Europiečiams nenorint ir negalint sustiprinti savo saugumo, atsiras galios vakuumas, kurį užpildyti suskubs Rusija. Ukrainos konfliktas – puikus tokio galios vakuumo užpildymo pavyzdys.
J.Techau remiasi JAV prisiimta Europos apsaugojimo nuo išorinių grėsmių funkcija. Ši funkcija numatyta NATO 5-ajame straipsnyje, kur pabrėžiama, kad ataka prieš vieną Aljanso narę, bus laikoma ataka prieš visą organizaciją.
Tiesa, JAV rolė neapsiriboja vien išorinių Europos prieš atgrasymu. Svarbiausia, kad jos karinės galios buvimas užtikrina ir Europos vidinį stabilumą bei nulemia tai, kaip Europos valstybės bendrauja viena su kita.
Britų-amerikiečių istorikas Tony Judtas pastebėjo, kad po Antrojo pasaulinio karo tapusi Europos galybe, JAV įnešė didžiulį kiekį pasitikėjimo į Europos šalių santykius.
Tapęs dominuojančia žemyne karine galia, Vašingtonas panaikino esminį Europos politikos klausimą – kuri valstybė dominuos žemyne?
Anksčiau į šią poziciją taikėsi ir Prancūzija, ir Vokietija, Švedija ir Ispanija, Britanija, Rusija, Austrija ir Roma. Šių visų galių nepasitikėjimas buvo tūkstantmečių kruvinų karinių konfliktų priežastis. Tiesa, tam, kad amerikiečiai perimtų dominavimą žemyne, reikėjo visiško europiečių išsekimo, o sovietų ekspansinė politika suteikė pakankamai galimybių ideologiškai pagrįsti naują poziciją.
Tikroji Amerikos, kaip geranoriško hegemono, sėkmė slypi tame, kad jį nuramino lyderiavimo siekusias Europos galias. Be JAV vaidmens Europoje nebūtų buvęs įmanomas ir sėkmingas integracijos procesas. JAV prisidėjo ne tik dosniu finansavimu, dėl kurio Europos lyderiai, prieš pasirašydami sutartis, turėjo nuvykti už Atlanto ir nusilenkti prezidentui Dwightui Eisenhoweriui
JAV dėka buvo nuramintos Prancūzijos baimės dėl atgimsiančios Vokietijos galybės, Vokietijos baimė, jog ji sulauks neproporcingo atsako už Antrojo pasaulinio karo pasekmes ir Britanijos baimė, jog ji liks viena su nevaldomais žemyno partneriais.
JAV dėka buvo nuramintos Prancūzijos baimės dėl atgimsiančios Vokietijos galybės, Vokietijos baimė, jog ji sulauks neproporcingo atsako už Antrojo pasaulinio karo pasekmes ir Britanijos baimė, jog ji liks viena su nevaldomais žemyno partneriais.
Sudėję šį pasitikėjimo atkūrimą su Marshallo planu, padėjusiu atsigauti Europos ekonomikoms po viską` nušlavusio Antrojo pasaulinio karo ir NATO saugumo garantijomis, gausime tankų tinklą, kurį galime vadinti Amerikietiška taika. Tai neabejotinai viena sėkmingiausių moderniosios istorijos strategijų.
Tačiau laikas bėga ir stiprus bei giliai į Europos politinį audinį įmegztas tinklas po truputį ima trūkinėti.
Amerikos karinės pajėgos, nepaisant dabartinių sustiprinimų, Europoje jau daugelį metų tik mažėja.
Ekonomine prasme Europa dažniau suprantama kaip konkurentas ir šiuolaikinė Marshallo plano versija Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystės sutartis sunkiai juda į priekį.
JAV turi vis mažiau politinio kapitalo, laiko ir susidomėjimo, kurį skirtų Europai. Iš dalies tai lemia ir pokyčiai pačioje amerikiečių visuomenėje, kuri tampa vis mažiau europietiška. Bet dar svarbiau, kad nusisukimą lemia strateginė būtinybė. Azija ir konkurencinė kova su Kinija Vašingtonui tampa kur kas svarbesne nei Europos politinis teatras.
Su visa pagarba Rusijos pastangoms, bet ji nėra Kinija, kad ir kokia kylančia galybe Maskva bandytų atrodyti.
Dabar, kai JAV vis labiau traukiasi iš Europos, sugrįžta ir kai kurie Europos praeities pavojų šešėliai. Kalbos apie dominavimą Europoje vėl atgimsta ir, visų nuostabai, jos vyksta apie Vokietiją.
Unikali ekonominės krizės, Rusijos atgimimo, silpnos lyderystės Europoje ir JAV galios trūkumo kombinacija išmetė Vokietiją į lyderystės postą, kurio ši nenorėjo ir tikrai nesidžiaugia tokioje padėtyje atsidūrusi.
Prancūzijai ir Jungtinei Karalystei stingant jėgų, kad prilygtų Vokietijos galiai, žemyną apima šioks toks nervingumas. Europiečiams nerimą, žinoma, kelia ne Vokietijos dominavimo galimybė – ji to nenori ir yra tam per silpna. Didesnį nerimą kelia vienos galios iškilimas galios pasiskirstymo schema besivadovaujančioje ES.
Tai darosi dar akivaizdžiau po JAV vadovo Baracko Obamos nepavykusio mėginimo pakeisti Vokietijos kanclerės Angelos Merkel poziciją dėl euro zonos krizės. JAV tiesiog nebeturi tokios įtakos, kokia naudojosi anksčiau.
Tuo pat metu, kai Europoje vėl pasirodė istorinės procesus lemiančios jėgos, sugrįžo ir kai kas labai šlykštaus: buhalteriškas požiūris į istoriją. Ilgus dešimtmečius Europoje galiojo nebylus sutarimas, jog istorija nebus pamiršta, tačiau ja nebus manipuliuojama valstybių tarpusavio susitarimuose.
Ilgus dešimtmečius Europoje galiojo nebylus sutarimas, jog istorija nebus pamiršta, tačiau ja nebus manipuliuojama valstybių tarpusavio susitarimuose.
Vieną kartą praėjus aiškintis, kas yra skolingas kam, prasideda negrįžtamas griaunamasis procesas.
Bet Graikijos kraštutinių kairiųjų „Syrizos“ debatuose dėl Graikijos skolos buvo sugrąžinti būtent šie argumentai.
Norėdami įgyti persvarą desperatiškoje situacijoje, graikų atstovai sumaišė ekonominės ir fiskalinės politikos argumentus su kaltinimais dėl praeities nusikaltimų ir istorinės skolos.
To rezultatas – abiejų pusių kartėlis, sumažėjęs pasitikėjimas ir gera valia bei sumažėjusios galimybės rasti bendrą sutarimą. Būtų per paprasta priskirti šiuos reiškinius tik sumažėjusiai JAV įtakai Europoje. Kaip ir visada, egzistuoja daugybė veikiančių faktorių.
Vis dėlto, esminė istorijos tiesa, kad Europa yra iš prigimties trapus ir nestabilus žemynas, lieka nepaneigta.
Europai dar reikia įrodyti, kad ji gali pasirūpinti savimi. Pastarųjų dvidešimties metų pasikeitimai, nuo tada, kai JAV ėmė mažinti savo karinį vaidmenį žemyne, nekelia daug optimizmo.
Kad ir kaip nemalonu būtų tai girdėti tiek amerikiečiams, tiek europiečiams, Amerikietiška taika ir pasitikėjimo jausmas, kurį ji atnešė į žemyną, gali būti reikalingi ilgesnį laiką.
