Dar 1800 metais ovacijų audrą ir susidomėjimą iliuzijos menu Vilniuje iššaukė garsiausiojo 18 amžiaus iliuzionisto, italų mago, įvairių automatų bei triukų išradėjo Džiuzepės Pinečio (Joseph Pinetti) gastrolės. Prieš tapdamas iliuzionistu, jis profesoriavo Romoje ir netgi per paskaitas studentams demonstruodavo įvairius triukus. Pinetis buvo savotiškas šio žanro revoliucionierius, pirmasis pradėjęs dirbti teatrų scenose, pasirodydavo Žano Žozefo de Vildal, kavalieriaus Pinečio, markizo de Mersi pseudonimais.
Pinetis savo reklamoje skelbė: „Profesorius ir fizikos demonstruotojas, daugelio akademijų narys, Prūsijos karaliaus rūmų artistas, rekomenduotas daugelio Europos karalių ir suverenių kunigaikščių, Švento Pilypo ordino kavalierius, inžinierius, geografas ir jo šviesybės kunigaikščio Limburg-Golšteinskio finansinis patarėjas ir t. t. ir t. t.“
Puikūs artistiniai duomenys ir išradingumas leido jam su didžiuliu pasisekimu atlikti aristokrato vaidmenį. Tai padėjo Pinečiui ir lengvai patekti į Europos monarchų rūmus.
Prūsijos karalius Fridrichas II suteikė jam dvaro fiziko titulą ir padovanojo prabangų Berlyno teatro pastatą. Tai pirmasis istorijoje atvejis, kai iliuzija įgijo pilnateisio meno statusą greta operos, baleto ir dramos. Žinoma, Berlyno teatre nebuvo rodomi tradiciniai balaganų triukai. Aristokratija norėjo matyti kitokius, saloninius numerius.
Pinetis atsirasdavo scenoje skambant klavesino, fleitos ir mandolinos muzikai. Apsirengęs būdavo kaip tikras kavalierius – aksomine liemene su žabo, ant galvos perukas. Jis manipuliavo gerai pažįstamais tituluotai publikai daiktais – žiedais, dėžutėmis. Iš po batistinės ir šilkinės skarelių atsirasdavo balandžiai ir kanarėlės. Scenoje rodyta nemažai unikalių automatų, tarp kurių buvo mechaninis fazanas, švilpavęs įvairias melodijas. Pasirodydavo mechaninis “turkas”, vykdęs įvairius artisto nurodymus. Taip pat Pinetis pistoleto šūviu “prikaldavo” prie sienos žiūrovo išrinktą kortą.
Įdomus buvo jo triukas su kregždute. Artistas išimdavo iš narvelio paukštį ir duodavo jį palaikyti žiūrovui. Kregždutė čia pat nugaišdavo. Pinetis paprašydavo kitos žiūrovės papūsti į paukštelį. Kregždutė atsigaudavo ir nuskrisdavo... Šio triuko paslaptis neįtikėtinai paprasta. Prieš atiduodamas paukštelį žiūrovui, Pinetis nepastebimai užspausdavo miego arteriją. Kregždutė trumpam prarasdavo sąmonę ir atrodydavo kaip negyva. Po kelių akimirkų ji vėl atsigaudavo.
Pinečio meną savo poemos „Ponas Tadas“ dvyliktojoje knygoje aprašė Adomas Mickevičius. Artistas didžiai sujudino Vilniaus publiką ir vėliau kitiems iliuzionistams buvo labai sunku su juo konkuruoti. Netgi šio legendinio artisto mirtis tapo savotiška mistika. Antrąjį kartą atvykęs į Rusiją, jis nesulaukė to buvusio triumfo ir buvo priverstas išvykti anksčiau laiko. Ir mirė vos penkiasdešimties sulaukęs kažkur pakeliui – nuo ko ir kur, tenka tik spėlioti. Labiausiai tikėtina versija, jog tai buvo Vasiukovo kaimas Volynėje, dabartinės Ukrainos šiaurės vakaruose.
Tik po ketverių metų vilniečiai išvydo artistą, savo lygiu galėjusį nors kiek priartėti prie Pinečio – „mistikos, fantasmagorijos specialistą belgą Etjeną-Gasparą Robertsoną (Etienne Gaspard Robertson) su jo „Nematomąja mergina“, stebuklingu žibintu „fantaskopu“, su mirusiųjų šešėliais, dūmų ir garsiniais efektais. Galima drąsiai pasakyti, kad Robertsonas – pirmasis profesionalus iliuzionistas, būtent iliuzionistas o ne fokusininkas ar, juo labiau, magas. Gyvenime jis pakeitė daug profesijų – šventiko, dailininko, universiteto fizikos dėstytojo ir, pagaliau, iliuzionisto.
O dar po keleto metų dvidešimt keturis savo bandymus Vilniaus publikai demonstravo legendinis italas Bartolomeo Bosco. Būdamas Napoleono armijos karininkas, mūšiuose ties Vilniumi jis buvo sunkiai sužeistas, pateko nelaisvėn ir kraustydavo plėšikaujančių kareivių kišenes. Baigėsi viskas tuo, kad Bosko atsidūrė tremtyje Sibire, kur toliau tobulino savo unikalius sugebėjimus, vėliau tapo puikiu artistu, gastroliavo daugelyje šalių. Ir keisčiausia, jog ypatingo pasisekimo jis susilaukė, vėlgi, toje pačioje Rusijoje. Netgi žurnalas „Moskvitianin“ (Maskvietis), praktiškai niekada nerašęs apie cirką, susižavėjęs aptarinėjo Bosko gastroles: „Visuose mūsų salonuose dabar tik ir tekalbama apie žymųjį burtininką Bosko ir tris kartus per savaitę gausybė turtingos publikos suvažiuoja į jo Egipto magijos pasirodymus. Užimtos būna visos vietos“.
