Istorinėje atmintyje 1989-ieji metai užima svarbią vietą: komunistinio bloko valstybes drebino nesiliaujantys vietos gyventojų protestai, kurių dėka sugriuvo Geležinė uždanga.
Kovo mėnesį Vengrijoje prasidėjo apskritojo stalo derybos, vasarą iš Čekoslovakijos buvo išvesti sovietų kariai, o pavasarį demontuota dalis sienos su Austrija įtvirtinimų. Birželį įvyko pusiau laisvi rinkimai Lenkijoje, į valdžią atėjo „Solidarumas“, o lapkričio mėnesį griuvo Berlyno siena.
Lietuvos ambicijos – nuo suvereniteto iki nepriklausomybės
1989-ųjų pavasarį ir vasarą politinis pakilimas buvo jaučiamas ir Lietuvoje. Pasak istoriko Mariaus Ėmužio, nors ir anksčiau daug visko vyko – įvairūs mitingai, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimas – 1989-aisiais įvykių būta daugiau.
„Anksčiau tokie esminiai įvykiai buvo Sąjūdžio įsikūrimas, dar prieš tai – 1987-ųjų mitingas prie Mickevičiaus paminklo ir visa Lietuvos laisvės lygos (LLL) veikla. Tas, sakykime, Laisvės lygos radikalumas veikė kaip nukreipiantis nuo Sąjūdžio. O dar prasidėjo pokyčiai pačioje komunistų partijoje, Brazausko įtaka ir panašiai“, – pasakojo M.Ėmužis.
1989-ųjų vasarą galima laikyti lūžine dar ir dėl to, kad tapo akivaizdu, jog lietuvių politinis tikslas yra ne suverenitetas Sovietų Sąjungos sudėtyje, o nepriklausoma valstybė. Baltijos kelias tapo ryškiausiu apsisprendimo neapsistoti ties kompromisais įrodymu.
Pasak istoriko, Lietuvos komunistų partija per vėlai susigriebė įšokti į jau nuvažiuojantį traukinį ir nuspręsta reformuotis tik tada, kai tautos mintys jau krypo link Nepriklausomybės.
„Pamatyta, kad Nepriklausomybė yra tas tikslas, ne tik suverenitetas, apie kurį Juozaitis dar 1988-ųjų lapkritį kalbėjo Sąjūdžio Seimo sesijoje. LKP dar bandė reformuotis, bandyta kažką daryti, tapti kažkokia nacionaline politine jėga ar panašiai“, – teigė istorikas.
Tokios LKP ambicijos kėlė nesutarimus ir paties Sąjūdžio viduje. Dalis „sąjūdiečių“ manė, kad reikia LKP reformuoti, kad vis dėlto partija yra didelė ir įtakinga jėga, o reformos bus naudingos Lietuvai. Kita dalis, tuo tarpu, įžvelgė grėsmę, kad LKP staiga pasidarys neva tautinių interesų gynėjais, o viduje jokie pokyčiai neįvyks.
Kilusių įtampų dėka 1989-ųjų rudenį pasirodė, kad Sąjūdis ir LKP taip skirtingai vertino situaciją, kad tapo nebe partneriais, bandančiais ieškoti sutarimo bendro tikslo vardan, bet konkurentais, nors prieš rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą 1990-aisiais susitariama, kaip veikti.
Vakarų Europoje nieko naujo
Tuo laikotarpiu Vakarų Europoje prasidėjo kalbos apie būsimos Europos Sąjungos, Europos Bendrijos likimą. Mastrichto sutartis pasirašyta ir Europos Sąjunga įkurta jau 1992-aisiais metais. Vis dėlto, kalbėdamas apie devintojo dešimtmečio pabaigą, istorikas teigė negalintis išskirti esmingų momentų.
Vakarų Europa buvo suinteresuota Rytų Europos demokratija, tačiau iki Baltijos kelio Vakaruose dominavo nuomonė, kad M.Gorbačiovas valstybėje tvarkosi gerai.
„Aišku, Europos Parlamente vyko diskusijos, egzistavo tam tikras požiūris į tai, kas vyksta Rytų Europoje. Be abejo, tikriausiai buvo suprantama, kad situacija ten kažkada atvės ir bendrijose bus pereita prie klausimo, kaip padėti toms šalims, tačiau tai jau vyks vėliau“, – sakė M.Ėmužis.
