K.Brown tyrimų rezultatai leido jai išsamiai aprašyti tai, kas vyko po katastrofos, o visų pirma – kaip ir kodėl valdantieji, mokslininkai, žiniasklaida visame pasaulyje pasakojo tokią istoriją apie Černobylį, kokią žinome iki šių dienų.
Lietuviškai šios knygos neturime, tačiau kaimyninėje Lenkijoje ji jau sukėlė didžiulį susidomėjimą. Pati autorė Lenkijoje lankysis birželio 23–26 dienomis, susitiks su skaitytojais, dalyvaus diskusijose. Knygą į lenkų kalbą vertė Tomaszas S. Gałązka, jos ištraukas publikavo ne viena Lenkijos žiniasklaidos priemonė. Tarp jų ir wyborcza.pl, kurioje buvo pateikta ištrauka apie mėsą ir kitus maisto produktus iš radiacija užterštos teritorijos.
Anot K.Brown, po Černobylio avarijos ne tik sovietai troško parduoti radioaktyvius maisto produktus. Tuo metu gyvavusi Europos ekonominė bendrija sutiko įsigyti užterštus javus ir sumaišė su gerais, tada išsiuntė juos kaip humanitarinę pagalbą į Afriką ir Vokietijos demokratinę respubliką.
15min skaitytojams siūlome kelias ištraukas iš šios knygos.
Galvijai iš užterštų vietų
„Iš pradžių viskas buvo paprasta. „Jeigu mėsa yra netinkama vartoti, reikia gyvulius naikinti ir palaidoti“, – tokį nurodymą išsakė Oleksandras Laško, vadovavęs avarijos pasekmių likvidavimui Ukrainoje. Vykdydami slaptą operaciją sovietų piemenys išvyko į teritoriją 60 km spinduliu aplink Černobylio elektrinę ir suvarė apie 50 tūkst. galvijų ir kiaulių. Tačiau ne tam, kad juos sunaikintų. Gyvuliai buvo suvaryti į skerdyklas pagal pateiktas naująsias instrukcijas.
Gyvuliai iš apšvitintų rajonų suvaryti į mėsos perdirbimo įmones užterštuose regionuose. Taršos nepaliesti pateko į skerdyklas teritorijose, kur radiacija nefiksuota. Agrotechnikai iš Maskvos skerdykloms atsiuntė instrukcijas, kaip elgtis su apšvitinta mėsa. Pagal tuos nurodymus skerdyklų darbuotojai turėjo skirstyti mėsą atsižvelgdami į apšvitos lygį. Perdirbant reikėjo malti šią mėsą ir pridėjus tinkamą kiekį švarių produktų gaminti dešras.
Krizių logistikos ekspertai veikė pagal bendrą supratimą, kad toks užteršimo platinimas buvo geras sprendimas. Tad reikėjo kuo plačiau paskleisti apšvitintą mėsą, kad kiekvienas plačiosios Sovietų Sąjungos gyventojas, nežinodamas to, suvartotų bent dalelę tragedijos. Mėsos perdirbimo įmonių darbuotojams buvo nurodyta ruošiant pardavimui „ženklinti dešrą kaip visada“.
Perdirbant reikėjo malti šią mėsą ir pridėjus tinkamą kiekį švarių produktų gaminti dešras.
Pagal nurodymus mėsą reikėjo kelias minutes mirkyti vandenyje, pridėti sodos ir salietros, po to dar kartą patikrinti radioaktyvumo lygį. Mėsos įmonės turėjo naudoti visus minkštuosius audinius, išskyrus tešmenis, plaučius, blužnį, lūpas. Kaulus, kanopas ir ragus reikėjo tikrinti dėl radioaktyvumo papildomai. Ypač sudėtinga buvo kepeninių dešrų gamyba – naujosios instrukcijos tęsėsi per kelis puslapius. Skerdiena, kurios radioaktyvumo lygis buvo itin didelis, turėjo būti utilizuojama, kaip radioaktyvios atliekos“, – rašoma knygoje.
