Dėl įvairių istorijos peripetijų lietuviškos kilmės dokumentai pasklido po visą pasaulį, o susigrąžinti prarastas vertybes tapo tikru iššūkiu Lietuvos diplomatams, archyvarams ir akademinei bendruomenei.
„Archyvai kaip žmonės, jie turi savo gyvenimą: gimsta, žūva, keliauja, kažkur pradingsta, paskui vėl atsiranda. Lietuviškas paveldas pasklidęs po pasaulį, dokumentų ir daiktų yra tiek Rusijoje, tiek Šiaurės ir net Pietų Amerikoje. Svarbiausias uždavinys – žinoti, kur ir kas yra saugoma“, – sakė ambasadorius.
Tačiau tai – labai nelengvas uždavinys. Sunku aptikti vertybes, tačiau dar sunkiau susitarti dėl jų grąžinimo į Lietuvą.
„Nebūna taip, kad nuvyksti į užsienį ir klausi: na, tai kokių mūsų dokumentų turite? Kaip manote, koks būtų atsakymas? Archyvų grąžinimas yra sunkus ir subtilus darbas. Niekas nieko nenori atiduoti“, – neslėpė V.Žalys.
Netikėtas radinys
Per pastaruosius keletą metų šioje srityje įvyko proveržis – į Lietuvą buvo pargabentas labai vertingas paveldas.
Įspūdingų eksponatų esama pernai į Lietuvą baigtame atvežti Lietuvos užsienio reikalų ministro, diplomato S.Lozoraičio, jo šeimos ir pasiuntinybės Romoje archyve.
Jame – ne tik dokumentai, bet ir pasiuntinybės baldai, brangių žemėlapių kolekcija, apdovanojimai, milžiniška biblioteka, unikalios fotografijos, net ginklai.
Anot V.Žalio, S.Lozoraičio archyve buvo rasta dokumentų, apie kurių egzistavimą niekas nė nenumanė. Pavyzdžiui, diplomato, Nepriklausomybės Akto signataro Jurgio Šaulio ataskaita apie pokalbį su Jozefu Pilsudskiu.
 |
| Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Paroda Užsienio reikalų ministerijoje „Ignas Šeinius: tarp Lietuvos ir Švedijos“ |
„Paaiškėjo, kad J.Šaulys iš Kauno slapta buvo atvykęs į Vilnių susitikti su J.Pilsudskiu ir vėliau parašė daugiau kaip 30 puslapių raportą apie tarp jų įvykusį pokalbį. Šis unikalus dokumentas atsidūrė S.Lozoraičio archyve, o šiandien tyrinėtojai jau gali susipažinti su juo Centriniame valstybės archyve“, – teigė ambasadorius.
Archyvas turėjo būti sunaikintas
V.Žalio teigimu, pernai į Lietuvą grąžinto rašytojo ir nepriklausomos Lietuvos diplomato Igno Šeiniaus archyvas neturėjo išlikti – prieš karą jis buvo gavęs nurodymą viską sunaikinti.
I.Šeinius išsiuntė telegramą į Kauną, kurioje pranešė, jog sudegino dokumentus, ši telegrama yra išlikusi. Bet iš tiesų jis archyvo nesunaikino, jį saugojo I.Šeiniaus šeima.
„Nacionalinio Švedijos archyvo sprendimas grąžinti Lietuvai I.Šeiniaus archyvo originalus yra beprecedentis. Už tai reikia padėkoti tuomečiam mūsų šalies ambasadoriui Švedijoje Remigijui Motuzui, jis atliko milžinišką darbą, – teigė V.Žalys. – Suprantame, kad Švedijai šis archyvas reiškia nedaug, o mums jis – didelės vertės dokumentų komplektas. Tai yra tarpvalstybinės reikšmės įvykis, sukūręs gražų precedentą.“
I.Šeiniaus archyve – taip pat ne vien dokumentai, į Lietuvą parkeliavo spausdinimo mašinėlė, kuria jis parašė savo kūrinius, net puikios būklės lagaminas, su kuriuo diplomatas 1915 metais atvyko į Stokholmą.
Anot V.Žalio, būtų galima padėkoti ir Kanados vyriausybei, kurios sprendimu į Lietuvą grąžinti Lietuvos generalinio konsulato archyvai. Abu šie atvejai – dokumentų grįžimas iš Švedijos ir Kanados – liudija, kad pasaulis keičiasi, šalys geba bendradarbiauti ir šioje srityje.
Lietuvoje reikėtų sudaryti tikrų profesionalų komandą, kuri bent tiksliai nustatytų, ko mes netekome ir kur iš Lietuvos išvežtas paveldas galėtų būti saugomas, - sakė Vytautas Žalys.
„Kartais atgauti dokumentai atrodo lyg Dievo dovana, nes nesitiki, kad jie bus rasti“, – sakė ambasadorius.