Vakarų Europa buvo suinteresuota Rytų Europos demokratija ir laisvėmis, tačiau iki Baltijos kelio Vakaruose dominavo nuomonė, kad Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas valstybėje tvarkosi gerai – imasi reikalingų reformų, situacija sparčiai gerėja, tad nėra poreikio destabilizuoti padėties ir kelti vėjų.
Sovietų Sąjunga iki Baltijos kelio
Tuo tarpu gyvenimas Sovietų Sąjungoje pradėjo laisvėti 1985 metais komunistų partijos generaliniu sekretoriumi tapus Michailui Gorbačiovui ir šiam pradėjus įgyvendinti pertvarkos politiką. Atėjęs į valdžią M.Gorbačiovas pakeitė didžiąją dalį politbiuro narių, padidino spaudos laisvę, ėmėsi ekonominių reformų ir pradėjo įgyvendinti viešumo politiką. Tokiu būdu Sovietų Sąjungos lyderis užsitraukė Vakarų valstybių vadovų malonę.
Kalbant apie 1989-uosius metus, Sovietų Sąjungoje galima išskirti du itin svarbius politinio gyvenimo įvykius. Pirmasis – kovo mėnesį vykę pirmi pusiau laisvi rinkimai į Liaudies deputatų suvažiavimą. Žmonės galėjo rinktis iš kelių tūkstančių kandidatų, tiesa, prieš tai atrinktų. Į Liaudies deputatų suvažiavimą atrinkti buvo bei pirmojoje sesijoje dalyvavo ir Sąjūdžio, ir Latvijos bei Estijos nacionalinių frontų atstovai, taip pat – rusų liberalai ir disidentai, tokie žymūs, kaip Andrejus Sacharovas.
„Vienu momentu suvažiavimo metu Sąjūdžio aktyvistai protestuodami paliko salę. Tai, vėlgi, pritraukė daug dėmesio visoj šaly, nes tai buvo transliuojama per televiziją. Taip buvo iškeltas Baltijos šalių klausimas, bandyta perduoti tą žinią, ko mes čia norim, kas čia vyksta ir panašiai, nes centrinė spauda ir sovietinė žiniasklaida dažnai viską nušviesdavo vienpusiškai“, – pasakojo istorikas.
Antrasis reikšmingas įvykis Sovietų Sąjungoje 1989-aisiais metais buvo XXVIII komunistų partijos suvažiavimas. Tai buvo pirmasis iš tiesų reikšmingas suvažiavimas po XX-ojo, kuriame slaptame susirinkime pasakytoje legendinėje kalboje Nikita Chruščiovas sukritikavo Stalino kultą ir pripažino stalinizmo nusikaltimus.
Anot M.Ėmužio, 1989-aisiais vykęs suvažiavimas priminė tokį partijos suvažiavimą, kokie vyksta šiandien. Jo metu įsiplieskė karštos diskusijos, o Borisas Jelcinas net paliko komunistų partiją.
„Jis metė iššūkį Gorbačiovui ir pasakė, kad nesutinka su juo, ir išstojo iš partijos. Tai irgi buvo toks tarsi ateinančių pokyčių ženklas. O tie du svarbiausi politinio gyvenimo įvykiai Sovietų Sąjungos viduje lėmė ir tai, kas vyko Lietuvoje“, – pasakojo istorikas.
Jungtinės Valstijos nenorėjo gadinti santykių su Sovietų Sąjunga
Nuo 1987-ųjų santykiai tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ėmė ženkliai gerėti. Vienas iš svarbiausių pasiekimų šių valstybių santykiuose buvo prasidėjusios derybos dėl branduolinių ginklų – vidutinio ir trumpo nuotolio balistinių raketų. M.Gorbačiovas ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas dėl jų pradėjo tartis dar 1986-aisiais, tačiau sutartis buvo pasirašyta tik 1987-ųjų pabaigoje.
Tokią politiką apibūdina Reagano per vieną interviu pasakyta frazė „Doveriaj, no proveriaj“, pasitikėk, bet tikrink.
Tais pačiais metais M.Gorbačiovas lankėsi Jungtinėse Valstijose, o kitais metais atsakomojo vizito į Maskvą atvyko ir R.Reaganas. Nors Šaltojo karo priešininkių santykiai tuo metu buvo gana geri, tarpusavio politiką vis dėlto galima vadinti gana atsargia.