Artistas savo repertuare turėjo per aštuoniasdešimt iliuzijos pokštų, vienoje programoje rodydavo apie dvidešimt triukų. Populiariausiu triuku laikytas „Bokalų skambesys“. Kitame triuke į Bosko šaudavo dvylika kareivių, kurių šautuvus užtaisydavo patys žiūrovai.. Žinoma, kulkas artistas sugebėdavo laiku išimti. Jis taip pat nutraukdavo balandžiams galvas, jas sukeisdavo vietomis, ir balandžiai atgydavo... O geriausiojo Bosko triuko ir šiandien niekas negali pakartoti. Artistas išmesdavo į viršų vištą ir šaudavo į ją. Negyva višta krito ant žemės. Bosko ją nupešdavo, įdėdavo į verdantį vandenį, o po minutės išimdavo iš puodo sveiką ir gyvą... Tačiau kartu Bosko vengė daugelio iliuzionistų pamėgtos rytietiškos mistikos. Kaip rašė vienas recenzentas: „Jis ne šarlatanas ir nevaizduoja jokio antgamtiškumo“.
Beje, dar prieš metus iki tikrojo B.Bosko atsiradimo Rusijoje čia klajojo kitas artistas iš Vokietijos ta pačia pavarde. Devynerius metus jis rodė savo vidutinybės talentą publikai o atsisveikindamas išleido knygą su triukų aprašymais.
Dvidešimtojo amžiaus pradžios okultizmo rinkos suklestėjimas neretai lyginamas su šiandienos narkotikų srauto išplitimu. Po 1850 metų Europą apėmė spiritizmo epidemija, ir dauguma to laiko iliuzionistų užčiuopė čia sau aukso gyslą. Visuotinio susidomėjimo anapasauliniais reiškiniais įtakoje eiliniai triukų atlikėjai neretai prisistatydavo vos ne antžmogiais, mediumais. Vilnius šia prasme irgi nebuvo išimtis.
1871 metų balandžio dvidešimt trečiąją, penktadienį, Miesto teatre (dab. Vilniaus rotušėje) didelį fantastinį vaidinimą rengėsi parodyti žinomas magijos profesorius, spiritistas ir pilvakalbys Germanas Kaliostro. Šis vardas žinomas kiekvienam, nors kiek prisilietusiam prie magijos istorijos. Kaip tik jo nevadino – ispanų armijos pulkininku, gydytoju, magu ir Didžiuoju Magistru grafu Aleksandre Kaliostro. Nors tikroji jo pavardė buvo Džiuzepė Balzamo, ir nebuvo jis joks grafas. Bet tai, kaip žinia, nesutrukdė vedžioti už nosies apsišvietusią Europos publiką.
Dvidešimtojo amžiaus pradžios okultizmo rinkos suklestėjimas neretai lyginamas su šiandienos narkotikų srauto išplitimu.
Deja, Vilniuje gastroliavo ne tas, tikrasis, Kaliostro, bet apsišaukėlio apsišaukėlis, atsiradęs Rusijoje 1779 metų pradžioje. Nors ir tikrasis Aleksandras Kaliostro taip pat yra susijęs su Lietuva – 18 amžiaus pabaigoje jo mistikos pilnus pasirodymus matė Šiaulių bei Kauno gyventojai. Tiesa, žinomas vien pats faktas. Daugiau detalių apie tai surasti kol kas nepavyko. Tuo metu Kaliostro vyko iš Kenigsbergo (Karaliaučiaus) į Peterburgą ir pirmasis miestas, kuriame, įtakingos ponios Elizos fon der Reke pagalba, rengė savo „magijos seansus“, buvo Mintauja (Jelgava, Latvija).
Po Kaliostro į to meto Rusiją pradėjo veržtis ir kiti garsūs iliuzionistai, rengę pasirodymus ne tik caro rūmuose, bet ir platesnėms masėms. Tarp jų pasitaikydavo nemažai mistifikatorių, kaip dabar sakytume, ekstrasensų, telepatų – vienu žodžiu, kvailinusių publiką primityviausiu repertuaru.
1876 metų spalio aštuonioliktą dieną Vilniaus miesto teatre savo pirmąjį „nepaprastai stebuklingą“ pasirodymą surengė garsus fizikas ir spiritistas, Vienos menų akademijos narys Leonas Pevzneris. Artistas Vilniuje paliko ryškų pėdsaką, lankėsi čia daug kartų, stebindamas publiką savo nepaprastais triukais.
Po šešerių metų L.Pevzneris gastroliavo Botanikos sodo salėje bei Karininkų ramovėje (dab. Švento Ignoto gatvėje), kur apskritai nebuvo kulisų, o aplink ratu stovėjo žiūrovai.
1890 metų kovo aštuonioliktą dieną „Vilenskij vestnik“ laikraštyje pasirodė skelbimas: „Šiandien miesto teatre pasaulinė garsenybė magikas ir spiritistas profesorius Leonas Pevzneris surengs vienintelį didelį magijos – spiritizmo pasirodymą „Gyvenimas stebuklų pasaulyje arba finansų pasaulio dvasių šokis“.
Nežinia, kiek kartų Vilniuje pasirodė artistas per šias gastroles, bet tikrai aišku, kad ne vieną. Po dviejų savaičių pranešimas kvietė į balandžio aštuntąją Miesto teatre (dab. Vilniaus Rotušėje) rusų dramos artistų draugijos organizuojamą spektaklį dalyvaujant garsiam Europos magui bei spiritistui profesoriui Leonui Pevzneriui, pakeliui iš Varšuvos į Peterburgą surengsiančiam vienintelį didelį dviejų dalių iliuzijos – spiritizmo vaidinimą. Laikraščio teigimu, „apie šiuos pasirodymus reikia pasakyti tik tiek, kad iš jų daug ko tikėtis neverta, bet pasijuokti ir „užmušti laiką“ galima su malonumu.“
Per vieną pasirodymą įvyko nedidelis „incidentas“. Programos pabaigoje buvo numatyti „rūko paveikslai su kinietiškais šešėliais“, pasivertimais ir t. t. Kantri publika, tikėdamasi išgerti malonumų taurę iki dugno, ištvermingai laukė paskutiniosios pertraukos pabaigos. Pagaliau, nuskambėjo skambutis ir pakilo uždanga, atverdama ... baltą ekraną. Visi laukia, nes „tuoj užsidegs, tuojau užvirs“. Bet laikas bėga, o ekrane – nė mažiausio šešėlio. Tik girdėti užkulisiuose lakstymai, šlamesiai, negarsūs pokalbiai, o šešėlių jokių. Salės gale pasigirsta plojimai, solidus parteris kenčia ir tylomis piktinasi. Bet nuo to ekrane neatsiranda nei debesų, nei šešėlių. Uždanga nusileidžia ir nieko nesuprantanti publika skirstosi keikdama nevykėlius organizatorius.
