. Ji sau joja lyg kad velnias pasilikęs pekloj kelnias. Ir tą šposą atsidėję uoliai seka geradėjai. Liežuvėliai ramiai karo, nieks nevengia arklio garo. O kai merga kartim sliuogia – vyrai seka kūną nuogą. Akrobatus kai pamatė – ponias šiurpuliai nukratė. Tokie gražūs, miklūs, greiti, sunku tiki ... prie jų prieiti. Ir čia vien didžiausia bėda – kukli aistra kūną ėda.
Pagaliau užvėrė tvoras miniai rodė liūtų poras. Tigras striuoksėjo per skylę, – toks gal šokt ir visą mylią.
Vyrai buvo laimingesni – akrobatė daug meilesnė. Jinai savo skrumną veidą pamatyti arčiau leido. Publikoj sau vaikštinėjo ir paveikslus siūlinėjo. Vyrai, moters daug jų pirko, – ai naujiena Kaunui cirko. O dabar vyrų dauguma pirktą veidą lipdo guma... Bet gražuoliai akrobatai net nerodė savo batų. Juos būt irgi kas nupirkę – tokie vyrai mėtos cirke. Atmintis ta būt didžiausia pagarboj gilioj laikyta ant komodo pastatyta.
Juodi marių tie šuneliai visus domino lyg valiai. Bet kol programą išsėmė, viena ponia kertėj vėmė. Šunų maistas ją pakirto, nuo galiorkos tuoj nuvirto.
Pagaliau užvėrė tvoras miniai rodė liūtų poras. Tigras striuoksėjo per skylę, – toks gal šokt ir visą mylią.
Kloūnėlių scenoj stigo, bet publikoj jų pridygo... Jei jau cirke, tai klounas liks kiekvienas stangrus kūnas... O tie vyraj toki žiaurūs – grabalioja ponioms gaurus. Dažnai ranka netikėta poniai kojelę paliečia ir ta baimės palytėta tuojau savo pilvą riečia.
„Eik šalin, negąsdink Jonai, su tais tigrais menki monai...“, kalba poniutė nuskriausta, viena ausis kiek parausta . Kairiam šone vyras sėdi, bet jis jau ... pasenęs dėdė. Kokie „tigrai“ tenai lando vyras sužinot nebando. Todėl Jonas metęs monus, vėl paliečia ponios šonus.
Pagaliau ir viskas baigės, žmonės slenka lyg kad sraigės.
Autobusai kaip tie tigrai prie vartų sustojo lygiai. Akimis piktai žvairuoja, balsu prie savęs vilioja.
„Kas į Kauną stačiai mauna – bilietus pas mane gauna“. Rėkia šoferis prie vairo ir nemato pono žvairo, kuris jam jau litą bruka, kad jį vežtų į „Petrufką“.
„Kas į Šančius negailėsit jei su manim tuoj dundėsit,“ šaukia kits užstodams kelią, kišdams bilietų juostelę.
Žmonės skirstos apsiblausę, šunų balso prisiklausę. Vieni juokias taiso miną, kiti keikt žodžius gamina. Bendrai, sąmyšis didžiausias ir tas cirkas mums mieliausias dar pratęs dramblelio ausis. Jis baigs krauti terbą litų, o mums liks tik krūva plytų...“
Po metų, 1930 metų spalio tryliktąją, Hagenbeko cirkas – žvėrynas atvažiavo į Marijampolę. Čia kiekvienas už nedidelę kainą galėjo pamatyti dešimt žvėrių: 250 metų amžiaus vėžlį ir du kitus jaunesnius, du krokodilus, vienam kurių, esą, buvę aštuoniasdešimt penkeri metai, į katę panašų dviejų metų gyvuliuką okozaną, trisdešimt penkerių metų amžiaus smauglį, tris beždžiones.
1930 metų rugsėjo aštuonioliktą dieną Klaipėdoje dešimčiai dienų apsistojo didelis cirkas, atvykęs iš Suomijos. Pabrėžta, jog jis turįs ypatingai įdomų ir didelį žvėryną.
1931 metais vėlgi į uostamiestį keletui dienų užsuko vienas didžiausių tuo metu pasaulyje Vokietijos „Sarasani“ supercirkas, surinkęs geriausias cirko arenos pajėgas.
1931 metais Kaune viešėjo Norvegijos cirkas “Empres”, kurio programoje dalyvavo artistas, po keliolikos metų pavadintas Norvegijos cirko karaliumi, 1949 metais įkūręs legendinį “Arnardo” cirką, Arne Arnardo (tikroji pavardė Arne Otto Lorang Andersen).
Tačiau didžiausią pagyvėjimą 1930 – 1932 metais sukėlė du tuometinės Čekoslovakijos kolektyvai – „Svoboda“ ir „Konradas“.
Didžiulis keturių stiebų cirkas „Svoboda“ su daugybe plėšriųjų žvėrių Kaune apsistojo Mickevičiaus gatvėj ir 1930 metų rugsėjo dvidešimt šeštąją pradėjo savo gastrolių vaidinimus.
Kaip pastebėjo spauda, cirkas ir žvėrynas Kauno gyveniman įnešė didelį gyvumą: „Juomi domisi visų luomų ir visų amžių piliečiai. Vieni – žvėrimis, kokių retai pas mus gali matyti, kiti akrobatika ir visokiais triukais, treti – ir vienu ir kitu. Todėl šias dienas cirkas darė po du vaidinimus ir bilietų vis stigo.“
„Lietuvos žinios“ jau pirmosiose recenzijose negalėjo sulaikyti teigiamų emocijų:
„Šių dienų vaidinimų programa buvo didelė ir įdomi. Kai kurie numeriai palydėti net labai triukšmingų delnų plojimų: raitelių trio, akrobatė ant karties, dviratininkai ant vieno rato, seserų Svoboda numeris ant arklių ir kita. Patiko publikai komiškų ekscentrikų skambučių muzikos boksas, muzika pjūklu per tekėlą, muzika šluotomis. Jojikai geri, ypač įdomi žokėjų konkurencija; puikūs p. Blumenfeld arklio šokiai, kuriuos ne visumet sugebėtų taip muzikališkai atlikti ir kai kurios ... balerinos.
