Po kruvinųjų 1991 metų sausio įvykių mūsų šalies tarnybos ėmė ieškoti Maskvos nurodymus vykdžiusių asmenų, kurie darė viską, kad Lietuva neišsprūstų iš okupanto gniaužtų.
Žinodami, kad gali tekti atsakyti už savo darbus, jie išsislapstė kitose šalyse, daugiausia – Rusijoje ir Baltarusijoje.
M.Burokevičiaus ir J.Jermalavičiaus pargabenimas į Lietuvą davė postūmį Sausio 13-osios bylai, tačiau nedaug kas žino, kad iš pradžių Lietuvos prokurorai planavo pargabenti ne du, o net dešimt asmenų, kuriems buvo parengti kaltinimai dalyvavus sąmoksle.
Iki rugpjūčio pučo Maskvoje prokurorams buvo neįmanoma tirti Sausio 13-osios bylos, nes Lietuvoje vis dar atvirai veikė okupantų struktūros. Nedaug teisėsaugininkams pavyko nuveikti ir po rugsėjo, kai Sovietų Sąjunga oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Kaip prisimena K.Betingis, prasidedant 1994-iesiems byla nejudėjo iš vietos. „Iš aukštų tribūnų kalbėta, kad ši byla apskritai nebeturi perspektyvų“, – skaudžius politikų dūrius prokurorams prisiminė jis.
M.Burokevičiaus ir J.Jermalavičiaus pargabenimas į Lietuvą davė postūmį Sausio 13-osios bylai, tačiau nedaug kas žino, kad iš pradžių Lietuvos prokurorai planavo pargabenti ne du, o net dešimt asmenų, kuriems buvo parengti kaltinimai dalyvavus sąmoksle.
Tačiau vykdant šią operaciją kiekviename žingsnyje teko susidurti su kliūtimis ir nedaug trūko, kad prokuroras K.Betingis, vykęs parsivežti įtariamųjų, iš Baltarusijos būtų grįžęs tuščiomis.
Baltarusius įkalbėti buvo nelengva
Sausio 13-osios bylos tyrėjų grupei vadovavęs K.Betingis 15min.lt pasakojo, kad įtariamųjų paieškai užsienyje buvo mestos didelės pajėgos – tuo užsiėmė ne tik prokurorai, bet ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos bei Valstybės saugumo departamentas. Operatyvininkai išsiaiškino, kad Rusijoje ir Baltarusijoje gyvena apie 40 asmenų, kuriems būtų galima pareikšti įtarimus.
Pareigūnai į šias šalis siuntė laiškus, tačiau jų teisėsauga nerodė noro bendradarbiauti. Po ilgos tylos Lietuvos prokurorai gavo atsakymus, kad įvardinti asmenys Rusijoje ir Baltarusijoje negyvena, o tie, kurie gyvena, yra gavę pilietybę. Apie savo piliečius šalys informaciją teikti atsisakė, be to, pavyzdžiui, Lietuvos ir Baltarusijos teisinės pagalbos sutartyje parašyta, kad abi valstybės viena kitai savo piliečių neišduoda.
Pradžioje baltarusiai nesileido į kalbas, tačiau mūsų prokurorams pavyko gauti patvirtinimą raštu, kad pagalbos prašymas bus vykdomas, jei Lietuvos teisėsaugininkai nurodys adresus, kur gyvena įtariamieji.
„Tuomet teko pasitelkti asmenines pažintis ir įvairius visuomeninius judėjimus. Buvo nustatyta, kad Baltarusijoje gyvena 10 asmenų, kuriems buvo parengti kaltinimai dalyvavus sąmoksle. Gavome net tikslius adresus, sužinojome, kuo užsiima. Lenkiu galvą prieš mūsų specialiąsias tarnybas. Tiems pesimistams, kurie kalbėjo, kad byla pasmerkta, mes pasistengėme įrodyti priešingai“, – sakė K.Betingis.
Pašnekovas pasakojo, kad 1994 m. sausį su tuomečiu generaliniu prokuroru Artūru Paulausku bei prokuroru Kęstučiu Vagneriu nuvyko į Baltarusiją ir jos Generalinės prokuratūros vadovybei įteikė teisinės pagalbos prašymą.
Pradžioje baltarusiai nesileido į kalbas, tačiau mūsų prokurorams pavyko gauti patvirtinimą raštu, kad pagalbos prašymas bus vykdomas, jei Lietuvos teisėsaugininkai nurodys adresus, kur gyvena įtariamieji.