„Tokią politiką apibūdina Reagano per vieną interviu pasakyta frazė „Doveriaj, no proveriaj“, pasitikėk, bet tikrink. Bet šiaip santykiai tikrai buvo pakankamai geri“, – sakė istorikas.
1989-ųjų pabaigoje, gruodžio mėnesį, po Berlyno sienos griūties, Maltoje susitikę Michailas Gorbačiovas ir George'as H.W.Bushas paskelbė Šaltojo karo pabaigą. To meto apžvalgininkai Maltos susitikimą vadino vienu iš svarbiausių po 1945-aisiais vykusio Jaltos susitikimo.
„Bushas per abi Reagano kadencijas buvo viceprezidentu, tad puikiai žinojo visa tai, kas vyksta. Kalbant apie Baltijos valstybes, jo santykiai su Gorbačiovu iš karto buvo normalūs ir nebuvo paranku destabilizuoti Gorbačiovo padėtį ir tuo pačiu Sovietų Sąjungos padėtį. Geriau jam atrodė tęsti tas reformas ir ieškoti kažkokių išeičių“, – teigė M.Ėmužis.
Tuo metu keltas klausimas, kas nutiktų, jei staiga atsirastų 15 nepriklausomų naujų valstybių, kurių teritorijoje laikomas sovietų branduolinis ginklas: ar jis taps naujų valstybių ginkluotų pajėgų dalimi, ar sovietai jį išsigabens.
„Štai, pavyzdžiui, Ukrainoje liko branduolinis ginklas ir ten išbuvo iki 1996-ųjų susitarimo, kuomet Ukraina atsisakė branduolinio ginklo mainais į tai, kad Vakarai užtikrins jos saugumą. Taip pat buvo mąstoma apie tautinius konfliktus ir karus dėl sienų – jų klausimas buvo opus, nes tie konfliktai sukėlė ir Antrąjį pasaulinį karą. Manau, kad kalbant apie Baltijos kraštus, pas amerikiečius buvo pakankamai tokio realpolitik mąstymo“, – pasakojo istorikas.
Demonstracijos Rytų bloke: ne visos baigėsi taikiai
Baltijos keliui postūmį davė anksčiau organizuoti Sąjūdžio mitingai. Iki jų buvo neregėta, kad Sovietų Sąjungoje į panašias akcijas žmonės galėtų laisvai rinktis. Tiesa, gana laisvai vyko tik Sąjūdžio organizuojami mitingai – vadinamasis „Bananų balius“, kai 1988-aisiais Lietuvos laisvės lygos organizuotą mitingą išvaikė milicija, suveikė kaip šaltas dušas.
„Bananų balius įrodo, kad Vingio parko mitingai buvo kaip ir „perestroikos“ palaikymo renginiai, lyg ir Sąjūdžio pradinė idėja buvo, kad jis skirtas įkvėpti ir stumti „perestroiką“ Lietuvoje, dėl to viskas ir leidžiama“, – pasakojo M.Ėmužis.
Vis dėlto kitur demonstracijos nebuvo tokios taikios. 1989-ųjų balandžio 7 dieną prasidėjo daugiatūkstantinės demonstracijos Tbilisyje, kurios buvo sovietų armijos išvaikytos po dviejų dienų, balandžio 9 dieną. Balandžio 9-osios įvykiai šiandien vadinami Tbilisio žudynėmis – demonstracijos išvaikymo metu žuvo 21 žmogus, šimtai buvo sužeisti. Gruzijoje balandžio 9-ąją minima Tautinės vienybės diena.
„Nebuvo taip, kad sovietai į tai, kas vyksta, žiūrėtų visiškai ramiai. Kazachstane birželį buvo riaušės, nesutarimai – ilgokas susirėmimas tautiniu pagrindu. Buvo tokių dalykų, kurie galėjo parodyti, kad nebūtinai sovietų kariuomenė stovės ir žiūrės, kas vyksta“, – sakė istorikas.
Prieš pat Baltijos kelią Vengrijoje vyko Paneuropinis piknikas, kurio metu vengrai pradėjo demontuoti sieną tarp Vengrijos ir Austrijos, skyrusią Rytų bloką nuo Vakarų.