Nuostabus yra balansavimas ant važiuojančio automobilio: vyras įvirsta į auto kuzavą aukštielninkas, ant užristų viršun kojų pastato kopėčias ir ant tų kopėčių paluby moteris išdarinėja visokius akrobatiškus triukus, tuo tarpu, kai automobilis, aukštielninko vyro valdomas, važinėja po areną. Vėliau ta pati pora atlieka triukus su kartimi, laikoma vyro ant peties, o moteris užlipus ant tos ilgiausios karties atsistoja ant jos ant galvos ir išskėtusi rankas kojomis muša skambančias lėkštes. Pavojingi ir sunkūs tai numeriai.
Taip pat įdomus aktas su motociklu ir vienaračiais.
Buvo ir publikos dirksniams išmėginti skirtų numerių, pavyzdžiui, į aukštą kubilą įsodinama ir uždengiama moteris po to kiaurai per kubilo sienas persmeigiama mažiausiai pora dešimčių kardų. Rodos, kad ta moteris turi būti negyvai sutvarstyta, o iš tikrųjų, kardus ištraukus, iššoka sveikiausia.
Nuostabiai futbolą žaidžia jūrų liūtai. Gera tai pamoka ... mūsų futbolininkams.
Dramblys rodo ... savo lankstumą. „Spektaklį“ baigia karštos šalies gyventojai penki berberų liūtai ir šaltos – penki baltieji lokiai. Ir vieni ir kiti klauso dresiruotojų, bet pikti, atkaklūs.
Klounada silpnoka, bet žymiai geresnė, kaip pernai buvusio cirko.
Tenka pastebėt džentelmenišką cirko direkcijos atsinešimą prie spaudos.“
Pagyras tęsė laikraštis „Diena“:
„Svoboda cirkas susilaukė Kauno publikos simpatijos. Kas vakaras eina šimtai žmonių žiūrėti jo įvairių numerių. Baltieji lokiai, plėšrūs žvėrys, plačiagerklis krokodilas, dramblys, mokyti arkliai, kambariniai arkliukai „poni“ – tai keturkojai artistai, o ir dvikojų esama apsčiai: klounai, akrobatai, Tom Jack, kapitonas, eskimosai, žonglierius ir kiti. Apie cirką šią savaitę Kaune tik ir kalbama – tai dienos tema. Vaidinimo metu griežia specialiai atvažiavęs orkestras. Pertraukų metu – karo orkestras. Bufetas pardavinėja alų ir kitus gėrimus. Koridoriuose švaistosi raudonom livrėjom tarnai. Pirmą kartą patekusiam susidaro tikrai cirkiška nuotaika. Dienos metu žmonės apžiūrinėja žvėryną. Daugiausia dėmesį į save kreipia už grotų baltieji lokiai ir liūtai.
O vakare, vaidinimų metu, grakščioji šokikė, sliuogianti į aukštos karties viršūnę. Kartį laiko jos partneris ant peties, stengdamasis išlaikyti lygsvarą. Tai pavojingiausias numeris, nes neišlaikius lygsvarą ir mikliai šokikei nukritus vargu bau ji išliktų sveika.“
Tačiau, nė porai gastrolių savaičių nepraėjus, „Lietuvos aidas“ jau išspausdino pagal geriausias lietuviškas pavydo tradicijas parengtą žinutę, esą cirkas išvežąs iš Kauno visus pinigus, todėl jokios naudos Lietuvai iš to nesama. Be to, sukritikuota programa, apkaltinus cirką rodant ne visus reklamoje skelbtus žvėris.
Dienos metu žmonės apžiūrinėja žvėryną. Daugiausia dėmesį į save kreipia už grotų baltieji lokiai ir liūtai.
„Svobodos“ cirko reklamos šefas p. Joh Hoppė nedelsdamas perdavė spaudai pranešimą:
„Apie pinigų išvežimą negali būti kalbos, jei priimti domėn cirko didžiausias išlaidas algas ir maistą 120 žmonių ir žvėrių, mokesnius, rinkliavą Vytauto komitetui, šviesą, gaisrinę apsaugą, reklamą, skelbimus ir t.t. Jei turim tūkstantinių pajamų, tai turim ir tūkstantinių išlaidų. Dabar juo didesnis cirkas juo didesni direktoriui rūpesčiai.
Kai dėl vaidinimų, tai pažiūrėkit programą pirmiau negu kritikuosit. Jei mes skelbiam apie 3 liūtus, tai mes teisūs. 5 liūtai išeina grupėj du lieka žvėryne ir 2 jūros liūtai eskimosų liūtai.“
Cirkas neapsiribojo vien tik vaidinimais. Reklamoje skambiai ledų karaliumi vadintas Tomas Jackas apsilankė Aukštesniojoje Policijos Mokykloje ir demonstravo policijai įdomius surišimo, suėmimo ir džiu – džitsų triukus. Neatsirado nė vieno policininko, kuris būtų galėjęs demonstruotoją retežiais ar virvėmis taip surišti, kad jis neišsisuktų iš pančių. Kaip pastebėjo dalyvavusieji šiame susitikime, viskas buvo rodoma palengva, kad žiūrovai galėtų įsidėmėti.
