Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis besidžiaugdamas knygos atsiradimu pacitavo Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos mintis, išsakytas prieš aštuoniasdešimt metų: „Kad tauta būtų sąmoninga, atspari ir gyva, reikia, kad visi jos nariai ją laikytų sava, kad jos skriaudą laikytų savo skriauda, jos galią – savo galia. Tam skiepyti ir ugdyti geriausia priemonė buvo ir tebėra tautos istorija.“
Ministras pabrėžė, kad šiandien labiau nei bet kada akivaizdu, jog valstybių gyvenimas ir sugyvenimas keičiasi, tačiau nesikeičia valstybės istorija. Piliečių pareiga – saugotis tos istorijos prasmes.
Anot A.Ažubalio, atsirado proga didžiuotis iškilminga ir iškalbinga Lietuvos istorija, nes kitąmet pirmininkausime ES: „Dėl šios (ir ne tik) priežasties gimė mintis apie naują Lietuvos istorijos knygą ir todėl šiandien esame čia, nes ši mintis realizuota.“
„Lietuvos istorija“ bus išversta į šešias kalbas: anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, lenkų ir rusų.
„Lietuvos istorija“ išleista nedidelės apimties, kad būtų patogi ir patraukli skaityti. Joje pateiktos įvairios nuomonės, nušviestos teik teigiamos, tiek neigiamos įvykių pusės, kad susidarytų objektyvus istorijos vaizdas.
Per pusmetį „Lietuvos istorija“ bus išversta į šešias kalbas: anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, lenkų ir rusų, ir išplatinta užsienio atstovybėms, diplomatams, švietimo centrams visoje Europoje.
Keturi istorikai pasidalijo ir knygoje aprašė atskirus istorijos laikmečius: nuo valstybės susikūrimo iki šalies įsijungimo į transatlantines struktūras 2004 metais.
Alfredas Bumblauskas pateikė įžvalgas apie Lietuvos valstybės raidą ir pasiekimus nuo seniausių laikų iki Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimo 1795 m. Carinės Rusijos valdymo metus ir tautinio atgimimo procesus nagrinėjo Antanas Kulakauskas. Modernios valstybės gimimą 1918 metais, jos politikos pažangą, iššūkius tarpukariu analizavo Alfonsas Eidintas. Sovietų ir nacių okupacijas, Holokaustą, pasipriešinimą agresoriams, valstybės atkūrimą 1990 m. ir jos galutinį grįžimą į politinę Europos šeimą 2004 m. aprašė Mindaugas Tamošaitis.
Knygos redaktorius – Alfonsas Eidintas – jau kurį laiką svajojo parašyti Lietuvos istoriją.
Mes dėl savęs išgyvename, mes rašome istoriją iš vidaus. Užsieniečiams ir bus įdomu, kaip mes matome.
„Mes dėl savęs išgyvename, mes rašome istoriją iš vidaus. Užsieniečiams ir bus įdomu, kaip mes matome, – teigė A.Eidintas ir pridūrė: – Istorikas nėra teisėjas, nėra budelis ir nėra advokatas. Stengiamės vertinti istorijos reiškinius, kurie buvo labai svarbūs mūsų valstybės ir tautos istorijai.“
Istorikas Alfredas Bumblauskas teigė, kad rašydamas stengėsi būti įvairiaspalvis: „Manau, kad ši mūsų trumpa Lietuvos istorija yra bandymas pasakyti, kad Lietuvos istorija yra turtingesnė, nei mums atrodo.“
Aptarti Lietuvos istoriją, glaudžiai susijusią su kitomis šalimis, stebint užsienio valstybių ambasadoriams Lietuvoje, – ne pati lengviausia užduotis.
Paklaustas apie kitų šalių požiūrį į naujausią Lietuvos istorijos pateikimą, A. Bumblauskas atsakė nemanąs, kad visi mus sutiks su aplodismentais. „Tačiau turime idėjinius partnerius, kurie suvokia Lietuvos vaidmenį ir senojoje istorijoje ir naujojoje istorijoje ir mes atitinkame ir politines, ir akademines minties tendencijas“, – pridūrė profesorius.
Dr. Mindaugas Tamošaitis – jauniausias iš knygos autorių, apgailestavo, kad į knygą tilpo tik nedidelė dalis visų surinktų faktų. Istorikas pripažino, kad rašant tokį darbą svarbu būti labai gerai susipažinusiam su istoriografija, mokėti pateikti įvykių sintezę.
Prof. Antano Kulakausko teigimu, niekas nepretendavo šia knyga pakeisti kieno nors mąstymo. „Supratau šios knygos parašymo tikslą kaip informacijos pateikimą iš vidaus su dabar vyraujančiomis interpretacijomis apie Lietuvos istoriją platesnei Europos publikai.“
