Bahtiyaras Karaalis iki šiol nepamiršta, kaip prieš 30 metų du Kalašnikovo automatais ginkluoti milicininkai įsiveržė į jo namus. Vienas iš jų buvo vyriškio kaimynas, kuris tarė: „Atsiprašau, mano drauge. Turi eiti su mumis. Tavo vardas bus pakeistas. Susigalvok naują.“
Bulgarijos turkas B.Karaalis pasipiktino šiuo pasakymu: „Mano tėvai man davė mano vardą. Neįmanoma jo pakeisti.“
1984 m. gruodžio 24 d. Bulgarijos kariuomenės ir milicijos daliniai apsupo Kerdžalajaus sritį pietinėje Bulgarijos dalyje, kurioje gyveno nemaža turkų bendruomenė. Buvo blokuojami keliai, atjungtas susisiekimas telefonu ir įvesta komendanto valanda.
Srities kryptimi pajudėjo tankai, atvežtos vandens patrankos, o bulgarams buvo dalinami ginklai.
Bulgarijos turkai buvo verčiami pasirinkti bulgariškus, krikščioniškus vardus, kurie ir buvo parašyti naujose tapatybės kortelėse.
Komunistinė valdžia Sofijoje į Kerdžalajaus sritį siuntė gyventojų registro tarnybos darbuotojus, kurie vietos turkams turėjo įteikti naujus dokumentus. Bulgarijos turkai buvo verčiami pasirinkti bulgariškus, krikščioniškus vardus, kurie ir buvo parašyti naujose tapatybės kortelėse.
Turkų kalbos vartojimas viešose vietose buvo uždraustas, o visos šios mažumos turėtos teisės buvo panaikintos.
Labai greitai, pasipiktinę naujais įstatymais, vietos turkai pradėjo protestuoti. Vien tik per pirmąsias kampanijos, pavadintos „Atgimimo procesu“, dienas į taikias protesto akcijas susirinko daugiau negu 11 tūkst. žmonių. Milicija ir saugumo pareigūnai nemažai protestuotojų sulaikė.
„Kai kurie pabėgo į miškus, kiti slėpėsi rūsiuose ir vasarnamiuose. Tačiau galiausiai visi buvo surasti. Po dviejų metų buvau priverstas pakeisti savo vardą, kurį turėjo ir mano senelis“, – pasakoja B.Karaalis.
Iki 1985 m. sausio apie šią bulgarizacijos kampaniją informacija beveik nepasiekė užsienio šalių. Tuo metu B.Karaalis nusprendė susisiekti su Vokietijos radijo stotimi „Deutsche Welle“ (DW): „Paskambinau DW pranešti apie tai, kas čia vyksta. Žinojau jų numerį.“
Apie Bulgarijos valdžios represijas prieš turkų mažumą beveik visa tarptautinė bendruomenė sužinojo, kai tuometis Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand'as dėl to atšaukė savo vizitą į Sofiją. Labai greitai valdančioji Bulgarijos komunistų partija paskelbė, jog kampanija Kerdžalajaus srityje buvo labai sėkminga ir bus tęsiama kitose srityse, kur gyvena turkų.
1985 m. kovo 31 d. Sofija paskelbė, kad buvo pakeisti visi turkiški Bulgarijos gyventojų vardai. Turkai gavo naujus gimimo liudijimus, vairuotojo pažymėjimus ir kitus būtinus dokumentus.
1985 m. kovo 31 d. Sofija paskelbė, kad buvo pakeisti visi turkiški Bulgarijos gyventojų vardai.
Tačiau turkų nepasitenkinimas Bulgarijoje augo ir toliau. 1985 m. kovo mėnesį turkai įvykdė išpuolį keleiviniame traukinyje, per kurį žuvo septyni žmonės.
Po teroristinio išpuolio sekė masiniai protestai. Sofija suprato, kad padėtis gali tapti nekontroliuojama.
1989 m. pradžioje komunistinė Bulgarijos valdžia nusprendė, jog situaciją gali sušvelninti tik masinė turkų emigracija į Turkiją. Paskelbta, kad visi turkai, norintys išvykti iš šalies, tai gali padaryti be jokių apribojimų.
Labai greitai Bulgarijos turkai pradėjo pardavinėti savo nuosavybę ir išvažiuoti į Turkiją. Nemažai bulgarų tuo metu pasipelnė iš susiklosčiusios padėties. Turkai pardavinėjo savo nekilnojamąjį turtą pusvelčiui, o pirko automobilius itin aukštomis kainomis.
Turkijos valdžia labai greitai išsigando savo tautiečių antplūdžio. Iki 1989 m. rugpjūčio į Turkiją išvyko daugiau kaip 300 tūkst. Bulgarijos turkų ir Ankara nusprendė uždaryti sieną su Bulgarija.
Iš Bulgarijos valdžios buvo pašalintas vietos komunistų lyderis Todoras Živkovas, kuris ir buvo vienas iš „Atgimimo proceso“ sumanytojų. Į valdžią Sofijoje atėjus kitai, taip pat iš komunistų partijos narių sudarytai vyriausybei, nuspręsta atšaukti antiturkišką politiką.
Vis dėlto, turkų mažumos persekiojimas įkaitino atmosferą ir šalis buvo atsidūrusi ant pilietinio karo slenksčio.
Galiausiai 1990 m., po komunistinės sistemos žlugimo ir prasidėjusios demokratizacijos, situacija Bulgarijoje normalizavosi.
Sociologai perspėja, kad per pastaruosius penkerius metus kai kurios politinės jėgos vėl pradeda kursti neapykantą prieš turkus.
Nuo to laiko du Bulgarijos prezidentai ir vienas premjeras viešai atsiprašė turkų mažumos. Tačiau dauguma į Turkiją išvykusių Bulgarijos turkų atgal taip ir nebegrįžo.
Nors daugiau nei du dešimtmečius abi Bulgarijos tautinės bendruomenės gyvena be didelės įtampos, tačiau sociologai perspėja, kad per pastaruosius penkerius metus kai kurios šalies radikalios politinės jėgos vėl pradeda kurstyti neapykantą prieš turkus.
2011 m. duomenimis, Bulgarijoje gyveno apie 580 tūkst. turkų, kurie sudarė 8 proc. šalies gyventojų.