Taip buvo su Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje dokumentais, kurie atsidūrė pas buvusį pasiuntinybės patarėją, garsų Lietuvos rašytoją bei diplomatą Jurgį Baltrušaitį. Archyvą išsaugojo jo šeima. „Per daugybę metų jie net pamiršo, kas tose dėžėse, kurios guli garaže. Kai mes jas Vilniuje atidarėme, negalėjome patikėti, koks turtas grąžintas Lietuvai. Radome autorizuotas Vasario 16-osios akto kopijas, tarp daiktų gulėjo pomirtinė J.Baltrušaičio kaukė“, – pasakojo pašnekovas.
8 tonos KGB dokumentų
Į klausimą, ar šiuo metu su kuria nors šalimi deramasi dėl archyvų grąžinimo, V.Žalys neatsakė. „Apie tai garsiai nekalbama, nes šis klausimas – labai jautrus“, – paaiškino jis.
Anot ambasadoriaus, daugiausiai iš Lietuvos išvežtų archyvų yra Rusijoje. „Mes žinome, kas buvo išvežta: prezidentūros, Krašto apsaugos ministerijos, Valstybės saugumo departamento fondai, daugelis Užsienio reikalų ministerijos dokumentų. Lietuvos centriniame valstybės archyve yra saugoma labai nedaug Lietuvos pasirašytų tarptautinių sutarčių.“
V.Žalys prisiminė pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais vykęs į Rusiją, Uljanovską, parsigabenti KGB archyvų – grąžinti juos leido tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas.
„Mes parvežėme 8 tonas dokumentų. Jeigu tuomet su Rusija sutarėme dėl dalies KGB dokumentų grąžinimo, tikiu, kad ateityje sutarsime ir dėl kitų, ne tokio jautraus pobūdžio dokumentų“, – vylėsi jis.
V.Žalio teigimu, nepavykus susitarti dėl archyvų grąžinimo, galima tikėtis, kad bus leista padaryti svarbiausių dokumentų kopijas.
„Mus domina ne tik Rusijoje esantys dokumentai, tokių yra ir JAV, Ukrainoje ir net Gruzijoje. Pavyzdžiui, diplomato Edvardo Turausko fondas, saugomas Kalifornijos valstijoje. Rusų tankams riedant į Kauną tuometis URM Politikos departamento direktorius E.Turauskas skubiai į lagaminą susikrovė ministerijos slaptajame fonde saugotas svarbiausias bylas ir paspruko. Po JAV gyvenusio E.Turausko mirties šį archyvą jo žmona pardavė Hooverio institutui. Mes turime viltį gauti bent šių nepaprastai vertingų dokumentų kopijas“, – kalbėjo pašnekovas.
Privačiose kolekcijose – dideli turtai
Niekas negali pasakyti, kokie dokumentai yra atsidūrę privačiose kolekcijose. „Man kolekcininkų pasaulis yra mažai pažįstamas, tačiau neabejoju, kad jų kolekcijose yra saugomi dideli turtai“, – sakė V.Žalys.
Jis neslepia pasigendantis didesnio valstybės dėmesio ir paramos, kuri būtų skirta svarbių dokumentų, apskritai paveldo, paieškai. Anot jo, daugelis valstybių tam negaili resursų.
„Jeigu norime surasti ar, juo labiau, susigrąžinti nors dalį savo prarasto paveldo, jo paieškų negalime palikti savieigai, vien Užsienio reikalų ministerijos rūpesčiui ar pavienių žmonių iniciatyvai. Lietuvoje reikėtų sudaryti tikrų profesionalų komandą, kuri bent tiksliai nustatytų, ko mes netekome ir kur iš Lietuvos išvežtas paveldas galėtų būti saugomas. Apgailestaudamas sakau, kad šis darbas dar nėra atliktas iki galo. Netvirtinu, kad šia kryptimi nedirbama, tačiau aiškaus vaizdo dar nėra. Manau, kad vėluojame“, – pabrėžė jis.
Svarbūs archyviniai dokumentai ne visada grąžinami už ačiū. Kai kurios valstybės, anot ambasadoriaus, sutinka mokėti už archyvus.
„Lietuva už dokumentus nemokėjo, tačiau žinau ne vieną atvejį, kuomet yra sumokama. Manau, kad tai yra vienas iš būdų susigrąžinti mums ypač brangias nacionalines vertybes ir tokio būdo aš neatmetu“, – teigė pašnekovas.
Išskirtinė paroda
Šių metų kovo 1 d. Užsienio reikalų ministerija kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi atidarė nuolatinę istorinę ekspoziciją „Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1940 m.“, kurioje demonstruojami per pastaruosius kelerius metus iš užsienio susigrąžinti atstovybių ir diplomatų asmeniniai archyvai, dokumentai bei kiti reliktai.
Parodos atidaryme užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis pabrėžė valstybinio paveldo įamžinimo svarbą ir užsiminė apie ministerijos formuojamas istorinės atminties politikos gaires. „Gera politinė mintis gimsta ten, kur yra atmintis, todėl susigrąžinti ją ir įamžinti mūsų valstybės ir visos Europos sąmonėje yra Lietuvos užsienio politikos prioritetas“, – teigė A.Ažubalis.
