Sąjūdžio steigėjai Vilniaus sporto rūmuose pasiraitoję rankoves dirbo pusantros paros. Anot tuomečio savaitraščio „Gimtasis kraštas“, programoje taip ir buvo numatyta: suvažiavimas prasideda spalio 22-osios rytą, baigiasi 23-osios vakarą.
Archyvai dabar patvirtina, kad Lietuva buvo okupuota, – į užsienio žurnalisto klausimą atsakė Gediminas Rudis.
„Sutemo, o Vilniaus sporto rūmai švietė, reiklūs ir mandagūs tvarkdariai guodė stovėjusius su gėlėmis, su žvakutėmis už durų – dar pakentėkit, dar posėdžiaujama. Ir liko ištvermingųjų, kantriai sulaukusių penktos valandos ryto, kai baigta rinkti ir patvirtinta Sąjūdžio Seimo Taryba, kai užtraukta „Ilgiausių metų“, kai daugybei žmonių pažįstamas prof. Vytauto Landsbergio balsas skatino visus nusimesti nuovargį „Tautiška giesme“. Brėkštant spalio 24-osios (naujojo kalendoriaus!) aušrai, nuleista istorinio Lietuvos suvažiavimo senoji vėliava“, – rašė žurnalistas Leonardas Aleksiejūnas.
Pasibaigus suvažiavimui, profesorius V.Landsbergis pabrėžė, jog per tas paras Lietuva tapo truputį kitokia, o sūnaus į tribūną palydėtas amžinatilsį Vytautas Landsbergis-Žemkalnis prisipažino nežinantis, ar dar bus gyvenime toks laimingas.
Tomis dienomis Lietuva buvo pasaulio dėmesio centre – suvažiavimą stebėjo apie 300 korespondentų, trečdalis jų buvo atvažiavę iš 17 užsienio valstybių.
„Vaikščiota pačiomis aštriausiomis briaunomis“, – pastebėjo „Gimtasis kraštas“, aprašęs, kaip į Suomijos televizijos klausimą apie tai, kaip bus pavaizduoti 1940 metų įvykiai naujoje istorijoje, atsakė istorikas Gediminas Rudis: „Archyvai dabar patvirtina, kad Lietuva buvo okupuota“.
„Nebeįsileisime nei vyžotų, nei geležim kaustytų okupantų“
„Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėme save Lietuvos atgimimui“, – suvažiavimą pradėjo amžinatilsį poetas Justinas Marcinkevičius.
Filosofas Arvydas Juozaitis kalbėjo, kad visiems būtina tapti Lietuvos piliečiais, „nes tik Lietuvos pilietis gali pasakyti svieto perėjūnams, kad čia ne vėjų pagairė, ir kad mes nebeįsileisime nei vyžotų, nei geležim kaustytų okupantų“.
Šioks toks nesusipratimas suvažiavime kilo visuomenės veikėjui Rolandui Paulauskui pradėjus nuogąstauti, ar Sąjūdis nėra įrankis piktose rankose ir ar jo programa, nekelianti tikslo, kad Lietuva būtų ne Sovietų sąjungoje, neužneria kilpos ant kaklo.
Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėme save Lietuvos atgimimui, – kalbėjo Just. Marcinkevičius.
Vaclovas Daunoras ir amžinatilsį Vytautas Petkevičius po šių žodžių paragino suvažiavimo dalyvius nepasiduoti provokacijoms.
Suvažiavime kalbėjęs Lietuvos Komunistų partijos Centrinio komiteto pirmasis sekretorius, amžinatilsį Algirdas Brazauskas perdavė sveikinimus ir linkėjimus nuo Sovietų sąjungos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo, kuris Sąjūdyje teigė „matantis pozityvią jėgą, galinčią pasitarnauti persitvarkymo labui“.
„Mums visiems, šiandien stovintiems visuomeninio judėjimo priekyje, labai svarbu neprarasti atsakomybės, drąsos ir politinės išminties siekiant bendrų tikslų“, – kalbėjo A.Brazauskas, ir pat pacitavo poetą Just.Marcinkevičių: sunkus tatai darbas – Tėvynė.
Jis prisiminė tais pačiais metais rugpjūčio 23 dieną įvykusį šimtatūkstantinį mitingą Vingio parke, kurio didžioji dalis dalyvių pirmą kartą išgirdo apie Ribbentropo-Molotovo slaptuosius protokolus, dėl kurių Baltijos valstybės prarado savo nepriklausomybę. A.Brazauskas teigė, kad būtina sutelkti jėgas ir atskleisti visus stalinizmo nusikaltimus Lietuvoje.
Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Vytautas Bieliauskas suvažiavime perdavė užsienyje gyvenančių tautiečių sveikinimus.
Užtvindė telegramomis
Suvažiavimo sekretoriatas tomis dienomis gavo apie tūkstantį telegramų iš viso pasaulio – „Gimtasis kraštas“ rašė, kad tokio didelio susidomėjimo tautos reikalais jokia kita proga telegrafo ryšiai nėra gavę.
Suvažiavimo dalyviams parašė ir tuomet JAV, Čikagoje, gyvenęs garsus gamtosaugininkas Valdas Adamkus, vėliau sugrįžęs į Lietuvą ir išrinktas jos prezidentu: „Dvasioje ir mintimis esu su jumis. Linkiu, kad Sąjūdžio konferencija, tiesdama kelią į šviesesnį Lietuvos rytojų, savo darbą pagrįstų laisvės ir teisingumo principais, taip pat meile ir pagarba žmogui ir gamtai“.
Užsienyje gyvenę dailininkai Marija ir Petras Deltuvai telegramoje pažadėjo finansiškai remti Sąjūdį. „Iš džiaugsmo verkiame ir didžiuojamės. Meldžiame, o Dieve, nepažadink vienaakio ciklopo“, – rašė jie.
Rytą po suvažiavimo didžiulė žmonių minia suplūdo į neseniai tikintiesiems A.Brazausko grąžintą Katedrą, kur vyko mišios. A.Brazauskas paragino žmones mokėti laukti ir nelipti vieni kitiems ant kulnų.
Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėme save Lietuvos atgimimui, – telegramoje rašė M. ir P. Deltuvai.
K.Motieka: geresnės nuotaikos, kažin, ar po to buvo
Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas priėmė į bendrą programą, įstatus apie 30 įvairiausių rezoliucijų. Jame užsiregistravo 1021 delegatas, atstovavęs maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių.
„Geresnės nuotaikos, kažin, ar po to buvo. Sunku žodžiais tai išsakyti“, – pirmadienį 15min.lt tas dienas prisiminė K.Motieka. – Visi kaip vienas buvome, kalbėjome, siekėme. Labiausiai įsiminė geriausias dalykas – nebuvo jokios trinties, kokia yra dabar, kai vienas sako vienaip, kitas – kitaip. Todėl ir šio suvažiavimo pasekmės buvo stiprios.“
 |
| Tomo Urbelionio/ BFL nuotr./Kazimieras Motieka |
K.Motieka pripažino, kad anksčiau kasmet paminėdavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo datą, tačiau vėliau ši tradicija užgeso.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, po truputį reikalavęs vis daugiau suvereniteto Lietuvai, laimėjo rinkimus ir 1990 kovo 11-ąją paskelbė Nepriklausomybės atkūrimą.