„Kario“ žurnalas informavo, kad Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo spaudos ir švietimo skyrius pasirūpino ir savo lėšomis atlygino cirko administracijai, kad ir Kauno įgulos kareiviai galėtų pamatyti garsiojo cirko programą: „Kareiviai komandomis buvo vedami dovanai spalių 2, 3 ir 8 d. Kareiviams buvo atskiri cirko seansai nuo 15 vai. cirkas prisirinkdavo pilnas karių. Dauguma cirko numerių jau pernai buvo matyta. Šiemet nauja, tai svarbiausia baltieji lokiai. Kitos naujenybės buvo mažiau reikšmingos. Už tai daug ko trūko pernai matyto cirko, tiek iš žvėrių, tiek ir iš kitos pusės.”
Kaip visi atvykę cirkai, taip ir „Svoboda“ susilaukė žiūrovų kritikos. Šį kartą signalas 1931 metų sausio dvidešimt penktąją pasirodė „Mūsų momente“ ir buvo jis iš Šiaulių:
„Neseniai juokiausi, kad Ukmergėje rodo ruonius, kuriuos šiauliečiai seniai matė. Juokiausi iš ukmergiečių, kurie lyg maži vaikai džiaugėsi parodytais „stebuklais.“
Deja, netikėtai tokį XX amžiaus stebuklą už 50 ct. galima dabar matyti ir mūsų „Liaudies Namuose‘. Atsirado žmonių, kurie galvoja, kad šiauliečius nesunku apgauti. Ir pasijuokti iš jų galima. Tad kabina užrašą „XX amžiaus stebuklai“, paskelbia, kad ruoniai iš Salamonskio cirko, nors tie patys ruoniai Ukmergėje buvo iš kitokio cirko.
Juokai pavyko. Žmonės žiūrėjo į „Svobodos“ cirko apgavikų ruonius ir paskui keikėsi.
XX amžiaus stebuklus už 50 ct. neprasčiau parodys bet kuris Šiaulių vežikas. Kam čia, pagaliau, iš viso reikia tų XX amžiaus stebuklų.
Taigi, susimildami, neberodykit mums tų XX amžiaus stebuklų. Mes, bendrai, prieš visus panašius „stebuklus“ nusistatę.“
Dabar jau sunku pasakyti, kiek tiesos būta tokiuose žodžiuose, ar tikrai tuos nelemtuosius ruonius atvežė „Svobodos“ žmonės. Apsišaukėlių, šarlatanų visais laikais netrūko ne vien cirke.
O 1931 metų balandžio viduryje, po sėkmingos kelionės po Rumuniją, Jugoslaviją, Italiją, Austriją ir Čekoslovakiją, savo triumfo gastroles Lietuvoje pradėjo vienas garsiausiųjų tuo metu Europoje „Konrado“ cirkas iš Čekoslovakijos. Reklama žadėjo milžiniško cirko visai naują programą su geriausiais numeriais ir geriausia dresūra – su drambliais, liūtais, tigrais, kupranugariais, dromedarais, zebrais ir puikiausiais ristūnais žirgais. Popietiniai vaidinimai vaikams – sumažintomis kainomis. Kasdien nuo pusės vienuoliktos ryto didelis zoologijos šimto žvėrių – gerai dresuotų liūtų, tigrų, baltųjų lokių, kupranugarių, vienakuprių, zebrų, lamų, zebų ir milžiniškų dramblių – apžiūrėjimas. Gegužės aštuntąją, baigiamąją viešnagės dieną, nuo dvyliktos valandos lankytojų vaikams dovanotas nemokamas jodinėjimas drambliais, kupranugariais, poniais.
Tas pats „Mūsų momentas“ pranešė apie balandžio šešioliktąją įvykusį pirmąjį vaidinimą Šiaulių turgavietėje:
„Apie patį cirką ir jo turiningą programą galima tiek pasakyti, kad panašus cirkas pirmą kartą lanko ne tik Šiaulius, bet ir Lietuvą.
Konrado cirkas, kaip keliaujantis – kilnojamas yra nepaprastai turtingas tiek artistų sąstatu, kurie patraukia žiūrovus iki maximumo, tiek įvairių dresiruotų žvėrių gausumu. Prieš žiūrovų akis greitu tempu keičiasi vienas po kito vaizdai. Jumbo ir Nelly drambliai milžindarbiai ... Viso negalime išvardinti, reikia tik pasakyti, kad Konrado cirką verta aplankyti.
Cirkas Šiauliuose sukėlė nemažai sąjūdžio. Ir visai suprantama. Mūsų žmonės labai mėgsta sensacijas, tad ir šį kartą, pav., dramblių pasirodymas gatvėje sutraukė ištisas minias žmonių. Antradienį svarbiausias šiauliečių dienos klausimas buvo drambliai. Kiekvienas bėgo į turgavietę, kur buvo statomas cirkas, kiekvienas norėjo pamatyti dramblius. Smalsesnės bobelės mėgino praskleisti palapinių uždangą, už kurios turėjo slėptis, jų manymu, milžinas – dramblys. Bat vietoj dramblio jos pamatydavo gulintį ant šiaudų klouną arba valgantį pajacą ir nepatenkintos ėjo toliau ieškodamos „slonių“.
Žmonės vis rinkosi ir, pagaliau, dar nebaigtą statyti cirką apsupo didžiulė minia, kuri smalsiai akimis sekė, kas bus toliau. Pasirodė dramblys. Žmonės apsidžiaugė, nes manė, kad gaus pamatyti nemokamai cirką. Bet čia, kaip visuomet tokiuose atsitikimuose, pasitaikė keleta policininkų, kurie įsikarščiavusius išvaikė.“
Europos cirko meistrai stebino šiauliečius, suteikdami ir didelę praktinę pamoką pirmiesiems mūsų krašto artistams bei jau pradėjusiems kurtis primityviems kolektyvams. Ne vienas vėliau mėgino kartoti matytuosius triukus, numerius, palaipsniui papildydami savomis fantazijomis.
