Tą lapkričio devintosios rytą prieš tris dešimtmečius susirinko VDR Vidaus reikalų ministerijos ir saugumo departamentų aukščiausi pareigūnai ir, spaudžiami naujų politinių aplinkybių, ėmėsi keisti piliečiams į Vakarus išvykti draudžiantį įstatymą. Buvo tikimasi, kad atsiras daug norinčių išvykti ir kad nusidrieks eilės prie tokius leidimus duodančių įstaigų, bet trauktis nebuvo kur. Po visos dienos svarstymų įstatymas priimtas, o šeštą vakare žurnalistai kviečiami į politinio biuro nario Günterio Schabowskio spaudos konferenciją.
Pasak NBC reporterio Tomo Brokaw, jo kalba buvo nuobodi ir migdanti, kaip įprasti politinio biuro narių pasisakymai. Žurnalistai jau buvo įpratę išklausyti juos pusiau būdami būdraujančios būsenos. Bet G.Schabowskiui pradėjus skaityti naują nutarimą iš lapelio visi tarsi nubudo, pasitikrino ausines, ar tikrai išgirdo tai, ką išgirdo, ar suprato teisingai. Atrodė, kad jis skaitydamas specialiai mala žodžius, kad tik kuo mažiau žmonių jį suprastų, kad ką tik nuspręsta nebebausti žmonių, norinčių eiti į Vakarus.
„Šiandien priėmėme nutarimą, kuris leidžia kiekvienam VDR piliečiui išvažiuoti per sienos perėjimo postus be jokių iškvietimų, giminystės įrodymų ar kitų kelionės pagrindimų.“ Stebint spaudos konferencijos įrašą atrodė, kad jis pats nelabai suprato, ką sako ir kokią istorinę reikšmę turi tie žodžiai. Vienas nesusipratėlis žurnalistas tada jo paklausė tiesiai šviesiai – o nuo kada įsigalioja šis leidimas. Politinio biuro narys truktelėjo pečiais ir, lyg kiek abejodamas, pasakė: „Nuo dabar, nedelsiant.“ Naujiena, kad atidaromos VDR sienos, nuvilnijo žaibo greičiu.
Kai reportažas buvo parodytas žiniose, žmonės pakilo nuo sofų. Ne pakilo – jie tiesiog pašoko. Žmonėms nušvito viltis pagaliau pamatyti draugus, giminaičius ar tiesiog tautiečius, 28 metus gyvenusius tame pačiame mieste, tik anapus tvoros. Jie išėjo į gatves, klausinėjo vieni kitų, kas vyksta, ar tikrai galima taip lyg niekur nieko išvažiuoti į Vakarus?
Ir tada nusprendė patikrinti ir pradėjo burtis prie sienos perėjimo vietų. Lyg būtų paskelbtas koks flashmobas, Bornholmer gatvėje daugėjo žmonių. Pareigūnai stovėjo su automatais ir nieko neleido į Vakarus. Jiems buvo duota komanda žmones nuraminti ir siųsti atgal. Jokiu būdu nepraleisti ir jokiu būdu nenaudoti ginklų.
Atrodė, kad jis skaitydamas specialiai mala žodžius, kad tik kuo mažiau žmonių jį suprastų, kad ką tik nuspręsta nebebausti žmonių, norinčių eiti į Vakarus.
21:30, kai Helmutas Kohlis baigė oficialią vakarienę Varšuvoje, prie Bornholmer gatvės perėjos jau stovėjo tūkstantis žmonių, drąsesni jau prisiartino prie pat užkardo, bet kareiviai sakė neturintys jokių nurodymų atidaryti sieną. Minia didėjo, žmonės drąsėjo, pasieniečiai bandė prisiskambinti vadovybei, bet Štazi centrinėje būstinėje ir kitose įstaigose niekas nebekėlė ragelio. Taip, viršininkai gėrė degtinę ir nežinojo, ką turėtų atsakyti iš visų postų skambinantiems pasieniečiams.