Būta ir taikių akcijų. 1989-ųjų pradžioje baltarusių opozicija išsireikalavo, kad netoli Minsko esančiuose Kuropatuose, kuriuose 1939 – 1941 metais NKVD nužudė ketvirtį milijono žmonių, būtų pastatytas monumentas stalinizmo aukoms.
Prieš pat Baltijos kelią Vengrijoje vyko Paneuropinis piknikas, kurio metu vengrai pradėjo demontuoti sieną tarp Vengrijos ir Austrijos, skyrusią Rytų bloką nuo Vakarų. Jau birželio pabaigoje Vengrijos ir Austrijos vadovai simboliškai perkirpo vieluotos sienos gabalą, tačiau būtent rugpjūčio 19 dieną siena buvo atidaryta trims valandoms.
„Leista toms trims valandoms susitikti žmonėms, pereiti per sieną. Po to ta kontrolė vėl buvo sugrąžinta, bet iš esmės po trijų savaičių sienos kontrolė buvo jau visiškai panaikinta. Tai irgi rodė pokyčius Geležinėje uždangoje, kad ji šiek tiek lūžinėja. Aš net neabejoju, kad buvo įkvėpimo iš Baltijos kelio pusės, nes tai buvo masinis sovietinėj spaudoj neigiamai nušviestas renginys, bet ta spauda nelabai kas pasitikėjo, demokratiškiau nusiteikę žmonės viską puikiai suprato, o opozicinės jėgos dar labiau“, – sakė istorikas.
Po Baltijos kelio svetur taip pat būta mitingų: rugpjūčio 27 dieną Moldovoje vyko daugiatūkstantinis mitingas, po kelių dienų – nesankcionuotas mitingas Baltarusijoje. Tiesa, jo metu reikalauta gerinti Černobylio avarijos padarinių likvidacijos vykdymą, mat nuo avarijos labiausiai nukentėjo būtent Baltarusijos gyventojai.
Molotovo-Ribbentropo pakto jubiliejus
Baltijos kelio akcija vyko rugpjūčio 23 dieną – per penkiasdešimtąsias Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo metines. Slaptųjų protokolų egzistavimą Sovietų Sąjungos vadovybė pripažino tik tais pačiais 1989-aisiais metais.
Pasak M.Ėmužio, anuomet šis faktas neatrodė toks reikšmingas, kaip šiandien, kuomet visa Europa rugpjūčio 23-ąją mini Juodojo kaspino dieną.
„Vėliau irgi buvo diskusijų, kurią dieną minėti – gal lapkričio 9-ąją, kai griuvo Berlyno siena – bet svarbesnė tapo slaptųjų protokolų, Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo diena“, – pasakojo istorikas.
Labiausiai slaptųjų protokolų paviešinimas rūpėjo Lenkijai, Baltijos valstybėms ir šiek tiek Moldovai, mat vadinamoji Besarabija irgi pateko tarp Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pasidalintų Europos teritorijų.
Lenkijos parlamentas, kurio nemažą dalį vis dar sudarė komunistai, palaikė pakto pasmerkimą ir denonsavimą. Paskelbta, kad paviešinti slaptieji protokolai pažeidė visus tarptautinius susitarimus ir tarptautinę teisę.
Lietuvoje metinių išvakarėse, rugpjūčio 22 dieną, vadinamoji Juro Požėlos komisija – jis buvo Aukščiausiosios Tarybos komisijos dėl 1939-ųjų Vokietijos-SSRS sutarčių ir jų pasekmių tyrimo pirmininkas – paskelbė tyrimo išvadas. Sovietinėje spaudoje ir Komunistų partijos centro komiteto pareiškime į jas buvo gana skeptiškai pasižiūrėta – nepaisant jų nuosaikumo, buvo pripažintas Lietuvos okupacijos faktas.
„Galima buvo gal elgtis radikaliau ir griežčiau. Vienintelis denonsuotas Liaudies seimo nutarimas buvo įstojimo kreipimasis, prašymas įstoti į Sovietų Sąjungą. Nebuvo pasakyta, pavyzdžiui, kad neteisėtas yra ne tik šis, bet ir visi kiti Liaudies seimo nutarimai, nes ir pats Liaudies seimas buvo neteisėtas. Nebuvo pasakyta, kad Liaudies seimo deklaracija dėl Lietuvos politinės sistemos pakeitimo į socialistinę yra neteisėta“, – sakė M.Ėmužis.