O „Mūsų momentas“ išlydėjo „Konradą“ netradiciniu pasakojimu, kuris vykusiai atskleidžia cirko poveikį miesto žmonėms:
„Buvo cirkas – ir nebėr cirko. Bet sensacija buvo didelė, o ypač kad buvo rinkoj. Ne vienai bobai užsižiopsojusiai ir kiaušinius pavogė.
Cirkas tvarkos. Dramblys stumdo dideliausius vežimus. Kaimiečiai stebisi:
– Ot rupūžė!.. Kiek pastumia, a?
– Žiūrėk, žiūrėk – už uodegos valdo...
– Ne už uodegos, o už galvos.
– O biesas ten atskirs, kad abiejuos galuos uodega...
– Arti liūtų gera su tokiu. Kaip traktorius...
– O kur plūgą tokį gautum?
Ūkininkai abejoja, ar gautų tokį plūgą, paskum taria:
– Pasidirbčiau...
Tai kažin ar pasidirbtų.“
Žiūri žmonės žvėrių ir stebisi. Vienas jaunas stalius artokai prislinko prie lokių. Ir nepamatė, kaipgi lokys šleivys savo letena griebė sveikintis. Ir pasisveikino: visą rankos odą numaukė. Staliui ašaros ir skausmas, o publika juokiasi: nekišk rankos, kur nereikia. Susitaikė su lokių šeimininkais už 10 litų.
Beždžionė vienam vaikui kepurę pavogė. Reikėjo mobilizuoti visus tarnautojus, kad atimtų. Atimti atėmė, bet jau sudriskusią. Drambliui padovanojo kažkas iš publikos pirštinę, girdi, pavasaris, vis tiek bereikalinga, o tas ir prarijo.
Vienas lokelis (gal tas mandagiai pasisveikinęs) Šiauliuose palydėjo šaunią galvelę. O cirko vadovybė uždainavo:
„Neįmanau, kur padėti,
Reiks valdybai pažadėti.“
Ir atidavė valdybos nariui. Taip sau ėmė ir atidavė ir žmogui bėdos pridarė: nieks nenori lokeliui nabagėliui odos lupti. Bet lokys žada muziejui atsidurti.“
(Deja, gerą gastrolių nuotaiką iš tiesų kiek aptemdė skaudi netektis, kokių cirko pasaulyje neįmanoma išvengti. Būtent, Šiauliuose krito viena įdomesnių „Konrado“ keturkojų artisčių – baltoji meška. Ji, kaip skelbė spauda, perduota „Aušros“ muziejui, kur iš jos bus daroma iškamša. Ekspoziciją papuoš daug pasaulio apkeliavęs ir, pagaliau, Šiauliuose baigęs savo dienas eksponatas.)
Sėdim ložoj. Žmonių pilna... Laukiam pradžios. Ateina trys poniutės. Puikios, kvepaluotos, pudruotos, rusiškai šneka, kieno nors žmonos. Net malonu. Bet ložose vietos nėr.
– Kur mūsų vietos? – užpuolė administraciją. Mums čia turi būti ložė, kur vietos?!
– Aš jums duosiu vietą ten, – ir rodo į kitą pusę.
– Ne, mes norim čia. Čia mes norim, girdi tamsta! Mes nepakęsim. Prašom grąžinti pinigus. Mes iš principo nenorim ten. Girdi! Iš principo! Grąžinkit pinigus. Mes ne provincialkos kokios, kad mus varinėtų...
Ir nusibarė tolyn. Gražu buvo...
Žiūrim liūtų. Liūtukai maži, meilūs, kaip katinėliai. Poniutės džiaugiasi.
– Ot, kad galima būtų vieną įsigyti. Užsiauginčiau. Eičiau pasivaikščioti, o čia liūtas lydi. Visi stebisi.
Ir įsivaizdavau Šiaulių gatvėse poniutę ir liūtą palydovą. Įsivaizduokit ir jūs, gerbiamieji.
O liūtukas pasirodo nebrangus, galima būtų buvę nupirkti už kokius 8000 ar 10000 litų. Tyčiomis klausiau paskum.
Valdininkai sustoję svajoja:
– Kad turėčiau tokį cirką...
– O kur jį dėtum? Tavo mėnesinės algos nepakaktų nuo rinkos nukelti cirką, o jis „kad turėčiau.“
Iš tikrųjų nepakaktų: per dieną kaštuoja išlaikymas kokius 3000 litų.
Svetimšaliams lietuviai ir šiauliečiai patiko: girdi, vaišingi, malonūs, geri žmonės. Bet šiauliečiams „cirkininkai“ ne visi patiko, yra nemandagių. Po svietą važinėjant reiktų mandagumo daugiau su savim vežiotis.“
Ir ne vien mandagumo. Pratęsiant šias su humoru žurnalistų parašytas eilutes, reikia paminėti, jog dar cirkui viešint Šiauliuose, kriminalinė policija gavo informacijos, kad Konrado cirko tarnautojas Kryžius, žinomas policijai kaip vagis – recidyvistas, pardavinėjąs kontrabandiniu keliu įvežtas prekes. Atlikus kratą, Kryžius aiškinosi, esą, prekes jam perdavęs cirko vedėjas Ernestas Mikeras, pas kurį taip pat rasta šios rūšies „tavoro“. Prekės konfiskuotos. Mikeras nubaustas trijų šimtų penkiasdešimt šešių litų, o Kryžius šimto dviejų litų piniginėmis baudomis.