L.Pevzneris su savo spiritizmo programa „Egipto stebuklai arba gyvenimas stebuklų pasaulyje“ miesto teatre pasirodė 1891 metų kovo dešimtąją, 1894 metų sausio pirmąją, Botanikos sodo vasaros teatre – tų pat metų rugpjūčio dvidešimt septintąją. 1896 metų rugpjūčio penktąją, pakeliui į Varšuvą, „garsusis rūmų iliuzionistas ir spiritistas“ tame pačiame Vasaros teatre surengė didelį pasirodymą ir „pasaulio pabaigos“ seansą. Kaip vėliau paaiškėjo, tai tikrai buvo paskutinysis L. Pevznerio apsilankymas Vilniuje. O laikraštis, be kita ko, reklamos skirsnyje informavo, jog Varšuvoje artistas privertęs gerokai pasijaudinti drabužių parduotuvės savininkus, nes, besimatuojant fraką, esą, netikėtai ant žemės nukritusi L. Pevznerio ranka...
1871 metų spalio mėnesį Vilniaus Bajorų gūžtos salėje Indijos ir Egipto abrakadabros ir komiškos magijos be aparatūros programą rodė Caro rūmų artistas p. Belle, prieš tai dirbęs Peterburgo Žiemos rūmuose ir Imperatoriškajame Marijos teatre. Pirmojoje dalyje pristatyta komiška magija, antrojoje – „amerikietiškasis magnetizmas“, trečiojoje – arabiškosios paslaptys. Ponas Belle žadėjo iššauti iš patrankos savo žmoną, o atsisveikinimui – „iš oro pagaminti“ 400 porcijų įvairių rūšių ledų.
1872 metų vasarį, pakeliui į Varšuvą, magas, spiritas ir manipuliatorius A.Vangopolo siūlė Vilniaus publikai magišką naujausių pramoginės magijos triukų pasirodymą... O 1882 metų balandį Karininkų ramovės salėje savo magnetizmo bandymus demonstravo ponas Robertas. Po paskaitos apie hipnotizmo istoriją, jis perdūrė adata asistentės p-lės Elenos ranką. 1894 metų sausio aštuntąją miesto teatre grandiozinį spektaklį surengė prestidižitatorius (manipuliatorius) Pikolominis.
1892 metų liepos penkioliktąją „Vilenskij vestnik“ laikraštis rašė: „Garsusis, magijos srityje pasiekęs tobulumo, prestidižitatorius ir pilvakalbys S.Epšteinas – vyresnysis atvyko į Vilnių ir Botanikos sodo vasaros teatre surengs keletą pasirodymų.“ Ir nors tai buvo iš tiesų gerai Europoje žinomas artistas, po jo gastrolių tas pats laikraštis priekaištavo: „Teatrinių pramogų stoka kiša Vilniaus publikai jų surogatus, kurie vargiai gali sudominti publiką, ieškančią kitų, estetiškesnių, pramogų.“
Po penkerių metų, 1897 metų lapkričio mėnesį, Epšteino pavardė vėl nuskambėjo Vilniuje – su „Spiritizmo prieš magiją“ seansu Karininkų ramovės salėje pasirodė S.Epšteino sūnus Adamas, demonstravęs dvasių atsiradimus, minčių skaitymą, fakyrų stebuklus, per atstumą judančius stalus ir t. t. Reklamoje artistas žadėjo iššaukti mirusių asmenybių sielas, kurios vaikščiosiančios po sceną ir tarp publikos.
1897 metų rugsėjo keturioliktąją Vilniaus karininkų ramovėje „mokslo – chirurgijos –anatomijos, minčių ir norų skaitymo“ seansą surengė Kalkutos universiteto auklėtinis Albertas Loricas. Kaip skelbė reklama, bet kuris žiūrovas galės pjaustyti ir badyti jo kūną, prikalinėti vinimis rankas, kojas ir kitas kūno vietas „be žalos, skausmo ir kraujo“. Artistas taip pat rengėsi basas vaikščioti aštriomis vinimis ir adatomis. Po koncerto recenzentas atkreipė dėmesį, kad susirinko daug inteligentiškos publikos, gydytojų ir kad A. Loricas iš tiesų atlikinėjo įtaigos bandymus, perdūrė ranką žiūrovui, atspėjinėjo žiūrovų mintis.
1900 metų sausio dvidešimt pirmą dieną Botanikos sodo koncertų salėje pirmąjį kartą Vilniuje pasirodė žinomas iliuzionistas – mnemotechnikas (minčių skaitytojas) Delaunay su m-le Benita. Tų pačių metų balandžio dvyliktą dieną Karininkų ramovės salėje įvyko vienintelis Vilniuje garsaus minčių spėjiko Naimano seansas.
Geležinkelininkų ratelio salėje 1901 metų gruodžio aštuntą dieną surengtas Aleksandro Zemgano-Jasinskio „Magnetizmo ir spiritizmo“ seansas, dalyvaujant mediumams mis Kvicianai ir madmuazelei Lidijai. Po keleto mėnesių Zemgano – Jasinskis su savo teatru Šventosios Dvasios vienuolyne (dab. Aušros vartų gatvėje) rodė spektaklį „Stebuklų ir iliuzijos pasaulis“.
1912 metų balandį Botanikos sode pasirodė baltosios magijos profesorius H.G.Alfonsas, „Bronislavos“ kino teatre (dabartinėje Nacionalinio dramos teatro vietoje) 1913 metų sausį – minėtasis Nelsonas Karteris iš JAV, o kovą su Rytų šalių triukais, originalia scena iš operos „Pajacai“, profesoriaus Germano spiritizmo seansais, Gario Gudinio bandymais – italas (austras) transformatorius, parodistas Otonas Frankardis. Jis rodė triukus „Galvos nupjovimas gyvam žmogui“, „Vyro pavertimas moterimi ir atvirkščiai“, „Mirties lova“. 1914 metais kino teatre „Miražas“ (dab. Gedimino prospekte) gastroliavo „telepatijos genijus“ Ševalje Andreže, kuris gydytojo Krainskio namuose surengė ir uždarą seansą gydytojams bei spaudos atstovams.