„Jie aiškiai suprato, kad čia – ne žaidimas“
Po kelių dienų K.Betingis, du policijos pareigūnai ir Generalinės prokuratūros vairuotojas sėdo į mažą „Peugeot“ ir išvyko į Baltarusiją. Daugiau pareigūnų nevyko, nes baltarusiai pažadėjo visokeriopą pagalbą: sulaikyti pasislėpusius asmenis, užpildyti reikiamus dokumentus, nugabenti sulaikytuosius iki Lietuvos sienos, perduoti mūsų valstybei ir atsisveikinti.
K.Betingis turėjo tik prižiūrėti, kaip viskas vykdoma.
Tačiau vos atvykęs pas Baltarusijos prokurorus, jis suprato, kad lengva nebus – teisėsaugininkai nenorėjo vykdyti to, ką buvo prieš kelias dienas pažadėję. Po ilgų diskusijų operacijos vykdymas buvo perduotas Vidaus reikalų ministerijai. Ši sudarė dvi sulaikymo grupes – vieną M.Burokevičiui, kitą – J.Jermalavičiui, nes šie komunistai slėpėsi Minske. Apie kitus įtariamuosius kalbama jau nebebuvo.
„Grupės veiksmų planą derino iki vėlaus vakaro, buvo nuspręsta į sulaikymo operaciją pasiimti abu mūsų policininkus, kad jie atpažintų įtariamuosius. Operacija prasidėjo anksti rytą“, – pasakojo K.Betingis, kuris įtariamųjų sulaikyme nedalyvavo.
Jis prisiminė, kad po sulaikymo M.Burokevičius ir J.Jermalavičius atrodė labai išsigandę: „Jie labai aiškiai suprato, kad čia – ne žaidimas, vyksta labai rimti dalykai.“
Operacija pavyko per plauką
Kadangi mūsų duomenys dėl M.Burokevičiaus ir J.Jermalavičiaus pasitvirtino, iškilo grėsmė, kad bus nustatyti ir kiti, prokurorams tai galėjo baigtis nemalonumais, – sakė K.Betingis.
K.Betingis tikėjosi, kad baltarusiai padės sulaikyti dar aštuonis Lietuvos prokurorų sąraše buvusius asmenis.
„Tačiau supratome, kad vykdymas sustojo po kažkurio labai aukšto pareigūno komandos. Kadangi mūsų duomenys dėl M.Burokevičiaus ir J.Jermalavičiaus pasitvirtino, iškilo grėsmė, kad bus nustatyti ir kiti, prokurorams tai galėjo baigtis nemalonumais“, – teigė buvęs prokuroras.
K.Betingiui buvo paaiškinta, kad šiuos du veikėjus Baltarusija atiduoda, o dėl kitų susitarimo vykdymas yra stabdomas. Baltarusijos pareigūnai sulaikytuosius sutiko tik išvežti iš Minsko – iki Lietuvos sienos gabenti jau nebeketino.
„Mums pasakė: imkit juos į mašiną ir vežkitės. Paaiškinome, kad mūsų mašinoje – keturi, o kur dar du žmones dėti? Mums atsakė, kad tai – mūsų reikalas. Susėdome – M.Burokevičius ir J.Jermalavičius per vidurį, iš kraštų – po policininką, o aš priekyje. Taip ir važiavome“, – prisiminė pašnekovas.
Baltarusių teisėsaugininkų veiksmai bylojo, kad greičiausiai buvo duotas įsakymas neišleisti M.Burokevičių ir J.Jermalavičių vežančio automobilio iš šalies, todėl privažiavus muitinę tiek automobilio ekipažą, tiek iš Lietuvos pusės laukusius teisėsaugininkus išmušė šaltas prakaitas.
„Peugeot“ su įtariamaisiais prie sienos iš Lietuvos pusės laukė generalinis prokuroras A.Paulauskas. Prasidėjus aiškinimuisi su muitininkais jis priėjo prie šlagbaumo ir jį pakėlė – „Peugeot“ su sutrikusiais įtariamaisiais įriedėjo į Lietuvos teritoriją.
„Nedaug kas tikėjo, kad mes sugebėsime juos išvežti“, – pasakojo K.Betingis.
Gyveno nelegaliai, bet naudojosi privilegijomis
Kaip prisimena K.Betingis, kelionės pradžioje M.Burokevičius ir J.Jermalavičius labai stresavo. Dar prasčiau vyrai pasijuto sužinoję, kad vyksta į Lietuvą. Tačiau vėliau, anot pašnekovo, sulaikytieji automobilyje apsiprato, papasakojo, kad pradžioje slėpėsi Maskvoje, o tik vėliau išvyko į Minską.