„Konradas“ išvyko į kitus miestus, o rugsėjo mėnesį Vilniaus ir Dvaro g. kampe (prie Nuroko banko) Šiauliuose apsistojo dviejų stiebų cirkas, turėjęs platų repertuarą – čigonus, akrobatus, oro žonglieriai, klounus, dresiruotus šunis ir daug kitokių įdomių numerių. Nors spaudoje neįvardijimas pavadinimas, greičiausiai, tai galėjo būti Latvijos „L´Europe“.
Kaune pasirodęs gegužės pradžioje, „Konrado“ cirkas sukėlė taip pat nemenką susidomėjimą. Kaip pažymėjo „Lietuvos žinios“, tolimam Kauno kampe (Žuvų rinkoje – dab. Jonavos ir Valančiaus gatvių sankirtoje) dabar jaučiamas didelis judėjimas: autobusų, automobilių, vežikų ir žmonių antplūdis. Be kitų renginių, cirko direktorius D. W. Burmistrovits ir plėšrūnų dresuotojas Charl Demboch – cirko žvėrių tramdytojas su pustrečio mėnesio tigriukais apsilankė „Dienos“ redakcijoje, sukeldami čia nemažai šurmulio. Žinoma, visa tai buvo aprašyta laikraštyje ir reklama nekainavo direkcijai nė vieno cento.
Gegužės vienuoliktąją „Lietuvos žiniose“ Lietuvos Moterų Globos Komitetas pareiškė padėką „ponui Konrado cirko Direktoriui už maloniai duotą nemokamą leidimą Komiteto laikomos prieglaudos auklėtiniams aplankyti cirką ir pasigėrėti cirko programa“.
Gastrolės buvo sėkmingos, kauniečiai gausiai lankė aukšto meninio lygio pasirodymus. Tačiau bene labiausiai Konrado cirkas nusipelnė aktyviai prisidėjęs prie nukentėjusiųjų nuo tų metų potvynio rėmimo.
Iki Kauno hidroelektrinės statybų pabaigos 1960 metais dažno kauniečio kieme stovėdavo valtis. Pavasariniai potvyniai užliedavo nemažą dalį Kauno senamiesčio, centro ir kitų miesto vietų, todėl ilgus metus jie buvo kasmetinis kauniečių galvos skausmas.
Potvyniai trukdavo vos keletą dienų, tačiau dėl sukelto chaoso ir didelių nuostolių palikdavo ryškų pėdsaką miesto gyvenime. Tarpukario laikmečiu Kauną buvo ištikę net keletas didelių potvynių. Savo padariniais ypač išsiskyrė 1926, 1931, 1936 metais vykusieji. 1926 metais potvynis nunešė medinius Vilijampolės ir Aleksoto tiltus. Potvynis kilo ir 1931 metais. Nenumačius laikinų būstų, policija žmones apgyvendino viešbučiuose, likusieji be pastogės ilgesniam laikui buvo perkelti į mokyklas. Spaudoje minėta, kad senieji miesto gyventojai net nebeprisimeną, kada ledų kalnai tokį aukštį siekė: “Buvo didesni nei dviejų aukštų namai”.
Kauno miesto Savivaldybei prašant, „Konrado“ cirko direkcija sutiko gegužės vienuoliktos dienos spektaklį paaukoti nukentėjusiųjų nuo potvynio naudai.
Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti komisija kreipėsi į kauniečius prašydama, kad visuomenė gausiai apsilankytų šiame nepaprastame cirko spektaklyje ir deramai prisidėtų prie pavargėlių šelpimo.
Deja, net ir tokia kilni, atrodytų, iniciatyva sulaukė tradicinės lietuviškos reakcijos – melo bei pavydo. „Lietuvos žinios“ išspausdino, kaip vėliau paaiškėjo, nepatikrintą ir garbės laikraščiui nedarančią žinutę:
„Incidentas su cirku.
Konrado cirkas buvo pasiskelbęs keletą seansų paskirti nuo potvynio nukentėjusiems šelpti, bet žmonės susirinko žiūrėt ir rado balaganus bedraskant. Paskui jau buvo su gyvuliais išsikraustę už Kauno. Policija juos sugrąžino, nes esą neužsimokėję mokesčių ir skolų. Jei cirkas neatsiskaitys, tai už skolas ir mokesčius būsią taksavojami cirko gyvuliai žvėrys ir kitas turtas.“
Kad informacija buvo netiksli, netrukus patvirtino pats laikraštis, remdamasis Nukentėjusiems nuo potvynio šelpti Komiteto posėdžio 1931 metų gegužės dvidešimtos dienos protokolu:
„Dėl Konrado cirko spaudoj buvo netikslių žinių.
Iš potvynio komiteto mums praneša, kad spektaklis, skirtas nukentėjusiems, įvyko.
P. Konradas padarė didžiausias nuolaidas ir prisidėjo darbu. Negavus pakankamai pajamų, p. Konradas cirką komitetui papigino visu tūkstančiu litų.
Be to, pranešama, kad cirkas apsimokėjęs yra visus mokesnius ir jokių pretenzijų prie jo niekas neturįs.
Cirkas publikai patiko ir buvo jos lankomas.“
Konrado cirkas buvo pasiskelbęs keletą seansų paskirti nuo potvynio nukentėjusiems šelpti, bet žmonės susirinko žiūrėt ir rado balaganus bedraskant.