1921 metais Bernardinų sodo Vasaros teatre pirmąjį kartą kaip iliuzionistas pasirodė vėliau tvirtai į pasaulio magijos istoriją įžengęs Emilis Renardas (Kio). Jo knygoje „Fokusai ir fokusininkai“, aprašomas su tų pačių metų Aleksandro Činizelio gastrolėmis Vilniuje susijęs epizodas ir kokie kartais „artistai“ linksmindavo publiką.
„Įdomi figūra buvo tas Ben-Ali. Atsirado jis pas mus cirke tuo metu, kai aš dirbau Stanevskio padėjėju administracijos reikalams. Mano pareigos apėmė naujų numerių paiešką. Aš susitikinėjau su artistais, tariausi su jais dėl darbo. Apie Ben-Ali (suprantama, kad tai buvo pseudonimas) man papasakojo Varšuvoje. Man taip įnirtingai jį rekomendavo, kad nutariau bet kokiu būdu šią paslaptingą asmenybę prisivilioti, nors, kaip man paaiškino, jis ką tik baigė ilgadienes išgertuves.
Suradau fakyrą kažkokiame pusrūsyje, kur jis gulėjo lovoje ir abejingai žvelgė į lubas. Paaiškėjo, jog jau antrą parą jis nieko nevalgęs.
– Norite dirbti? – pasiūliau.
– Kur?
– Pas Činizelį.
– Dvidešimt procentų nuo pajamų, – kategorišku tonu ištarė fakyras, sėsdamasis.
– Gerai, – atsakiau, kiek suabejojęs ir pridūriau:
– Ko jums dar reikia?
– Chalato, turbano ir adatos.
Pasirodė, jog fakyras neturi nei kostiumo, nei rekvizito. Aš suradau jam viską, ko reikėjo, užsakiau afišas ir atsivežiau fakyrą į Vilnių, kur tada gastroliavo mūsų cirkas.
Činizelis, pamatęs Ben-Ali, abejodamas palingavo galvą:
– Kaip jūs susitarėt?
Aš pasakiau, kad Ben-Ali prašo dvidešimt procentų nuo surinktos sumos ir tokia sąlyga aš pasirašiau kontraktą.
– Jūs išprotėjot! – užriko Činizelis. – Dvidešimt procentų! Už ką? Jūs nieko nesuprantate cirko versle! Jūsų vieta, jaunuoli, arklidėje.
Įsižeidęs aš kažką aštriai atšoviau. Įsižeidė ir Činizelis. Visą savaitę jis su manimi nesikalbėjo.
Pirmasis Ben-Ali pasirodymas turėjo įvykti šeštadienį. Dienai baigiantis, aš užėjau į kasą pasidomėti kaip reikalai. Prisipažinsiu, atsakymas privertė mane suglumti. Nejaugi Činizelis buvo teisus, o aš per savo jaunumą prašoviau? Bet antrąją dieną reikalai kiek pasitaisė, o trečiąją kasos langelyje atsirado užrašas: „Visi bilietai parduoti“.
Ben-Ali labai pakėlė cirko pajamas. Aš triumfavau.
Kartą prie įėjimo į cirką susidūriau su Činizeliu.
– Klausykite, jaunuoli, – tarė šypsodamasis ir trindamas rankas Činizelis. – Užteks pūstis. Mes nusprendėme Ben-Ali mokėti ne dvidešimt, net trisdešimt procentų!
Ben-Ali prisistatinėjo hipnotizuotoju, nors nieko bendra su hipnoze neturėjo. Jis paprasčiausiai kvailino publiką, bet kvailino taip gyvai, taip linksmai, kad niekas dėl to nesiskundė. Pavyzdžiui, jis perdurdavo adatomis ne tik savo, bet ir publikos atstovų liežuvį ir rankas. Iškviesdavo į maniežą du padėjėjus ir, perdūręs liežuvius, surišdavo. Visas cirkas alpo nuo juoko, kai, paėmęs virvutės galą, Ben-Ali vedžiodavo „perdurtuosius“ po maniežą, o šie paklusniai ėjo paskui jį iškištais liežuviais.
Tarp „fakyro“ rodytų triukų buvo ir „Nukryžiavimas“. Į maniežą atnešdavo didelį medinį kryžių ir prie jo „prikaldavo“ Ben-Ali. Žiūrovai užsimerkdavo, girdėdami plaktukų garsus. Bet nukryžiuotasis jautėsi visai neblogai: jis kabojo tarsi kumpis ar dešra rūkykloje, ant kryžiaus jį laikė gudriai užmaskuotas kablys, prie kurio prisikabindavo apykakle. O vinis buvo galima kalti bet kaip, tai neturėjo jokios reikšmės.
Turėjo savo repertuare jis ir ypatingą visų „hipnotizuotojų“ triuką – katalepsija. Jis įvesdavo į „kataleptinę“ būseną žmogų, paguldydavo jį ant dviejų kėdžių atlošų. Žmogus tapdavo tarsi medinis, ant jo buvo galima atsisėsti ir netgi atsistoti. Tačiau po to asistento drabužiais buvo paslėpta žiūrovams nematoma lenta.
Žinoma, šiems triukams Ben-Ali iš anksto tarp bedarbių susirasdavo asistentų, sutikdavusių už nedidelį atlygį jam padėti. Šie žmonės per vaidinimą sėdėjo salėje ir, „fakyro“ pakviesti, ateidavo kaip publikos atstovai. Mokėjo jiems Ben-Ali, priklausomai nuo triuko atitinkamai nuo vieno iki penkių rublių. „Katalepsiją“ rodydavo su nuolatiniu partneriu.