Drąsuolių atsirado tiek daug, kad minia įsisiautėjo. Ir tada lyg stichija, kurios neįmanoma sulaikyti jokiomis priemonėmis, lyg devintoji banga, lyg cunamis per kelias minutes pralaužė visas užkardas ir dainuodami įsiveržė į išsvajotuosius Vakarus. Į tą patį miestą, kuriame gyveno, bet negalėjo patekti.
Ir tada žinia pasklido po visą Berlyną – skanduodami „Šalin sieną“ žmonės po vidurnakčio šturmavo visus postus. Pirmą valandą pralaužta užkarda prie Brandenburgo vartų. Žmonės lipo ant prieštankinės sienos ir net dabar liudininkai sunkiai žodžiais gali apsakyti tą masinę miestą apėmusią euforiją. Antrą valandą nakties Vakarų Berlyno centrinėje Kurfurstendamm'o gatve buvo neįmanoma nei praeiti, nei pravažiuoti. Nė vienas žurnalistas Vokietijoje tą naktį turbūt nemiegojo. Vakarų šalių radijo ir televizijos naujienos nesustodamos transliavo breaking news iš Berlyno. Rytų Vokietijos pareigūnai tylėjo.
Vakariečiai ėjo iš namų, kad pajustų akimirkos didingumą, kad apkabintų tuos visai nepažįstamus žmones, kad pagaliau atsipalaiduotų, nes sienos griuvimas reiškė jų izoliacijos panaikinimą, reiškė karo grėsmės sumažinimą, reiškė galimybę susitikti su saviškiais. Rytiečiai bėgo, negalėdami patikėti, kad galima daryti tai, apie ką jiems tiek metų buvo draudžiama net pasvajoti. Buvo ir įbaugintų, kurie manė, kad čia provokacija ir tuoj visi, nelegaliai kirtę sieną, bus sukišti į Štazi požemius.
Buvo tokių, kurie galvojo, kad tuoj prasidės karas ir į miesto gatves išvažiuos tankai. Daugelis, prasiveržę į Vakarus, galvojo, kad tai laikina, kad tai parodomoji valdžios akcija ir siena vėl bus uždaryta, todėl bėgdami iš namų, čiupo lagaminus ir apsistojo kuriam laikui pas giminaičius. Ir tikrai – kitą rytą buvo vėl nuleistos užkardos, buvo bandoma tikrinti dokumentus, bet visi jau suprato, kad užtvenkti pasruvusios upės neįmanoma. 15:00 gaunamas oficialus SSRS užsienio reikalų ministro Eduardo Ševarnadzės komentaras, sveikinantis demokratinius procesus Vokietijoje.
Kai žiūriu tos nakties dokumentiką, kai skaitau liudininkų prisiminimus, net dabar, kai rašau, man sunku sulaikyti ašaras, nes jaučiu tai, ką tada jautė žmonės. Euforiją, netikrumą, akimirkos saldumą, nerealumą, svajonės išsipildymą. Panašiai jautėmės mes, stovėdami Baltijos kelyje ir žinodami, kad esame unikaliame istoriniame taške, kuris niekada nepasikartos, esame virsmo taške, apie kurį pasakosime vaikams su džiaugsmo ašaromis akyse. Bet mes nebuvome padalyti, mes buvome vieno likimo, mums nebuvo skirta suprasti, ką reiškia gyventi padalytoje šalyje, padalytame mieste, padalytose šeimose.
Pirmą kartą Berlyno sieną išvydau 1989-aisiais. Buvo paskutinė rugsėjo diena. Buvau devyniolikos, pirmo kurso žurnalistikos specialybės studentė, ką tik dalyvavusi Baltijos kelyje. Dar niekada nebuvau nuvažiavusi taip toli į Vakarus.
Mums nebuvo skirta suprasti, ką reiškia gyventi padalytoje šalyje, padalytame mieste, padaliytose šeimose.
Po 16 valandų kelionės traukiniu išlipome Ostbahnhof (rytų stotyje). Viskas tada stebino – malkomis šildomi daugiabučiai, pigus alus kavinukėse, draugiški žmonės, pankai gatvėse, pilnos parduotuvių lentynos, blusturgiai ir vakarėliai slaptose vietose.