Lieka pridurti, kad „Konrado“ cirkas, atmetus visus mokesčius, lėšas, išleistas organizaciniams reikalams, reklamai, taip pat mokestį cirko savininkui (du tūkstančius litų), nukentėjusiuosius nuo potvynio sušelpė trim šimtais aštuoniasdešimt septyniais litais keturiasdešimt centų.
Paskutinysis „Konrado“ Lietuvoje tais metais aplankytas miestas buvo Panevėžys. „Kario” žurnalas 22 numeryje rašė:
Cirkas. Dabartiniu metu važinėjantis po Lietuvos miestus Konrado cirkas užsuko ir į Panevėžį. Gegužės 16 ir 17 d. švietimo vadovų dėka, 4 p. p. kariams buvo išrūpintas papigintas įėjimas, būtent, po 1 lt. Ir, turbūt, neliko nė vieno kareivio, kuris nebūtų aplankęs. Cirkas, be abejo, kareiviams patiko, nes juk ne kasdieninis dalykas. Bet bendrai cirkas menkas.”
Sprendžiant iš spaudos komentarų, šiame mieste tuo metu turėjo gyventi nepaprastai reiklūs menui žmonės, nes, priešingai kitų miestų publikai, apie gastroles atsiliepta labai jau pesimistiškai ir priekaištingai.
„Panevėžio balsas“:
„Cirkas jau išvažiavo ne tik iš Panevėžio, bet ir iš visos Lietuvos, gerokai mūsų ekonomikos pavargusio kraštelio litukų išsigabendamas bent trejetą šimtų tūkstančių litų... Šio to jame būta, bet jo atsilankymas Lietuvoje nepateisina savęs. Cirkas palyginti neturtingas, be vieno kito įdomesnio numerio, daugiau banališki ir kasdieniški. Matyt, mano, kad lietuviams viskas į sveikatą. Tokį cirką labai lengvai gali ant greitųjų čia, Lietuvoj, kuris tikras Lietuvos pilietis suorganizuoti – ir dar bus geresnis.
Kuomet prireikia lėšų remontuoti bažnyčiai ar paminklui pastatyt, tai miesto ponai nusiskundžia ekonominėmis aplinkybėmis, kai tuo tarpu cirkui gebėta suaukoti net 300 000!“
Tačiau net ir tokie reiklūs Panevėžio kritikų signalai nesugadino „Konrado“ pirmųjų gastrolių įspūdžio. Jie toliau važinėjo kitose Baltijos valstybėse ir Skandinavijoje. Kadangi Lietuvoje, palyginti su kitomis valstybėmis, tuo laiku buvo neaukštas pragyvenimo lygis, cirkas sugrįžo žiemoti netoli Klaipėdos. O atėjus pavasariui, vėl leidosi džiuginti didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų. Juo labiau, kad spėjo užsimiršti ir pernykščiai skauduliai: Klaipėdoje rimtai susižeidęs geriausias akrobatas, Šiauliuose, pasak to meto spaudos, „pastipusi brangi, dresuota baltoji meška ir policijos su kontrabanda sulaikyti du cirko tarnautojai“, Kėdainiuose patirtas aštuonių tūkstančių litų nuostolis...
Šį kartą „Konrado“ cirkas nutarė pirmiausia aplankyti tuos didesnius miestus, kuriuose nepabuvojo pernai. Gastrolės balandžio mėnesio pabaigoje prasidėjo Marijampolėje. Per penkias gastrolių dienas čia surengti septyni vaidinimai ir surinkti 25 tūkstančiai 560 litų ir 60 centų. Dar beveik pusšešto tūkstančio litų atiduota mokesčiams valstybei bei savivaldybei, taip pat nemažai sumokėta už įvairias paslaugas, maitinimą ir pašarus žvėrims.
Nuo balandžio dvidešimt devintos iki gegužės antros dienos „Konrado“ cirkas lankėsi Tauragėje. Gatvėse pasirodžius drambliams, kupranugariams bei kitiems žvėrims, didžiausia tauragiškių minia lydėjo juos iš stoties į miestą. O tai nemenkas atstumas.
Kaip informavo „Lietuvos žinios“: „Prie vaidinimų vėl didžiausia minia. Žodžiu, tauragiškiams naujiena. Pažiūrėti cirko atvažiavo iš tolimų kaimų senukai, bobelės, atvažiavo net iš Klaipėdos krašto. Viso per tas 3 dienas išparduota bilietų 5.936, surinko apie 6000 litų. Mat, bilietai buvo nebrangūs vaikams po 50 ct. Tai pelno nedaug tegavo. Net kai reikėjo po cirko užmokėti vežikams už kraustymą į stotį – nebeužteko.
Bendrai tauragiškiai cirku patenkinti, teko daug ko įdomaus pasižiūrėti.“
Gegužės trečiąją – aštuntąją dienomis „Konradas“ buvo Šiauliuose.
Panevėžiečiams, pasak „Mūsų momento“, labiausiai patikusi cirko oro akrobatika. Ir, aišku, negalėjo laikraštis nesuskaičiuoti, jog „Konradas“ išvežęs iš Panevėžio apie penkiasdešimt tūkstančių litų. Gerai, kad bent jau pripažino, jog nemaža pajamų dalis palikta vietos darbininkams, pirktas gyvuliams pašaras ir t.t.
Kėdainiuose, kaip ir pernai, cirkas nesusilaukė deramo priėmimo. Nors bilietų kainos buvo gerokai sumažintos, žiūrovų vėlgi smarkiai sumažėjo.