Vairuotojai bėga
Tačiau, kaip rodo K.Brown surinkti duomenys, visi šie metodai pavedė. Visų pirma dėl to, kad normaliomis sąlygomis skerdyklose pats darbymetis prasideda tik vėlai rudenį, todėl mėsos įmonės nesusitvarkė su tokiu kiekiu skerdienos gegužę ir birželį, mėsa gedo vasaros karštyje. Skerdikai mėsą darinėjo paskubomis, radioaktyvumą matuojantys darbuotojai buvo naujokai, prietaisų jie turėjo mažai, teko jais dalytis. O ir sąlygos įmonėse, kuriose radioaktyvumo lygis buvo padidėjęs, tik prastėjo, todėl niekas dirbti ten netroško.
„Vairuotojai, gabenę gyvulius, drąsos netekdavo po antro, trečio reiso. Išgąsdinti galvijai palikdavo sunkvežimiuose radioaktyvų pėdsaką, vairuotojo kabinos viduje siekusį 3 mikrosivertus per valandą. Matydami tokius prietaisų parodymus, kai kurie vairuotojai vietoje mesdavo darbą – tiesiog sustabdydavo sunkvežimį ir pabėgdavo.
Radiacijos lygį matavę darbuotojai dalį apšvitintos mėsos pražiūrėjo. Šaldytuvų prižiūrėtojai blogai ją sandėliavo ir užteršti produktai patekdavo į rinką. Kai Maskvos parduotuvėse pasirodė aukšto radioaktyvumo dešra ir veršiena, sovietų sveikatos apsaugos ministras pasinaudojo slaptu ryšiu, nusiųsdamas į Kijevą skubią žinutę: „Prašome jūsų imtis visų įmanomų būdų, kad būtų sustabdytas tokių (radioaktyvių) gaminių tiekimas į Maskvą, o jeigu įmanoma – ir į Leningradą.
Ukrainos valdžia jau buvo apsaugojusi savo stalus, uždrausdama pardavinėti radioaktyvią mėsą Kijeve šešis mėnesius. KGB taip pat pasirūpino maisto produktų tiekimu iš nepavojingų vietų. Žmonės iš KGB asmeniškai vykdavo į skerdyklas ir rinkdavosi gyvulius skerdimui. Tokie gaminiai patekdavo ant aukščiausių valdžios, kariuomenės dalinių vadovų ir KGB bendradarbių stalų.“
Prašome jūsų imtis visų įmanomų būdų, kad būtų sustabdytas tokių (radioaktyvių) gaminių tiekimas į Maskvą, o jeigu įmanoma – ir į Leningradą.
Apšvitintos mėsos plitimą sustabdė Ukrainos apsaugos ministras Anatolijus Romanenka, uždraudęs pardavinėti Žytomyro srityje pagamintus mėsos gaminius, nors Maskvoje tam ir nepritarta.
Radioaktyvus pienas
Tačiau galvijai ir toliau ganėsi teritorijose aplink sprogusį reaktorių, nors žolė buvo užteršta radioaktyviomis dujomis ir užterštais skysčiais. Pasitaikydavo atvejų, kad žmonės patirdavo radiacinius nudegimus ravėdami daržus. O karvės ėdė tą žolę.
Tokia situacija buvo ne tik su mėsos produktais. „Būtų malonu patvirtinti, kad kitose maisto produktų gamybos ir žemės ūkio srityse vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje su katastrofos padariniais tvarkytasi geriau. Deja, pieno, grūdų pramonė, vaisių ir daržovių perdirbėjai taip pat grūmėsi su panašiomis, jų galimybes peraugančiomis problemomis, kai sanitarijos ir epidemiologijos tarnybų vadovai stengėsi pasirūpinti žmonių maitinimu ir įgyvendinti primestus metinius planus.
Maisto produktų kokybės inspektoriai greitai įsitikino, kad apšvita paveikė kone viską: pieną, uogas, kiaušinius, grūdus, grybus. Net arbata iš Gruzijos peržengdavo nustatytas ribas dėl katastrofos. Panašiai, kaip su mėsa ir vilna, sovietų valdininkai nebuvo linkę naikinti užkrėstų augalinių produktų, todėl rengė labai išsamias eilines instrukcijas, skirtas perdirbamiems radioaktyviems žemės ūkio produktams.
