Pagal organizatorių sumanymą žmonės turėjo pajūryje susikibti rankomis ir apjuosti Baltiją bent jau ties trimis kaimynėmis Lietuva, Latvija ir Estija.
Tai nebuvo lengva. – daugelyje pajūrio vietų buvo uždraustos pasienio zonos. Visgi organizatoriams pavyko susitarti, ir akcijos dieną apribojimus atšaukė net SSRS pasieniečiai – šios ekologinės akcijos dalyviai galėjo vaikščiotis net ir po anksčiau uždarus buvusius ir įvairiems kariniams daliniams priskirtus pajūrio ruožus.
Žmonės iš įvairių Lietuvos vietų važiavo autobusais, lengvaisiais automobiliais, dviračiais.
Transporto buvo tiek daug, kad net ir greitkelyje Vilnius–Klaipėda vietomis susidarydavo spūstys. Bet niekas dėl to neniurzgėjo. Muzikantai traukė armonikas (važiavo ir daugelio folklorinių ansamblių dalyviai) ir čia pat pakelėje prasidėdavo improvizuoti šokiai.
Buvo iš anksto nurodyta, į kurią pajūrio vietą turėjo nuvykti akcijos dalyviai iš įvairių miestų. Nežinau, kaip sekėsi surinkti tiek žmonių Latvijai bei Estijai, bet Lietuvos pajūrį jie būtų galėję apjuosti kelis kartus... Vien Lietuvoje prie akcijos prisijungė apie 100 tūkst. žmonių.
Grupei, su kuria vykau aš, teko pajūris ties Šventąja. Palikę transporto priemones miesto prieigose, žmonės nešini trispalvėmis su dainomis traukė link pakrantės. Ten jau buvo knibždėlynas, didesnis negu karščiausią vasaros dieną.
Ant smėlio netoli vandens stūksojo surinktų pakrantėje ir suklasifikuotų pagal šalis šiukšlių krūvos su užrašais. Didžiausia krūva, žinoma, SSSR, toliau Lenkija ir t.t. Nustatytu laiku dalyviai sustojo prie pat vandens, susikibo rankomis ir stovėjo taip kelias minutes, skanduodami „Baltija bus laisva“, „Laisvę Baltijai“.
Po to dar vyko mitingas. Kalbėtojai pasisakė tiek ekologinėmis, tiek politinėmis temomis.
Nors prasidėjo lietus, žmonės neskubėjo skirstytis, dainavo patriotines ir liaudies dainas. Jautėsi ypač pakili nuotaika, vienybės jėga. Ši akcija buvo lyg ir repeticija garsiajam „Baltijos keliui“, vykusiam kiek mažiau nei po metų.