Jeigu atvirai, Ben-Ali užsiiminėjo apgaule. Ir ne vienas jis toks buvo. Taip pat liaudį kvailindavo visi kiti „Indijos fakyrai“, pasirodydavę ne vien provincijoje, bet didžiuosiuose cirkuose. Vadovybės sutikimu jie rodydavo „hipnozę“, rydavo varles, vinis ir akmenis. Visa tai neturėjo nieko bendra su tikruoju menu. Fakyrai, populiarindami neskonybę, diskredituodami tikruosius iliuzionistus bei manipuliatorius, darė didžiulę žalą.“
Be kita ko, Vilniaus gyventojai turėjo galimybę susipažinti ir su tikrai unikaliomis asmenybėmis, vienas kurių buvo 20 amžiaus fenomenas Nikolajus Arago, pramintas žmogumi su aritmometru galvoje. Tikroji šio originalaus artisto pavardė buvo Romanas Levitinas. Unikalūs berniuko gebėjimai atsiskleidė jau ankstyvoje vaikystėje, bet įgyti kokį nors išsimokslinimą nebuvo jokios galimybės. Septyniolikos metų jis įsidarbino prekybos kontoroje kontrolieriumi. 1902 metais vis dėlto pavyko įstoti į Sorbonos universiteto matematikos fakultetą, bet dėl lėšų stygiaus jo nebaigė. Vienas dėstytojų patarė Levitinui pamėginti savo jėgas estradoje.
Arago su didžiuliu pasisekimu gastroliavo daugelyje pasaulio šalių. Per keletą sekundžių jis keldavo antruoju ir trečiuoju laipsniais devyniaženklius skaičius, traukė įvairiausių laipsnių šaknis, žiūrovų pageidavimu, vardijo garsiausiųjų pasaulio žmonių gimimo bei istorinių įvykių datas. Rodėsi, visa tai jis darė taip lengvai. Bet tas lengvumas buvo labai apgaulingas ir reikalavo įtempto smegenų darbo. Po vieno pasirodymo Arago nualpo. Gydytojai rekomendavo pailsėti, tačiau Arago, vos pakilęs, tęsė pasirodymus toliau. Mirė artistas 1949 metais būdamas šešiasdešimt šešerių metų. Vilniaus Botanikos sodo koncertų salėje jis koncertavo 1913 metų lapkričio mėnesį.
O 1914 metų sausį „Bronislavos“ kine vyko sensacingos aštuonmečio nepaaiškinamo fenomeno, matematiko Volodios Zubrickio gastrolės. Cirko artistų sūnus, jis nuo vaikystės su tėvu rodė akrobatikos numerį, o septynerių būdamas ėmė demonstruoti solinį numerį „Atminties stebuklai“. Berniuką reklamuodavo kaip vunderkindą, jis atlikinėdavo sudėtingiausius aritmetikos pratimus, atmintinai cituodavo publikos prašymu bet kurią Rusijos istorijos vadovėlio bet kurio puslapio pastraipą. Vėliau cirką metė ir tapo jūrininku. Vladimiras Zubrickis po daugelio metų prisiminė, kaip naktimis jį kamuodavo košmarai, blogai miegodavo. Jis nekentė cirko, keletą kartų su metais vyresniu broliu mėgino bėgti iš namų, tačiau juos vis pagaudavo ir grąžindavo tėvui.
Užsienio iliuzionistų pasirodymai ilgai buvo bene mėgstamiausia Rusijos visuomenės pramoga. Kai kurie gastrolieriai, įvertindami padidintą publikos dėmesį jiems, ruošdavo netgi specialų repertuarą ir būtent Rusijoje pirmąjį kartą rodydavo naujausius numerius. Į Vakarų iliuzionistus buvo žiūrima kaip į paprasčiausius linksmintojus, neskiriant tikrųjų meistrų nuo amatininkų. Tokį požiūrį diktavo ir politika – nemokėdami rusų kalbos, nežinodami tikrovės, artistai neliesdavo aktualių imperijai temų. 1857 metais vieno žurnalo korespondentas tiesiai klausė: „Kaip paaiškinti pastangas palaikyti tuos pulkus iš įvairių šalių atvykusių iliuzionistų? Peterburge šiuo metu gastroliuoja keturi magijos profesoriai – Debrenas iš Paryžiaus, Le Tornas iš Amerikos, Viljamba Frikelis ir seniai pažįstamas garsusis Germanas, kažkada buvęs irgi iš Paryžiaus, o dabar iš Maskvos... Čia gi visas magijos fakultetas!”
1827 metų spalio dvyliktąją Vilniaus Rotušės „Mažajame“ teatre baisų „Juodosios magijos seansą“ surengė Paryžiaus vakarų teatro artistas F.Saubert, pademonstravęs keliolika publikos nervus kutenančių bandymų.
1841 metų gegužės tryliktą – keturioliktą dienomis auksarankis mechanikas Jordaki Kuparenko pristatė vilniečiams savo „Optikos ir kinetozografikos teatrą“. Žadėta parodyti įspūdingų panoramų ir vaizdų iš įvairių pasaulio šalių.
Pasirodė net pirmieji triukų rinkiniai su paslapčių atskleidimu.
1863 metų spalio mėnesį Vilniaus A.Syrkino spaustuvė išleido septyniasdešimt šešių puslapių knygą „Bosko – odrodzony czyli Zbiór sztuk kartowych, magicznych, chemicznych i mechanicznych“ («chemijos, mechanikos, kortų magijos triukų rinkinys su paaiškinimais“), kainavusią trisdešimt kapeikų, kurią galima rasti Vilniaus universiteto bibliotekoje. 1875 metų gegužės mėnesį „Europos“ viešbutyje (dab. Dominikonų gatvėje) atidaryta stebuklingų aparatų parduotuvė (per pusantro šimto šaunių triukų). Įsigiję rekvizitą asmenys gaudavo praktines instrukcijas bei paaiškinimus.
1875 metų kovo septintąją miesto teatre originaliąją magiją, mimikos, fizionomijos bandymus ir grojimą eolo arfa rodė „profesorius“ (kaip dauguma to meto iliuzionistų), Austrijos, Danijos, Švedijos rūmų artistas St. Romanas (G. Romanas), kurio tikroji pavardė buvo Samuelis Tirsfeldas (1828 – 1918). Be kita ko, jis demonstravo du neįtikėtinus triukus – „Ranka, rašanti be liemens“ ir „Gyvas žmogus maiše“. 1883 metų gegužę Miesto teatre St. Romanas surengė didelį naujosios magijos, spiritizmo koncertą.