Pieną reikėjo versti milteliais arba perdirbti į sviestą ar karvutes. Apšvitinti burokai turėjo tapti pašaru žvėrims, bulvės perdirbtos į krakmolą, izotopais praturtinti minkšti vaisiai verčiami konservais, o iš tų daržovių, kurios peržengdavo ribas, gaminti padažai. Perdirbti produktai turėjo būti sandėliuojami mėnesius arba net metus, iki tol, kai kenksmingiausi izotopai suirs.“
„Humanitarinė pagalba“
Europos Ekonominė Bendrija sutiko nupirkti tuos grūdus. Sumaišius su švariais, jie išsiųsti į Afriką ir Vokietijos demokratinę respubliką kaip „humanitarinė pagalba“.
Radiacija iš Černobylio netolygiai paplito po visą Europą, ypač gausiai nusėdama Graikiją. Graikų žemdirbiai pjovė Černobylio izotopais persunktus javus ir 300 tūkst. tonų išvežė į Italiją, tačiau italai atsisakė juos priimti. Graikai pasiimti juos atgal irgi neketino, „bijodami graikų didmenininkų reakcijos“. Tarp Viduržemio jūros kaimynių įsiplieskė prekybos karas. Galų gale Europos ekonominė bendrija sutiko nupirkti tuos grūdus. Sumaišius juos su švariais, jie išsiųsti į Afriką ir Vokietijos demokratinę respubliką kaip „humanitarinė pagalba“.
„Pienas Sovietų Sąjungoje buvo ypač svarbus, nes juo girdyti vaikai, o jis itin imlus kenksmingoms medžiagoms. Radioaktyvūs izotopai kaupiasi žolėje. Ją rupšnoja karvės ir radionuklidai patenka tiesiai į pieną. Palyginti žemas dirvožemio radioaktyvumas biologiškai išauga kelis kartus ir piene jau susidaro kenksmingos dozės. Praėjus vos 24 valandoms po to, kai ėdė užterštą žolę, karvės duoda radioaktyvų pieną.
Planuotojai ir čia turėjo sprendimų. Sovietų Sąjungos Valstybinis žemės ūkio komitetas nurodė uždaryti besiganiusius laisvėje gyvūnus tvartuose, užtvaruose ar vištidėse. Instrukcijose rašyta, kad mėsa bus mažiau užteršta, jeigu iki skerdimo kelis mėnesius galvijai bus laikomi po stogu ir šeriami kombinuotais pašarais. Pieninės karvės, šertos švariu šienu laktacijos metu, duos mažiau užterštą pieną.“
Bet to šieno labai greitai ėmė trukti, neužteko ir dengtų stoginių, kolūkių pirmininkai rašė raštus Komunistų partijos Centriniam komitetui, prašydami imtis statybų. Tam prireikė ne vienerių metų.
Pieno milteliai negalėjo su pienu lygintis skoniu, bet bent jau nebuvo užteršti. Pasirodė, kad tai netiesa, nes, kai pamatavo radioaktyvumo lygį, paaiškėjo, kad jie peržengė leistinas ribas.
Nurodyta supirkti radioaktyvų pieną ir iš jo gaminti sviestą, tokiu būdu į sandėlius pateko 18,9 tūkst. tonų radioaktyvaus sviesto. Tačiau dėl to ėmė trukti pieno vaikams. Pasiūlyta vietoj natūralaus pieno tiekti pieno miltelius
„Sunkvežimiai pajudėjo. Vairuotojai lėkė dulkėtais keliais, veždami pieno miltelius vaikams kolūkiuose, kur įprastai gertas vos pamelžtas pienas – šiltas, riebus, o nuo 1986 m. balandžio ir radioaktyvus. Pieno milteliai negalėjo su juo lygintis skoniu, bet bent jau nebuvo užteršti. Tačiau pasirodė, kad tai netiesa, nes, kai galų gale kažkas pamatavo radioaktyvumo lygį, paaiškėjo, kad jie irgi peržengė leistinas ribas. Kaip paaiškėjo, pieno miltelius gaminančios įmonės buvo pagrindiniuose pieno perdirbimo regionuose Sovietų Sąjungoje, o tai buvo Pietų Baltarusija ir Šiaurės Ukraina. KGB vadovybė tyliai išėmė pieno miltelius iš prekybos.“
Ukrainos valdžia siekė apsaugoti Kijevą, draudė į sostinę vežti galimai užterštus produktus – tiek maisto, tiek pramonines prekes. Tačiau kaimų gyventojai, kaip teigia K.Brown, buvo palikti patys sau.