Turbūt tik trečią mūsų viešnagės pas draugą dieną mes pasiryžome nueiti prie sienos. Buvo keista, pas mus jau vyko dainuojanti revoliucija, spauda buvo atgavusi laisvę ir trispalvėmis mojome nebijodami nieko, o čia studentai vis dar politikavo užsidarę duris, atsišaukimai buvo spausdinami pogrindžio spaustuvėse, palei sieną marširavo uniformuoti kareiviai, šautuvų vamzdžiais gąsdino nesiartinti. Nuolatiniai draugo perspėjimai, kad nedrįstume atvirai fotografuoti sienos, nes kaipmat sučiups, kėlė slogų jausmą. Nepamenu, ar fotografavausi. Greičiausiai ne, nes kaliniams tikrai nesinori fotografuotis šalia kalėjimo sienos.
Žiūrėjau į tą baisią sieną, prie kurios nebuvo įmanoma prisiartinti nei vietiniams, nei turistams, ir supratau atsimušusi. Supratau priėjusi savojo pasaulio kraštą. Toliau jau niekaip. Visi tie mūsų laisvės žaidimai Lietuvoje buvo viso labo audros stiklinėje, o čia buvo kraštas, mus patikimai saugantis nuo vakarų. Ir tada tiesiog užplūdo žinojimas – kol tos sienos nepramušim, nieko nebus iš mūsų gražių dainų ir drąsių kalbų.
Iš Berlyno išvykome spalio viduryje. Lygiai po trijų savaičių griuvo siena. Žiūrėjau tada žinias ir graužiausi, kad neišlaukėm, kad negaliu būti kartu su tais žmonėmis, negaliu pajusti akimirkos didingumo.
Po metų grįžau į Berlyną ir perėjau sieną. Širdis virpėjo, fotografuoti vis dar buvo nejauku. Lįsti per plaktukais iškapotą skylę sienoje, perkelti pirma vieną koją, paskui susilenkus pernešti kūną, iškišti galvą naujame pasaulyje ir tik tada, tvirtai stovint ten, ištraukti anapus likusią koją, pašalinti paskutinę mane laikiusią atramą buvo labai simboliška. Sakyčiau, tai turėjo netgi kažkokią mitologinę prasmę. Į vakarų pasaulį ne atskridau, ne nukritau iš dangaus, bet peržengiau ribą savomis kojomis.
Dabar, vedžiodama turistus po Berlyną, dažnai vedu juos ne prie Checkpoint Charlie perėjos posto su vis dar ten už mokestį besifotografuojančiais kareiviais, ne prie East side galerijos nusifotografuoti šalia žymiojo Brežnevo ir Honekerio bučinio, bet į Bernauer gatvę, kur įkurtas Sienos memorialas ir išlikusi tikros sienos dalis. Kur žmonės šokinėjo pro virtuvės langus į vakarus, leidosi prisirišę už virvių nuo namų stogų, rausė tunelius, mojavo artimiesiems iš namų balkonų, nes čia buvo siauriausia vieta tarp rytų ir vakarų Berlyno. Ten išlikęs net snaiperių bokštas, o žmonės, užlipę į apžvalgos bokštelį, gali pamatyti, kad siena buvo ne gatvės menui skirta platforma, bet niūrus betoninis statinys.
Tiksliau sakant, du statiniai su suartu smėlio ruožu tarp jų. Su patruliuojančiais kareiviais. Su šunimis. Su spygliuota viela. Palei visą Bernauer gatvę, daugiau nei kilometrą, dabar tęsiasi simbolinė siena, pakeliui išdėliotos informacinės stotelės su radijo įrašais ir TV reportažais, laikraščių iškarpomis.
Ten pastatyta koplyčia vietoj susprogdintos bažnyčios. Ten pagerbti žuvusieji ir parodyti visi tuneliai. Ten galima praleisti pusę dienos ir sužinoti tai, ką mes jau mielai pamirštume. Bet turime nepamiršti vien tam, kad tai niekada nebepasikartotų.
