Pastangos gydyti istorijos žaizdas yra amžinos ir negali pasibaigti – nei Lietuvoje, nei kitur pasaulyje, interviu savaitraščiui „15min“ teigia E.Cassedy. Jos knyga šiemet bus išleista ir lietuvių kalba.
– Koks jūsų ryšys su Lietuva?
– Mano žydiškos šaknys, iš motinos pusės, siekia Rokiškį ir Šiaulius. Mano senelis 1911 metais iš Lietuvos persikėlė į Ameriką, kad nereikėtų tarnauti caro kariuomenėje. Dalis mano šeimos žuvo Rokiškio rajone per holokaustą. Kiti giminaičiai buvo uždaryti Šiaulių gete. Dalis žuvo, kiti išgyveno.
Ellen Cassedy: „Kai žmonės jaučia, kad jų pačių kentėjimas nėra pakankamai pripažįstamas, jiems gali būti sunku tinkamai įvertinti kitų kančias.“
Vienas dėdė, išgyvenęs karą Šiaulių gete, emigravo į Niujorką – aš užaugau su juo. Kitas dėdė grįžo į Lietuvą, bet buvo ištremtas į Sibirą 1950 metais.
Kai atvykau į Lietuvą, buvau pirmoji savo šeimos atstovė, žengusi ant Lietuvos žemės per pusę šimtmečio. Į Lietuvą atvykau tyrinėti savo žydiškų šaknų, tačiau mano kelionė netrukus virto bandymu pamatyti, kaip Lietuva priima savo pačios „žydiškas šaknis“, savo žydišką praeitį.
– Rašydama knygą tyrinėjote holokaustą Lietuvoje. Kuo Lietuva skyrėsi nuo kitų Rytų Europos valstybių? Kiek prie žydų naikinimo prisidėjo vietos gyventojai?
– Istorikai sutinka, kad Lietuvos žydai išžudyti tokiu greičiu ir uolumu, koks neįprastas net tų laikų kontekste. Įsakymus davė okupantai iš Vokietijos, tačiau dažniausiai gaidukus nuspausdavo lietuvių „baltaraiščiai“.
Trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose į getus buvo uždaryta dešimtys tūkstančių žydų – šias griežtas priemones prieš žydų bendruomenę taip pat daugiausia vykdė etniniai lietuviai.
Pasibaigus karui iš 240 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų gyvų liko vos 6 proc.
– Vis dėlto jūsų knyga daugiau pasakoja apie dabartį.
– Kaip šalis, subjaurota genocido randų, gyvena toliau, juda į ateitį? Šis klausimas tapo mano kelionės į Lietuvą ir knygos šerdimi.
Geriausiai prisimenu vieną susitikimą Rokiškyje su senu žmogumi, kuris 1941–aisiais savo akimis matė žydų persekiojimą. Anuomet matyti vaizdai jį kankino visą gyvenimą. Prieš mirtį jis norėjo pakalbėti nors su vienu žydu. Aš sutikau būti tuo žydu. Kartu praleistas laikas man paliko gilų įspūdį, net pakeitė gyvenimą.
Nustebdavau, kartais net išsigąsdavau, Lietuvoje sutikusi žmones, kurie, rodos, nieko nežino apie holokaustą. Kita vertus, mane labai įkvėpė nepaprasti žmonės, skyrę daug pastangų iškasti sunkią tiesą ir ištiesti ranką kitoms kultūroms. Jie yra mano knygos herojai.
– Ką manote apie holokausto švietimą Lietuvoje?
