Fotografas ir operatorius Tadas Dambrauskas buvo talentingas, užsibrėžtam tikslui pasiekti galėjęs atrasti netikėčiausių sprendimo būdų, nebijojęs rizikos Lietuvos kariuomenės metraštininkas, dėl gero kadro galėjęs pralaužti bet kokius ledus. Krašto apsaugos departamente jis pradėjo dirbti 1990 metais. Tadas buvo paskirtas Vilniaus operatyvinės grupės instruktoriumi-metodininku. Vėliau dirbo žurnalo „Karys“ fotografu, brigados „Geležinis Vilkas“ ir Krašto apsaugos ministerijos operatoriumi.
Praėjo jau dešimt metų, kai T.Dambrausko, tačiau jo nuotraukų archyvas bėgant laikui įgauna vis didesnę reikšmę. Šįkart konkurso kataloge pristatomos 1991–1993 m. nuotraukos, kurias užfiksavo Tadas Dambrauskas – smalsus ir nenuilstantis Lietuvos kariuomenės metraštininkas, įamžinęs svarbiausius jos kūrimosi įvykius. Atrinkti fotografijas iš didžiulio archyvo nebuvo lengva, tačiau Tado kolega, Krašto apsaugos ministerijos fotografas Alfredas Pliadis atsijojo labiausiai to laikmečio aktualijas reprezentuojančius kadrus.
 |
| KAM nuotr./Tadas Dambrauskas |
Taigi ką apie Lietuvos kariuomenę pasakoja tuo metu Tado darytos nuotraukos? Tai laikotarpis, kada, anot filosofo Romualdo Ozolo, dar nebuvo pasibaigusi Lietuvos okupacija, nes mūsų šalyje tebekiurksojo sovietinė kariuomenė. Tai buvo pirmųjų Lietuvos karių priesaikų ir netekčių metai, kai savo didvyrius laidojo ir apraudojo visa tauta.
Tuomet tarptautinių vizitų, ko gero, buvo daugiau nei karinių mokymų, nes atsikūrusios Lietuvos politinė valdžia ir karinė vadovybė skubėjo užmegzti ryšius su „natiečiais“. Be abejo, ir patiems vakariečiams buvo smalsu, kas gi vyksta toje mūsų šalelėje, išsprūdusioje iš po geležinės uždangos.
Tai buvo metas, kai aktyviai kūrėsi Lietuvos kariuomenės daliniai: ant kojų stojosi „Geležinis Vilkas“, lietuviška karinė simbolika pradėjo puošti dalinių tvoras ir uniformas, o karių veiduose matėsi nesuvadintas entuziazmas ir ryžtas ginti savo šalį.
Kaip sako Tado Dambrausko fotokonkurso idėjos autorė Ilona Skujaitė, žiūrint į unikalius pirmųjų pratybų kadrus atrodo, kad lietuviai vyrai tuomet buvo pasiryžę net plikomis rankomis suplėšyti priešą į skutelius, jei tik jis bandytų stoti į kovą. Tado Dambrausko karinių fotografijų, užfiksuotų 1991–2003 m., archyvas yra tarsi neatrastas lobynas, nes unikalių kadrų nemato visuomenė. Galbūt jau atėjo metas nupūsti užmaršties, abejingumo dulkes ir išleisti solidesnį šio menininko-kario fotografijų albumą.