Ypatingą pėdsaką Vilniaus kultūriniame (ir ne vien cirko) gyvenime paliko keletas iliuzijos žanro artistų, kuriuos pasaulio cirko istorikai priskiria prie pačių įspūdingiausių asmenybių. Ir pirmasis jų – Rudolfas Bekeris, aukštąjį išsilavinimą įgijęs Vokietijoje ir ten pat žengęs pirmuosius profesionalaus artisto žingsnius. Po gastrolių Austro – Vengrijoje, Italijoje ir Prancūzijoje jis į Rusiją atvyko kaip aukščiausios klasės tarptautinis didmeistris. Peterburgo Marijos ir Michailovsko teatruose surengė savo pirmuosius pasirodymus, iš viso Rusijoje dirbo per trisdešimt metų, aplankė septynis šimtus dvidešimt miestų, kur parodė apie šešis tūkstančius vaidinimų.
Ir štai 1876 metų liepos ketvirtąją „Vilenskij vestnik“ laikraštyje pasirodė skelbimas: „Vilniaus miesto teatre garsus Rusijos ir Prūsijos dvarų magas profesorius Bekeris surengs didelį ir nepaprastai fantastišką trijų dalių pasirodymą su nemokamų dovanų (galanterijos daiktų) dalijimu. Ta proga teatre įrengtas ypatingas ventiliatorius orui valyti.“ Programa žadėjo daug įdomaus: „Bekerio sušaudymas arba nemirtingos kulkos“ (pistoletą užtaiso žiūrovai, šauna iš šešių žingsnių; iki šeštos valandos galima netgi siųsti savo pistoletus ir kulkas), „Aukščiausiojo magnetizmo veikimas arba dviejų publikos atstovų įmagnetinimas“, „Paryžiaus balandžių paštas“ (balandžiai su pririštomis dovanomis skraido po salę, o žiūrovai juos gaudo“...
Šis triukas sulaukė ypatingo Rusijos gyvūnų globos draugijos valdybos protesto. Mat balandžiai, kaip įprastai, skrisdavo į šviesą – link teatro sietyno, nudegdavo plunksnas ir krisdavo žemyn, taip „atnešdami“ publikai šokolado plyteles su artisto portretu.
Po ketverių metų, 1880 metų spalio tryliktąją, „Vilenskij vestnik“ išspausdino naują skelbimą: „Garsaus visoje Rusijoje rūmų mago profesoriaus Bekerio stebuklinga telegrama. Tik trys didžiuliai ypatingi fantastiniai spiritizmo vaidinimai Miesto teatre.“ Laikraštis taip pat pridūrė nuo savęs: „Šiomis dienomis atvykęs pas mus magijos profesorius p. Bekeris, tikriausiai, susilauks pakankamai gausių liaupsių. Vos tik gatvėse pasirodė pirmojo jo pasirodymo afišos, visos teatro ložės buvo išpirktos. Gaila, kad p. Bekeris surengs iš viso tik tris pasirodymus. Visi tik ir kalba apie Bekerį, kuris iš Vilniaus vyks į Rygą ir Peterburgą.“
R.Bekeris Peterburgo Marijos ir Michailovsko teatruose surengė savo pirmuosius pasirodymus, iš viso Rusijoje dirbo per trisdešimt metų, aplankė septynis šimtus dvidešimt miestų, kur parodė apie šešis tūkstančius vaidinimų.
Pirmojo vakaro programą sudarė keturios dalys. Artistas su publika bendravo rusų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Ypatingai visus nustebino Gudinio triukas su spinta („Stebuklinga spinta“ arba „Penkių asmenų atsiradimas visiškai tuščioje spintoje“). Netgi pakviestas ta proga stalius nerado jokių paslapčių. Stalių vaidinimo metu, beje, irgi uždarė spintoje. Žiūrovai taip pat išvydo panelės Ocianos „Miegą ir atsibudimą“ (somnambulizmo efektas) ir p. Bekerio transformaciją (šešių kostiumų pasikeitimą publikos akivaizdoje).
Po žadėtųjų trijų pasirodymų miesto teatre Bekeris su nauju repertuaru tęsė gastroles Botanikos sodo koncertų salėje. Antroji ir trečioji programos dalys buvo skirtos išimtinai spiritizmui bei magnetizmui. Žiūrovų išrinktas kortas Bekeris sumaudavo špaga. Demonstruota „Spiritistinė Bekerio fotografija, arba bet kurio žiūrovo vizitinės kortelės visu ūgiu atsiradimas scenoje (žiūrovų prašyta atsinešti nedidelę savo nuotrauką). O loterijoje buvo lošiama dvidešimt dovanų ir pagrindinė – auksinė moteriška apyrankė. Priešpaskutiniame pasirodyme žiūrovų, be kita ko, laukė kiti du pagrindiniai loterijos prizai – virdulys su arbatos servizu ir didelė stalinė lempa. O gastrolių pabaigoje pirmąjį kartą Bekerio asistentė pakilo į orą balionu.
Įdomu tai, kad bemaž kiekviename pasirodyme Bekeris iš esmės keisdavo savo programą. Taip, 1880 metų lapkričio ketvirtąją jis žadėjo vyrą paversti moterimi, dviejų damų iš publikos magnetizmą, Bekerio pririšimą prie suolo, dvasių šėlsmą tamsoje, triukus „Bekeris be liemenės ir su liemene“, „Bekerio išsivadavimas“, stebuklingas spiritistinis koncertas (pats savaime grojantis instrumentas). O pagrindinė publikos laukusi dovana – gyvas žirgas... Lapkričio aštuntąją artistas rengėsi iškvietinėti dvasias ir šešėlius (skeletai, pabaisos), sceną „Grafas Almaca arba bebaimis riteris, pasiklydęs Velnio kalno miške užburtoje Uaroastero oloje“ (Momentinis dvasių ir šešėlių išnykimas). Lapkričio dvyliktąją pirmąjį kartą parodytas „Gyvo žmogaus galvos nukirsdinimas“ Černigovo gyventojui Ivanui Kozlovui visiškai nauja sistema. Po demonstracijos R.Bekeris atskleidė publikai eksperimento paslaptį. Lapkričio tryliktąją pirmąjį kartą vilniečiai pamatė „Bekerio galva be liemens arba Bekeris be galvos“.