– Visos didžiausią įspūdį man padariusios švietimo apie holokaustą programos turėjo kelis bendrus bruožus. Jos kėlė klausimus, o ne siūlė atsakymus. Jos nevertė žmonių atgailauti, vietoj to ragino rasti savus būdus apraudoti praradimus. Jos pabrėžė ne tik naikinimą, bet ir žydų praeities didybę, kad žmonės lengviau suprastų, kas prarasta ir ko gedima.
 |
| yadvashem.org nuotr./Žydų egzekucija prie Šiaulių 1941 metais |
Bendravau su dviem moterimis, kurios kūrė programas Tarptautinei nacių ir sovietų okupacinių režimų vertinimo komisijai. Jos man sakė, kad jei Lietuva nori subręsti kaip tauta, lietuviai privalo sau užduoti sunkius moralinius klausimus apie holokaustą. „Mūsų tikslas, – sakė jos, – paversti mus iš stebėtojų visuomenės į aktyvią pilietinę visuomenę.“
Žydų muziejuje kalbėjau su jauna moterimi, ne žyde, kuri kūrė klausimus diskusijoms mokyklose. Ji man juos parodė:
„Ką manote apie Alberto Einsteino žodžius: „Pasaulis yra pavojinga vieta ne dėl bloga darančių žmonių, o dėl tų, kurie stebi ir nieko nedaro?“
„Ar kada nors atsidūrėte padėtyje, kai kam nors reikėjo jūsų pagalbos, bet jūs nepadėjote? Jei taip, kodėl elgėtės kaip kiti, o ne kaip liepė sava sąžinė?“
„Ar jūsų atsakymai kaip nors siejasi su žmonių elgesiu Antrojo pasaulinio karo metu?“
Kai matome, kad padėtis krypsta blogyn, turėtume kalbėti. O kai padėtis gerėja, manau, kad turime pareikšti paramą.
Tokie klausimai skatina žmones kalbėtis, nes visi turime dalyvauti sudėtingame dialoge, kuris privalo vykti.
– Savo knygoje ir kituose straipsniuose gana teigiamai vertinate Lietuvos pastangas pripažinti skaudžią istoriją – ir todėl net ir pati kartais tampate kritikos objektu žmonių, kuriems atrodo, kad šios pastangos – tik tušti žodžiai.
– Lietuva padarė labai mažai, kad nuteistų buvusius nacių kolaborantus. Kai teisėsaugos institucijos nusprendė dėl karo nusikaltimų tardyti kelis pagyvenusius žydus, dalyvavusius partizaniniame pasipriešinime naciams, tai įžeidė nemažai žmonių visame pasaulyje. Man pačiai nemalonu matyti ant žydų antkapių išpieštas svastikas ir periodiškai internete prasiveržiančią neapykantą.
Kartu mane džiugina, kai matau, kad nutikus tokiems incidentams, dalis žmonių Lietuvoje – ir žydų, ir ne žydų – juos griežtai pasmerkia. Jaučiu, kad tam tikrą vaidmenį turi vaidinti ir svetur gyvenantys žmonės. Kai matome, kad padėtis krypsta blogyn, turėtume kalbėti. O kai padėtis gerėja, manau, kad turime pareikšti paramą.
– Ką manote apie vadinamąją „dvigubo genocido“ idėją, lyginančią nacių ir sovietų nusikaltimus?
– „Konkuruojančių kančių“ problema yra išties sudėtinga. Kai žmonės jaučia, kad jų pačių kentėjimas nėra pakankamai pripažįstamas, jiems gali būti sunku tinkamai įvertinti kitų kančias.
Labai gerbiu Sauliaus Sužiedėlio, lietuvių-amerikiečių istoriko, darbą tyrinėjant holokaustą. Jis pabrėžia, kad Lietuva privalo žydų istoriją padaryti Lietuvos istorijos dalimi. Ji turi pripažinti, kad holokaustas buvo didžiausios žudynės XX amžiaus Lietuvoje, ir priimti, kad jose dalyvavo ir etniniai lietuviai.
– Ką dar Lietuva turėtų padaryti, kad iš tiesų susitaikytų su holokausto istorija?
– Darbas vertinant sunkias praeities tiesas nėra pabaigtas – ir niekada nebus. Nei Lietuvoje, nei kur nors kitur.
Savo kailiu tų laikų siaubus patyrusiems žmonėms gali būti sunku – ir gal net nepriimtina – atsisakyti jaučiamos neapykantos. Tačiau norėčiau, kad jų palikuonių kartos rastų būdų pagerbti įvairias mūsų istorijas, nekurstant praeities neapykantų.