Užtat Ukmergėje „Konrado“ atsiradimas tapo vietos gyventojams didele naujiena. Nuo gegužės dvidešimt ketvirtos dienos paprastai tyli arklių turgavietė pasidarė labai gyva: nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro pilna žmonių, kuriems smalsu pamatyti, kas čia vyksta. „Lietuvos žinios“ pripažino, jog: „Čia artistai gana geri ir programa įdomi. Ukmergė, kaip gyvuoja, tokio didelio cirko dar nematė. Atvyko iš Kėdainių, kur, kaip girdėti, turėjęs deficito, bet čia, rodos, turės ir pelno. Arklių dresiruotų 15, kupranugalių 3, liūtų 10 ir t.t. Gegužės 27 d. cirkas baigia savo veikimą ir vyksta į Jonavą.“
Šio visoje Europoje garsėjusio cirko vaidinimus taip pat išvydo ir Alytaus žiūrovai. Netikėtas svečių iš tuometės Čekoslovakijos „vizitas“ tapo sensacija visai Dzūkijai. Pasak Alytaus spaudos, cirko visą įrangą ir žvėris atgabeno specialiai užsakytas devyniolikos vagonų traukinys. Pasirodymų palapinė talpino pustrečio tūkstančio žmonių, įrengtos ložės. Kas tik galėjo sau leisti susimokėti už bilietą, būtinai stengėsi apsilankyti cirke. „Konrado“ cirkas Alytuje išbuvo tris dienas ir uždirbo penkis tūkstančius litų. Tūkstantis trisdešimt litų sumokėti valstybei kaip pajamų mokestis ir dar keturi šimtai penkiasdešimt litų – savivaldybei už vietos nuomą.
Alytaus žurnalistai, aprašydami „Konrado“ cirko numerius, labiausiai akcentavo bilieto kainą „nuo nosies po 8 litus“. Lyginant su tuometiniu pragyvenimo lygiu ir žinant, jog tada pasaulis buvo apimtas ekonominės recesijos, tai buvusi ganėtinai brangi pramoga. Žurnalistai ragino žmones neišlaidauti: „tokiais sunkiais laikais nevertėtų, bereikalingai litus išmesti“.
Kaune, prie funikulieriaus, Mickevičiaus gatvės Julijono Sipavičiaus laikiname velodrome, kuriuo pagal kontraktą naudojosi dviratininkų sajunga, „Konrado“ cirko gastrolės prasidėjo birželio penktąją. Kaip rašė „Lietuvos aidas“, „Konrado – laiko tempo reiškėjas – šiais metais su visai nauja dar nematyta Kaune artistų – menininkų didmiesčių programa“.
Vieninga spaudos nuomone, cirkas pasižymi savo įdomia žymiai platesne kaip kad buvo praėjusiais metais programa. Žiūrovus jaudina pavojingi oro akrobačių triukai trapecijose, iki ašarų priverčia juoktis klounai. Gražiai pasirodo pora jojikų ir daug kitų numerių. Publikos beveik pilnas cirkas.
O birželio aštuntąją drąsiai galima įrašyti Lietuvos cirko istorijoje kaip ypatingą dieną. Tąkart pirmąjį kartą „Konrado“ programoje pasirodė bene geriausias pasaulio žonglierius, vos prieš pusmetį mirusio nepralenktojo italų žonglieriaus Enriko Rastelio įpėdinis ir legendinės italų cirko artistų dinastijos atstovas Maksimilianas Trucis. Galima tik pasakyti, kad šie du artistai laikomi pirmaisiais cirko istorijoje įrašytais klasikinio stiliaus žonglieriais.
Aukštas, šiek tiek sausokas, M.Trucis paprastai dirbdavo apsirengęs ispanišku kostiumu. Išskirtinis šio artisto bruožas buvo labai greitas pasirodymo tempas. Trucis numerį pradėdavo žongliuodamas trimis kuokelėmis ir visus triukus atlikdavo lakstydamas po maniežą, tarsi įrodinėdamas, jog maniežas jam per mažas.
Bene sudėtingiausias buvo Maksimiliano žongliavimas šešiomis tamsoje šviečiančiomis lėkštėmis. Jis išmesdavo jas keletą kartų, po to cirke užgesdavo šviesa ir lėkštutės švytėdamaos lakstė ore tamsoje. Tuo laiku tai buvo ypatingai efektinga naujovė.
Todėl ir Kaune M.Trucis negalėjo nesulaukti jam jau seniai priprasto audringo priėmimo. Visi, rašiusieji apie premjerinį pasirodymą, buvo vieningi – artistas tikrai puikiai dirba su kamuoliais, kardais, fakelais, lėkštėmis ir nuostabiai balansuoja sviedinių piramides. Naujoje programoje taip pat išsiskirianti puiki balansuotojų pora ir grupė gimnastų, kurių ypač nuostabus triukas užrištomis akimis.
Ir iš tiesų, apie tokią programą, apie tokį artistų žvaigždyną, kokį regėjo kauniečiai ir kitų Lietuvos miestų žmonės, net ir šiandien galima tik pasvajoti. Geriausi lekiantieji žmonės ore (arba paprasčiausiai – oro skrydis) 4 Worsley´s, raitelis misteris Wilsonas, žaidimas su mirtimi 2 Bretini, muzikiniai klounai 4 Truzzi, raiteliai 2 Hammerschmidt, akrobatai ekscentrikai 4 Bimbinos, ilgametis „Sarasani“ cirko plėšrūnų dresuotojas misteris Harry ir jau minėtasis žonglierius Maksimilianas Truci iš “Skala – Variette” Berlin...
Beje, po metų, 1933 metų rugsėjo penkioliktąją, „Lietuvos žinios“ pranešė, kad Kauno Karmelitų bažnyčioje garsios italų muzikinės „4 Truzzi“ trupės artistas Rudolfas Truzzi susituokė su Valstybės teatro baleto šokėja Katre Šermušenkaite...