1888 metų liepos mėnesį profesoriaus Bekerio pasirodymai vyko „Arkadijos“ sode. Programą sudarė trys dalys: „Paslaptingasis lagaminas“, „Oro karalienė“ ir „XVII amžiaus Mahometo stebuklas“ (skeletų, pabaisų, gyvų silfidžių atsiradimas iš niekur). Liepos septynioliktą dieną žiūrovai pamatė „Paslaptingą vienos damos dingimą nuo scenos“, scenas „Publikos surištas Bekeris ir patys savaime skraidantys bei grojantys muzikos instrumentai“, „Kokonas“ – iš lėlytės išsiritantis šilkaverpio kirminas ir paverčiantis damą skraidančiu drugeliu, „Galatėja – marmurinė nuotaka, atgyjanti ir vėl pavirstanti akmeniu“. Taip pat artistas atskleidinėjo ir spiritistų paslaptis.
Laikraščiai pažymėjo, kad į pono Bekerio pasirodymus „Arkadijoje“ – nuošaliame kafešantaninio „meno“ mėgėjų kampelyje – susirenka daugybė žiūrovų, tame tarpe ir inteligentijos. „Ponas Bekeris iš tiesų puikus savo amato meistras. Daiktų ir gyvūnų dingimas ir atsiradimas ant mažyčių apvalių stalelių avanscenoje, keliolikos gyvų ančių atsiradimas vandens pripildytame puode, hipnozė ir t. t.“
Atsisveikindamas liepos dvidešimt antrąją R.Bekeris pademonstravo žiūrovams unikalų triuką „Bekerio užpuolimas Sibire 1879 metais tarp Omsko ir Tomsko“ (į Bekerį „tikromis“ kulkomis šaudė publikos atstovai).
Ypatingo populiarumo Vilniuje sulaukė taip pat legendinės Germanų dinastijos atstovas Karlas.
Dinastijos pradininkas Samuilas Germanas buvo turkų sultono rūmų Konstantinopolyje iliuzionistas. Šiuo amatu užsiiminėjo daugiau nei penkiolika šios šeimos atstovų, bet ypatingais talentais išsiskyrė Karlas, Aleksandras ir Adelaida. Karlas (tikroji pavardė Charles Mattmueller) buvo vyriausias iš šešiolikos sūnų. Jis palaipsniui atsisakė bet kokio sceninio rekvizito ir atsidavė manipuliacijai, triukus grįsdamas rankų miklumu. Pavyzdžiu gali būti jo garsusis triukas „Šilkinė gyvatė“, kuriame iš žiūrovų pasiskolintas šalikėlis pavirsdavo skutais, po to – ilga juosta. Dar vėliau juosta tapdavo citrina, kurią artistas perpjaudavo ir viduje rasdavo sveikutėlį šalikėlį. Apsimesdamas, jog nori jį pakvėpinti, tarsi netyčia uždegdavo nuo žvakės. Sudegusio šalikėlio pelenai buvo suvyniojami į popierių, kurį perplėšęs, magas ištraukdavo vis tą patį šalikėlį.
1882 metų balandį šešiasdešimt ketverių metų Karlas Germanas pradėjo savo pasirodymus Vilniaus miesto teatre. Tai buvo antrosios jo gastrolės Vilniuje po trisdešimties metų pertraukos. Tada jį čia lydėjo grandiozinė sėkmė.
Dabar gi K.Germanas užsuko į Vilnių pakeliui iš Peterburgo, kur dirbo du mėnesius, į Maskvą. Spauda jį lygino su legendiniais Bosko ir Pinečiu. Viename interviu K.Germanas pasakojo buvęs Indijoje, rodęs ten fakyrų triukus, todėl vos nežuvęs nuo vietos fanatų rankų. Vienas jų netgi dūręs durklu į krūtinę, durklas lūžo, o K.Germaną žmonės praminę šventuoju. Kalbėta, jog keldamasis per Bosforo sąsiaurį K.Germanas išmetęs į vandenį prievaizdo laikrodį. Paskui sugavo žuvį ir iš jos išėmė laikrodį. Už šį triuką sultonas Abdul-Azis apdovanojo artistą dvidešimt penkiais tūkstančiais frankų. Peterburge Germanas pusryčiavo pas vieną garsenybę ir stebuklingu būdu šampano taurės, maisto produktai pavirto batais...
Deja, į pirmąjį K.Germano pasirodymą susirinko labai mažai publikos. „Teko raudonuoti iš gėdos, nors susidomėjimas antgamtiniais reiškiniais akivaizdžiai išaugęs. Tuščios ložės, pirmosios ir netgi galinės eilės. Vienintelė priežastis, tikriausiai, labai brangūs bilietai. Scenoje – tik du apvalūs staliukai (Bekeris labiau linko į pompastiškumą, scenoje buvo daugybė įvairaus rekvizito), taip pat stiklinės vazos su vandeniu ir žuvelėmis, kurios vėliau dingo. Viskas atliekama labai lengvai. Daug nematytų triukų. Pavyzdžiui, į afišą suvynioja žiedą ir duoda palaikyti žiūrovui. Po to afišą išvynioja ir žiedą randa penkiuose užklijuotuose vokuose. Žiūrovų parinktos kortos pačios išlenda iš kaladės.“ Recenzentas atkreipė dėmesį į tai, jog K. Germanas labai išsilavinęs, kalba dvylika kalbų.
Antrajame vaidinime žiūrovų atėjo daugiau, nors buvo užpildyta tik ketvirtadalis vietų. K.Germanas, atsiraitojęs rankoves, iš visur traukė rublius. Vieną gyvą kanarėlę padalijo į kelias.
