Iki 1989 m. TSRS Aukščiausioji taryba buvo renkama tiesioginių rinkimų būdu. Tačiau rinkimai būdavo tik formalumas – rinktis buvo galima iš vieno kandidato, kuriam paramą išreikšdavo 99,9 proc. rinkėjų.
M.Gorbačiovui paskelbus demokratizacijos politiką, situacija ėmė keistis. Buvo sugalvota nauja sistema, kad būtų galima rinktis iš kelių kandidatų. Bet pati TSRS Aukščiausioji taryba tiesiogiai renkama neturėjo būti: vietoj jos rinkėjai rinko deputatus į liaudies deputatų suvažiavimą, o šis savo ruožtu išrinko Aukščiausiąją tarybą.
Dėl to 1988 m. gruodį buvo priimtos atitinkamos TSRS konstitucijos pataisos. Kai kurie radikaliausiai nusiteikę Nepriklausomybės šalininkai, tokie kaip Lietuvos laisvės lyga, siūlė rinkimus boikotuoti, „nežaisti pagal okupantų taisykles“. Tačiau Sąjūdis nusprendė, kad dalyvavimas rinkimuose suteikia daugiau galimybių ginti Lietuvos interesus TSRS.
1989 m. kovo 26 d. pirmą kartą įvyko tikri laisvi rinkimai. Jų rezultatai pademonstravo triuškinančią Sąjūdžio pergalę. Lietuvoje buvo išrinkti 36 Sąjūdžio remti deputatai, 4 LKP ir tik du 2 atviri Lietuvos valstybingumo priešai. Dar buvo keliolika Maskvos visuomeninių organizacijų deleguotų deputatų, irgi lojalių Lietuvos keliui į laisvę. Tarp jų net du Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai: Regimantas Adomaitis ir Justinas Marcinkevičius.
Deputatai Kalnų parke susitiko su gausiai susirinkusiais žmonėmis, išsakė savo mintis apie būsimus žingsnius Lietuvos kelyje į laisvę. Žmonės laikė plakatus su priesakais delegatams: „DEPUTATAI, SĄŽININGAI VYKDYKITE TAUTOS VALIĄ!“, „LIETUVOS SUVERENITETAS – MŪSŲ PRIESAKAS DEPUTATAMS“ ir kitais. Tvyrojo pakili nuotaika. Po pergalės rinkimuose Sąjūdžio remtų deputatų ir LKP CK vadovų santykiai buvo pagerėję. Visi kartu, susikibę iškeltomis rankomis, traukė Lietuvos himną.
TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame turėjo būti sprendžiami kardinalūs valstybės klausimai, prasidėjo 1989 m. gegužės 25 d.