Kaune atvykęs cirkas praskaidrino miesto gyvenimą, daugelis jį prisiminė iš praėjusių metų ir mielai lankė. Tačiau Vytauto Didžiojo Universiteto studentų atstovybė birželio devintąją „Lietuvos aide“ netikėtai išspausdino štai tokią žinutę (kalba netaisyta):
„Vytauto Didžiojo Universiteto studentų Atstovybė, sužinojusi, kad į Kauną yra atvykęs iš užsienio Konrado cirkas ir turėdama galvoj:
1) kad ekonominės krizės metu visiems turi rūpėti, kad mūsų pinigai be reikalo neplauktų į užsienį,
2) kad toks cirkas neturi mokslinės bei meninės vertės, yra tik prabangos dalykas ir jis nereikalingai vilioja iš mūsų žmonių pinigus, nutarė:
1. Kreiptis į visą Lietuvos studentiją prieš visokius pinigų viliotojus ir šiuo sunkiu ekonominiu metu nelankyti Konrado cirko;
2. Kviesti gerbiamą Kauno visuomenę prisidėti prie Studentų Atstovybės nutarimo;
3. Prašyti Vyriausybę, kad jeigu visiškai negalima tokių gastrolierių neįleisti į Lietuvą, tai bent kiek galima sutrumpinti jų čia buvimo laiką“.
Studentų pareiškimas neliko be atgarsio, spauda, nieko nelaukdama, pradėjo vardyti jų pačių „nuodėmes“, akcentuodama, jog baliai, uždari „šeimyniniai” vakarėliai, kinas, vynas, merginos o vasarą – gegužinės, gegužinės ir dar kartą gegužinės – tam tikros jaunimo dalies idealai. Kartu buvo priminta studentams, jog jie prašę ir karinę prievolę atlikti dalimis o ne visą iš karto (kad liktų laiko linksmintis)... Sugėdinti, kad dangstosi krize, nes kinuose ir karčemose oho kiek laiko praleidžią ir krizė čia nebaisi, ir ja net nekvepią... Ir tuo pat metu spauda pabrėžė: „Cirko menas – menas surištas su sportu. Mūsų jaunimas paneigdamas cirko meną paneigia ir sportą – boksą, futbolą, ištvermę, susivaldymą, geležinį draugiškumą! Cirke nėra vietos paleistuvavimui, girtavimui, išdavinėjimui, nėra vietos klastai ir kerštui. Cirko menas – gyvenimo mokykla, – tai bendras pavojingas darbas tik visiškam tarp artistų pasitikėjimui esant.” Natūralu, kad po viso šio skandalo studentų atstovybė pasigailėjo apskritai prabilusi apie “Konrado” cirką ir jo meniškumą bei krizės niekšiškumą... Daugiau tokių akibrokštų nekartojo, jeigu nutardavo prieš ką nors protestuoti – pakakdavo savųjų būrelio. O „Lietuvos žinios“ 1931 m. gegužės antrosios numeryje paskelbė, jog studentų atstovybė, vis dėto, išsiderėjo “Konrado” cirke studentams nuolaidų. Perkant paskutinės vietos bilietą už pustrečio lito, leidžiama buvo sėsti į bet kurias laisvas vietas. Tiesa, perkant bilietus, būtinai reikėjo pateikti asmens dokumentą.
Planuota, jog cirkas Kaune būsiąs iki birželio dvyliktosios, tačiau, visuomenei pageidaujant, gastrolės pratęstos dviems dienomis. Birželio penkioliktąją „Lietuvos aide“ pasirodė per dvidešimt Europos šalių aplankiusio cirko direktoriaus Konrado ir jo žmonos laiškas kauniečiams:
„Šį vakarą jau paskutinis padėkos ir atsisveikinimo vaidinimas. Kad kiekvienam būtų galima aplankyti cirką, direkcija sumažino kainas: 1 – 5,50 lt. Išvažiuodamas iš Lietuvos širdingai dėkoju visoms aukštosioms įstaigoms už didelį palankumą. Taip pat dėkoju gerbiamai publikai, kuri gyvu susidomėjimu parėmė mano verslą.“
Baigęs gastroles Kaune, „Konrado“ cirkas birželio šešioliktąją su šimto žmonių ir dviejų šimtų gyvūnų komanda trims dienoms dar užsuko į Kybartus.
1932 metų liepos dvidešimt septintąją „Ryto“ laikraštis pranešė, kad iš Lietuvos Čekoslovakijos trupė persikėlė į Karaliaučių. Ten, sargui bevarant mešką į narvą, ši kažko susierzino, šoko prie sargo ir žiauriai sudraskė. Atvykusi policija keturiolika šūvių plėšrūnę nukovė.
O 1938 metų sausio trečiąją „Dienos Naujienų“ dienraštis informavo savo skaitytojus, kad iš Berlyno, esą, gautos liūdnos žinios apie Lietuvoje gerai žinomą trupę: „Berlyno gyvulių globos draugija kreipėsi į visuomenę, prašydama paremti Konrado cirką, kuris dabartiniu metu yra Berlyne. Paskutiniu laiku cirką taip maža žmonių lankė, kad cirko vadovybė nebegali pirkti cirko žvėrims maisto. Cirke yra daugiau kaip 200 įvairių žvėrių ir gyvulių kaip dramblių, liūtų, tigrų, lokių, kupranugarių ir t.t.“ Gyvulių globos draugijos atsišaukimui pasirodžius, krautuvininkų organizacijos ir šiaip asmenys atsiuntė cirkui vagoną arklienos bei kitų skanėstų žvėrims. Laikraščiai ragino visuomenę padėti cirkui. Tikėtasi. jog reikalai pagerėsią po švenčių.