1890 metų gegužės mėnesį Botanikos sode Vilniaus publiką linksmino magijos profesorius iš Skandinavijos K.Petersen su dukromis, 1893 metų gegužės mėnesį „Ermitažo“ salėje – iliuzionistė E.Višenia (Visčenia) iš Vienos. 1894 metų spalio mėnesį Karininkų ramovėje įvyko septyniolikamečio minčių spėjiko Adolfo Rode, hipnotizuotojos Anos Rode, ekstrasensės m-lės Viktorijos ir Sankt-Peterburgo bei Maskvos Imperatoriškųjų teatrų magijos profesoriaus Žoržo Rode vakaras. 1898 metų liepą, reklamos teigimu, Botanikos sodo Vasaros teatre pirmąjį kartą Rusijoje tikri Indijos fakyrai parodė momentinį mango medelio išaugimą iš sėklos, taip pat gyvo žmogaus pradingimą. 1899 metų lapkritį Vilniaus karininkų ramovėje stebuklus demonstravo visame pasaulyje garsi kiniečių grupė, kurios trijų dalių programoje nebuvo asistentų, kulisų ir jokių kalbų.
Vieną gyvą kanarėlę padalijo į kelias.
1901 metų sausio mėnesį Botanikos sodo koncertų salėje Vilniaus publiką stebino japonas Kijangho, 1903 metų balandį „Šveicarijos sodo“ koncertų salė kvietė į garsaus šaulio, minčių spėjiko G.Tabakento pasirodymus. Sugebėjusiam pakartoti triuką žiūrovui artistas siūlė tūkstančio rublių premiją. 1914 metų gegužę Miesto teatre pasirodė garsūs amerikiečiai Zenonas ir Luiza Siemens. Kaip žadėjo reklama, Z.Siemens „atspės be kurią valandą, nors tai būtų buvę gerokai anksčiau ir visų dalyvaujančiųjų laikrodžiai tą laiką rodys, nors jūsų laikrodis gali ir neveikti. Bus skraidantis po salę paslaptingas kamuolys ir Egipto mumijų bei šešėlių atsiradimas“.
1893 metų kovo aštuntąją „Vilenskij vestnik“ rašė: „Prestidižitatorių meno dėka, išradingumas ir miklumas daro tikrus stebuklus. Ankstesnieji „magai ir burtininkai“ prarado savo „stebuklingą poveikį“ publikai – ji jau visko matė ir perprato šių stebuklų paslaptis. Senosios liaupsės dingo, prestidižitatoriai sutinkami šaltai, apatiškai.
Išimtį sudaro gal tik p. Lencas, surengęs savo pasirodymą Miesto teatre. Ponas Lencas vis dar geba priversti publiką stebėtis jo bandymų originalumu bei žavėtis jų atlikimu. Viską jis atlieka ypatingai paprastai – be jokios paslaptingumo skraistės, kuria dengia savo bandymus kiti prestidižitatoriai, ir kartu lengvai ir gudriai. Ponas Lencas dirba iki alkūnių atsiraitojęs rankoves, jo rankose visai nematomai atsiranda visi jam triukams reikalingi daiktai. Originalūs triukai su kortomis, skaičiais, moneta, atsidūrusia siūlų kamuolyje ir t. t. Bet labiausiai jis sudomina publiką paskutiniuoju savo numeriu – damos dingimu. Teatras buvo artipilnis, p. Lencui ilgai plojo.“
Robertas (Ismailas) Lencas gimė 1833 metais Visbadene (Vokietijoje), mirė 1903 metais Kislovodske (Rusija). Jo tėvo – garsiojo mokslininko fiziko Emilio Lenco – dėsnis šiandien žinomas ne vien iš mokyklinių programų. Robertas, taip pat fizikas, Rusijoje dirbo apie keturiasdešimt metų. Mėgo koncertuoti persų mago kostiumu ir, apsiaustas mistikos, demonstruodavo senus aparatūrinius triukus: galvos nukirtimas, vyro pavertimas moterimi, asistento dingimas iš dėžės, nesibaigianti skrybėlė, vėliavų atsiradimas. Nežiūrint stiprios konkurencijos, Lencas įsitvirtino Rusijoje ir dirbo čia keturiasdešimt metų.
Lencas su žmona taip pat buvo ir manipuliatoriai, iš žiūrovų barzdų ir ausų traukdavo monetas, kitus smulkius daiktus. Jis turėjo du vagonus įvairios aparatūros, kartais talkindavo iki dvidešimties asistentų. Ir jau visai ypatingai R.Lencas išgarsėjo tuo, jog tapo pagrindiniu Gario Gudinio nedraugu bei paslapčių atskleidėju pastarajam 1903 metais gastroliuojant Rusijoje.
Po savaitės Vilniaus miesto teatre „Persijos rūmų artistas“ Robertas Lencas pasirodė su žmona Eleonora, rengusia koncertus jo didenybės Persijos šacho hareme. Publika išvydo keturis efektingus numerius: „Nemirtingojo pulko kareiviai ir nesužeistas magikas“, „Skraidymas ore arba R.Lencas visuose teatro kampuose“, „Nematoma dvasios jėga arba skraidantis stalas“, paslapčių atskleidimas – iliuzijos pamokos. Šioje dalyje žiūrovams buvo paaiškinta triuko „Mirties bausmė arba galvos nukirsdinimas gyvam žmogui“ paslaptis.
Kovo keturioliktąją R.Lencas ir mis Eleonora perpildytame miesto teatre surengė atsisveikinimo pasirodymą. Laikraštis rašė: „Šiam prestidižitatoriui pas mus pasisekė labiausiai iš visų, mus iki šiol aplankiusiųjų, jo pasirodymus publika noriai lankė. Prestidižitatorius tą vakarą ypatingai sudomino publiką atskleisdamas daugelį triukų. Iš atliktųjų numerių daugiausiai dėmesio sulaukė judantis stalas, vertęs ant jo rankas uždėjusius žiūrovus suktis po sceną.Vaidinimas užsitęsė iki dvyliktos valandos nakties.“
1899 metų rugsėjo mėnesį R.Lencas Lukiškių cirko pastate vilniečius stebino „Užburtojo pasaulio stebuklais“, o po ketverių metų R.Lenco ir mis Eleonoros programa „Indijos, Persijos ir Kinijos stebuklai ir paslaptys“ rodyta mažajame miesto teatre. Tarp kitų triukų, pirmąjį kartą Rusijoje rengtasi pademonstruoti „Šėtono palapinę arba pančių ir grandinių karalių“.