Tiesa – Lietuvoje vyko net keli Ribbentropo-Molotovo pakto minėjimai. Štai Sąjūdis nusprendė metines paminėti 22 dieną ir surengė mitingą tikrojo jubiliejaus išvakarėse, kad šis nesikirstų su jau seniau organizuoti pradėtu Baltijos keliu, o Lietuvos laisvės lyga metines minėjo 23 dieną, nepaisant Baltijos kelio.
„Išsiskyrė tos nuomonės dėl minėjimo Lietuvoje, buvo keli atskiri minėjimai, pavadinkime, oficialieji“, – pasakojo istorikas.
Baltijos šalys galėjo būti ir vieningesnės
Ryšiai tarp Sąjūdžio bei Latvijos ir Estijos liaudies frontų užsimezgė nuo pat jų įsikūrimo, tačiau tarpusavio bendradarbiavimo kulminacija buvo pasiekta 1989-ųjų vasarą, organizuojant Baltijos kelią. Anot M.Ėmužio, nors manyta, kad idėja rengti Baltijos kelią kilo Estijoje, iš tikrųjų tai nėra žinoma.
„Tą vasarą bendradarbiavimas buvo ryškiausias, nors po Baltijos kelio irgi buvo bendrų kreipimųsi, dar kiek anksčiau buvo įsteigta Baltijos taryba, bendri kreipimaisi į Jungtines Tautas, kartu buvo rašomi atviri laiškai sovietų visuomenei, kuriuose, sakykime, buvo atsakoma į sovietinius šmeižtus, kad ir tą patį komunistų partijos centrinio komiteto rugpjūčio 26 dienos pareiškimą dėl Baltijos kelio“, – teigė M.Ėmužis.
Tikėtina, kad Baltijos šalių tarpusavio santykiams šiek tiek pakenkė tai, jog Estija labai anksti paskelbė suverenitetą.
Nors bendradarbiavimo būta ir suvokta, kad dėl bendro reikalo reikia ir bendros stovėsenos, jis galėjo būti žymiai aktyvesnis. Iki pat visų Baltijos šalių išstojimo iš Sovietų Sąjungos taip ir nebuvo sukurta jokia bendra trišalė organizacija.
Tikėtina, kad Baltijos šalių tarpusavio santykiams šiek tiek pakenkė tai, jog Estija labai anksti paskelbė suverenitetą. Tai įvyko 1988-ųjų lapkričio viduryje. Lietuvoje tuo metu posėdžiavo Sąjūdžio seimas ir nors taip pat norėta suvereniteto, tačiau to pasiekti neišėjo. Latvija suverenitetą gavo taip pat vėliau.
„Gal tai net šiek tiek atšaldė santykius. Aišku, lyg ir netyčia taip atsitiko, bet, manau, kad visiems būtų buvę parankiau, jei būtų buvęs bendras visų trijų Baltijos respublikų pareiškimas dėl suvereniteto Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tačiau taip neįvyko. Dėl to galėjo būti šioks toks nusivylimas ir gal šiek tiek mažesnis bendradarbiavimas – tokia mano prielaida“, – įžvalgomis dalinosi M.Ėmužis.
Sovietų Sąjunga apie Baltijos kelią
Baltijos kelio organizavimas vyko viešai. Slaptumo nesiekta, nes norėta Maskvai ir pasauliui parodyti Baltijos šalių pasiryžimą siekti laisvės. Pasak istoriko, Baltijos kelias suveikė kaip savotiškas referendumas, kurio metu atėję žmonės parodė savo pasiryžimą siekti Nepriklausomybės. „Žmonės parodė, kad mes nebijom, mes esam vieningi ir panašiai, o šalia to buvo ir oficialieji mitingai su visokiom kalbom ir panašiais dalykais“, – sakė jis.
Vis dėlto prieš Baltijos kelią perspėjimų buvo. Rugpjūčio 15 d. „Pravdoje“ pasirodė straipsnis, kuriame įspėta, kad Baltijos šalys eina per toli. Po Baltijos kelio centrinėje spaudoje įvykis taip pat buvo neigiamai aprašytas, o rugpjūčio 26 dieną komunistų partijos centrinis komitetas išplatino pareiškimą apie Baltijos kelią.