„Gyveno nelegaliai, tačiau naudojosi visomis privilegijomis. Tą pačią veiklą vykdė ir ten, palaikė ryšius vieni su kitais“, – pasakojo jis.
K.Betingis prisiminė, kad vėliau bendraudamas su prokurorais J.Jermalavičius buvo nekalbus, tačiau M.Burokevičius, pasakodamas apie savo misiją ir įrodinėdamas, kodėl elgėsi teisingai, davė labai svarbius ir išsamius parodymus bei įvardijo perversmo dalyvių štabe aktyviai veikusius asmenis.
Atgabenti į Lietuvą M.Burokevičius ir J.Jermalavičius buvo apgyvendinti Lukiškėse, kur laukė teismo.
Baltarusijoje ritosi galvos
K.Betingis atskleidė, kad jeigu nebūtų pasisekę pargabenti šių veikėjų į Lietuvą su Baltarusijos teisėsaugos pagalba, prokurorų galvose brendo planas „B“. Jie ketino kreiptis į tam tikrus asmenis ir visuomeninius judėjimus.
Baltarusijoje kilo didelis skandalas – vyko parlamentinis tyrimas, operacijoje dalyvavę milicininkai ir prokurorai neteko pareigų. A.Paulauskas buvo paskelbtas šalyje nepageidaujamu asmeniu
„Baltarusijos piliečiai, kurie nenorėjo, kad perversmininkai liktų nenubausti, juos nuveža prie sienos, o mes pasiimame. Atsarginių planų buvo rengiama įvairių“, – pasakojo K.Betingis.
Paklaustas, ar nebuvo galima plano „B“ panaudoti aštuonių Baltarusijos neišduotų asmenų atžvilgiu, K.Betingis atkreipė dėmesį, kad po M.Burokevičiaus ir J.Jermalavičiaus išgabenimo Baltarusijoje kilo didelis skandalas – vyko parlamentinis tyrimas, operacijoje dalyvavę milicininkai ir prokurorai neteko pareigų. Generalinis prokurras A.Paulauskas Baltarusijoje buvo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu.
„Šiems baltarusių pareigūnams galima pareikšti didžiausią pagarbą. Po pučo žmonės tikėjosi, kad prasidės demokratiniai procesai, todėl taip elgėsi, ir labai gaila, kad žmonėms teko nukentėti“, – pabrėžė jis.
Europos Žmogaus Teisių Teismas komunistų skundą atmetė
M.Burokevičius buvo nuteistas už mėginimą nuversti teisėtą Lietuvos valdžią ir 2006-aisiais, po 12 už grotų praleistų metų, išėjo į laisvę. Laisvės atgavimo dieną jis per tuometį Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorių Rimantą Gagį žiniasklaidai perdavė, kad jo pažiūros nepasikeitė.
J.Jermalavičius į laisvę išėjo anksčiau – 2002-aisiais, jis nelaisvėje praleido 8 metus. Netrukus po to komunistas išvyko į Rusiją.
Nuteistieji bandė ieškoti teisybės Europos Žmogaus Teisių Teisme, tačiau Teismas nesutiko, kad skirdami kalėjimo bausmę, Lietuvos teismai pažeidė jų minties, sąžinės ir religijos, saviraiškos, susirinkimų ir asociacijos laisvę ir skundą atmetė.
M.Burokevičius ir J.Jermalavičius buvo nuteisti už tai, kad 1991 sausį vykdė SSRS vadovybės nurodymus ir veikė kartu su ja, siekdami grąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį, koordinavo Lietuvos komunistų partijos ir jos sukurtų organizacijų antivalstybinius veiksmus, ruošėsi įsikurti užgrobtuose Spaudos rūmuose, Lietuvos radijuje ir televizijoje bei Televizijos bokšte, ruošė draugoves SSRS kariuomenės akcijoms paremti.
Jėga užgrobtose Vilniaus pedagoginio universiteto patalpose 1990 m. birželį įkūrė radiją „Tarybų Lietuva“, kuriam vadovavo Leonas Bartoševičius ir Stanislavas Mickevičius, bei kitas organizacijas, kurios ten veikė iki 1991 metų rugpjūčio mėnesio.
Šis radijas buvo priemonė vykdyti kitų valstybių ir užsienio organizacijų užduotis, viešai raginti smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą, nuversti valstybinę valdžią.