Anot M.Ėmužio, rugpjūčio 26 dieną pasirodęs Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto pareiškimas dėl Baltijos kelio atskleidė tikrąjį Maskvos veidą. Jame buvo užsipulta Lietuva, o pats pranešimas, anot M.Ėmužio, dvelkė „senais laikais“ ir bolševikine retorika.
„Maskvoje nieko nesiėmė, bet į Baltijos kelią žiūrėjo labai neigiamai. Buvo puolama į kraštutinumus, reakcija buvo tiek aštri, kiek įmanoma be jokių ekscesų. Tokia reakcija Gorbačiovui nepadėjo, nes Vakaruose pamatytas kitoks jo veidas“, – pasakojo istorikas.
Vakaruose viltasi, kad sovietai su Sąjungos sudėtyje esančiomis Baltijos šalimis elgsis panašiai, kaip su atskiromis Rytų bloko valstybėmis, tačiau taip nebuvo.
„Eduardas Ševardnadzė, sovietų užsienio reikalų ministras, buvo nuvykęs į JAV ir kalbėdamas su valstybės sekretoriumi Jamesu Bakeriu, pasakė, kad jei paleisim Baltijos šalis, tada ir Kaukazas užsinorės, ir Ukraina, ir visi kiti, ir prasidės toks, sakykime, uraganas, ar domino kaladėlių griuvimas, panašiai, kaip buvo Rytų Europoje. Tai to nenorėta.
Vakarai, galbūt, Baltijos šalių klausimą matė kaip Molotovo-Ribbentropo akto pasekmę, lyg ir atskirai nuo visų kitų, bet pasirodė, kad sovietai mąstė visai kitaip ir į visas šalis žiūrėjo integraliai – jeigu mes šitas tris paleisim, tai tada ir kitos užsinorės“, – teigė M.Ėmužis.
Požiūrio į Baltijos šalis pokytis Vakaruose – po Baltijos kelio
Žinios apie Baltijos kelią pasiekė ir kitą Atlanto pusę. Į tokią masyvią žmonių grandinę buvo žvelgiama su nuostaba.
Jungtinių Valstijų valdžia ieškojo konsensuso, tuo tarpu palankesnis Baltijos šalims požiūris kelią skynėsi iš visuomenės.
„Tai rodo kažkiek „The Washington Post“ vasarą pasirodęs straipsnis. Jame Lietuva palyginta su muse, kuri bando paveikti dramblį. Galima pamanyti, kad čia pajuoka, bet tame straipsnyje daug rodoma simpatijų Lietuvai, Sąjūdžiui ir panašiai. Prieš pat Baltijos kelią, rugpjūčio 20 dieną tame pačiame „The Washington Post“ pasirodė interviu su Landsbergiu. Na, tai vis tiek svarbiausias Vašingtono laikraštis ir vienas svarbesnių šalyje, ignoruoti valdžia negalėjo“, – teigė istorikas.
Vis dėlto viešąją nuomonę apie Baltijos šalių klausimą itin paveikė rugpjūčio 26-ąją pasirodęs pareiškimas. „Ten ir separatizmas minimas, radikalizavimas, nuotaikos ir taip toliau. Tai po kelių dienų Bushas interviu jau sakė, kad Gorbačiovui reikėtų atlaidžiau žiūrėti į Baltijos šalis – bent jau panašiai, kaip žiūrėjo į Lenkiją“, – sakė jis.
Po kiek mažiau nei mėnesio, rugsėjo 20 dieną, JAV Senatas beveik vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kurioje buvo rašoma, kad reikėtų siekti kelti Baltijos šalių nepriklausomybės klausimą visais įmanomais diplomatiniais kanalais. Taip pat buvo šiek tiek priekaištaujama Jungtinių Valstijų administracijai, kad gal nereikia remti jėgų, kurios taip kėsinasi į Baltijos šalių apsisprendimo teisę.
„JAV Senate dominavo demokratai, bet nedidelė dauguma, 55 prie 45 procentų ir, jei neklystu, 98 iš 100 senatorių balsavo už šitą rezoliuciją, tai net ir respublikonai. Bushas irgi buvo respublikonas. Parama iš politinių sluoksnių buvo, bet ne iš aukščiausios valdžios. Ji atsirado jau po Baltijos kelio, o lūžiniais tapo 1990-1991 metai“, – pasakojo istorikas.
